Nejaugi jau pildosi švento pranašo žodžiai, kad prieš pasaulio pabaigą gyvieji pavydės mirusiesiems? Bet juk dar daug kas nori gyventi ir mažai kas tiki pomirtiniu rojumi. Laisvė ir demokratija visiškai nublanksta, jeigu žmogus neturi jokių socialinių garantijų. Negauna algos, nors dirba viršvalandžius, pavargsta, neturi už ką susimokėti susirgęs už vaistus. Taip vieni iš depresijos ima plėšti, žudyti, kiti žudosi, treti prasigeria.
Darbdavys aiškina neturįs pinigų, bet tai - nesąmonė. Jei dirba - mokėk. Juk gali paimti iš banko paskolą, bet bankui reikia užsakyti turtą, o čia išmes vargšams po kelis šimtus per metus, sau susikraus šimtatūkstantines sumas, o paskui paskelbs bankrotą ir žmonės liks be nieko. O kodėl tada neužstačius bendrovės turto žmonėms, kad negavę atlyginimo norintieji vadovaujant kompetentingai komisijai, gautų viską iki cento, pvz., gyvuliais ar kitu turtu. Reikia padaryti, kad žmogus turėtų kur anonimiškai (jei bijo) kreiptis ir tuoj pat prisistačiusi komisija viską išspręstų žmogaus naudai. Be to, turėtų po darbovietes važinėti įslaptinti agentai ir viską kontroliuoti, žodžiu, gelbėti žmogų.
Nejaugi Lietuvoje negalima apginti žmogaus, nejaugi negalima žmogui suteikti socialinių garantijų? Juk ir invalidas, ir bedarbis, ir dirbantysis - žmonės, o pas mus žmogus tas, kas turtingas. Juk mes, paprasti žmonės, tiek mažai norime. Ir bedarbiai, ir dirbantieji. Tenorime minimaliai pragyventi ir susirgę pasigydyti. Nejaugi niekada mūsų Lietuvos valdžia draugiškai ir nuoširdžiai neatsigręš į žmogų, paprastą žmogų?
Jonas Mateika, Ukmergės raj.
