Ieva ŽUTAUTAITĖ
Vasara - nelaimių metas. Žmonės žūsta autoavarijose, skęsta jūrose ir ežeruose. Skaudžiausia, kai nelaimėn papuola vaikai.
Nuskendo pas močiutę
Kauno rajone, Kulautuvoje, esančiame karjere besimaudydamas nuskendo 9 metų kaunietis Andrius Krivickas. Kaip informavo nelaimės aplinkybes tiriantys Kauno rajono apylinkės prokuratūros darbuotojai, berniukas viešėjo pas savo močiutę Mariją Krivickienę. Pastaroji net neįtarė, kad vaikaitis maudėsi karjere, nes Andrius sakė einantis pasižiūrėti bare vykstančių vestuvių. Vandens telkinyje Andrius pliuškenosi kartu su kitais vaikais. Berniukui panirus ir pradėjus skęsti, jo draugai išsigandę pabėgo. Andrių bandė gelbėti nuo kranto nelaimę pastebėjęs kėdainietis Egidijus Petrulis (34 m.). Iš vandens ištrauktą berniuką dar mėginta gaivinti, daryti širdies masažą bei dirbtinį kvėpavimą, tačiau šios pastangos buvo bergždžios. Spėjama, kad vandens malonumais mėgavęsis vaikas per daug atitolo nuo kranto ir pritrūko jėgų išplaukti.
Avarija
Skaudi nelaimė įvyko Panevėžyje. Jaunuolių kompanija skubėjo prie Nevėžio upės nusimaudyti. Avarija įvyko sankryžoje į Raguvėlę. "Mazda", vairuojama Panevėžio teisėjo sūnaus Audriaus Vanago (21 m.), lenkdama atsitrenkė į sunkvežimį ir nusirito į pievą. Septyniolikmetė Žaneta Bieliauskaitė žuvo, o jos draugė Aušra Šlimaitė (16 m.) ir kartu važiavęs Giedrius Kasperiūnas (21 m.) atsipirko sužalojimais. Manoma, kad buvo viršytas saugus greitis.
Kaip išgyventi vaikų netektį?
Tokį klausimą pateikėme gydytojai psichiatrei Danguolei Žaliauskienei.
Staiga sužinoję apie vaiko mirtį, tėvas ar motina, anot gydytojos psichiatrės, ūmiai sureaguoja į stresą, pasiekia vadinamąją apkvaitimo stadiją, kuomet žymiai susiaurėja žmogaus sąmonės ratas, kai trumpam patiriama dalinė ar net pilna amnezija (sąmonės pritemimas). Tokioje situacijoje žmogus gali net nesuprasti, ką daro, o vėliau nieko neprisiminti; gali atlikti neapgalvotus veiksmus, nesugebėti kontroliuoti savo emocijų ir jausmų, nesusivokti aplinkoje. Tokia būsena dažniausiai trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų ir medikai tai laiko normalia normalaus žmogaus reakcija į stresą. Nieko bloga, jei begalinio netekties skausmo prislėgtas tėvas ar motina tuo metu išgers raminamųjų. Tačiau jei tokia būsena žmogų kamuoja ilgesnį laiką, jei jis užsisklendžia, atsiriboja nuo aplinkinių, atsisako bendravimo, arba, atvirkščiai, tampa neramus, nervingas, piktas, jautrus, jį pradeda kankinti nemiga, košmariški sapnai, kaltės jausmas (kodėl neišgelbėjau; kam išleidau pas draugus; kažką pražiūrėjau) reikėtų ne savo nuožiūra gerti raminamąsias tabletes ir laukti, kol savijauta pagerės, o kreiptis į gydytoją (psichiatrą). Mat tik šios srities specialistas psichikos sutrikimų kamuojamam ligoniui galės suteikti kvalifikuotą ir efektyviausią pagalbą ir tik kuo anksčiau pradėtą gydyti depresiją bus įmanoma greičiau įveikti.
Vaiko netekties skausmą, pasak psichiatrės, gali labai palengvinti kiti artimieji, giminaičiai, draugai, pažįstami, kaimynai. Tuomet tėvams susidaro įspūdis, kad jie nepalikti vieni su savo nelaime ir neišmatuojamu skausmu. Nebūtina tokią šeimą remti pinigais - pakanka ir nuoširdaus užjaučiančio žodžio, moralinio palaikymo. Juk sakoma, kad mirtys, netektys sutaiko ir didžiausius priešus - ką jau kalbėti apie artimus žmones, draugus...
Ar tiesa, kad vyrai tokiais atvejais esti stipresni už moteris, kad jiems lengviau pakelti vaiko netekties kančias nei moterims (motinoms)? Gydytoja psichiatrė to nepatvirtino. Anot Danguolės Žaliauskienės, tai priklauso nuo paties žmogaus - ne nuo lyties: yra ir labai sentimentalių, jautrių vyrų, ir labai šaltų, emociškai tvirtų moterų. Beje, užklupus didelei bėdai, atsisėsti ir išsiverkti būtų neprošal tiek moterims, tiek vyrams. Ir nors esą mokslo neįrodyta, kad ašaros žmogų veikia teigiamai, iš tikrųjų paverkus viduje šiek tiek palengvėja.
Tas pat esą pasakytina ir apie tas motinas (tėvus), kurie po vaiko laidotuvių kasdien ar labai dažnai važiuoja į kapines, kalbina mirusį vaikelį, rašo jam laiškus... Tai psichiatrai laiko savotiška psichoterapija. Jei tai padeda, jei žmogui po to palengvėja - kodėl reikėtų drausti tai daryti?
Kita vertus, į netektį, nesvarbu, kokia skaudi ir nepakeliama ji būtų, reikėtų žiūrėti filosofiškai: o gal taip buvo skirta likimo?
