Kranklys, skrisdamas virš Lapių sąvartyno, netyčia pastebėjo vėjyje besiplaikstančių senų žurnalų krūvą. Viename šmėstelėjo lyg ir pažįstamas veidas. Kranklys pasižiūrėjo atidžiau - ogi jauno Skirmanto Pabedinsko nuotrauka. Dabar Laikinosios komisijos KGB rezervistų byloms tirti pirmininko nuotrauka puošia visus laikraščius, tad Kranklys, nors ir nelabai raštingas, tokį įžymų žmogų atpažino. Veido bruožai labai panašūs, tik dabar vietoj vešlios ševeliūros - plikė. Kai Kranklys žurnalą su straipsniu apie S. Pabedinską atnešė į redakciją, puolėme visi skaityti jau vien dėl to, kad straipsnis buvo išspausdintas "Šluotoje" 1965 metais. Perskaitėme ir sužinojome, kad jaunystėje vėliau žymiu žurnalistu, o dabar jau ir Seimo nariu tapęs ponas Skirmantas, mėgo "pašposauti". Nusprendėme: tegul visi žino apie įžymaus žmogaus jaunystės pajuokavimus.
Autobusas suurzgė, paleido pilkšvų dūmų kamuolį ir sustojo. Pro duris tiesiai į sniegą iššoko puošeiviškos išvaizdos jaunas vaikinas. Kairėje rankoje jis nešėsi naujutėlaitį čemodanėlį, iš po pažasties kyšojo teniso raketė. Netoliese sena bobutė nustojo kasti sniegą ir susidomėjusi sužiuro į atvykėlį.
- Pardon, madam, kur aš esu? - mandagiai užkalbino ją vaikinas. - Teniso kortas čia yra?
- Kad aš angelskai nesuprantu, sūneli. Nežinau, iš kur tu esi... O kortas mano diedas turi.
- Koks čia miestas, bobute? - sušuko vaikinas. - Kur čia kultūros namai?
- A-a... Taip ir sakyk... Lukšiai čia, sūneli, Lukšiai. O Lenino vardo kolūkio kultūros namai tai bus va šitie... Ten, kur cirką rodo...
Vaikinas ryžtingai pasuko parodyta kryptimi.
Kultūros namų vadovas sėdėjo savo kabinete.
- Operatorius Skirmantas Pobedinskas! Maskva. "Mosfilm". "Fitil". Vyriausiojo redaktoriaus pavestas. Skundas. Reikalas rimtas, - vienu atsikvėpimu išdrožė vaikinas ir pakišo popierių. - Komandiruotė. Susipažinkite. Be mano antspaudo negalioja. Atvykau šiandien. Jūsų antspaudas - čia. Parašas - čia.
- Bet jūs sėskite, sėskite, prašau. Aš suprantu, jums laikas brangus. Aš tuojau... Tuos formalumus... - sumišo kultūros atstovas.
Vaikinas įsikišo atgal į kišenę savo komandiruotę ir išsitraukė iš čemodanėlio popierių pluoštą.
- Neatsakinėkite, aš pats už jus atsakinėsiu. Viską žinau. Cirkas čia yra? Yra. Jūsų žinioje? Jūsų žinioje. Saviveiklinis? Saviveiklinis. Cirkininkai geria? Geria. Prieš valgį? Ir po valgio. Prieš koncertą? Ir po koncerto. Miesčioniškumas? Miesčioniškumas. Liaudies menas nepagerbtas? Nepagerbtas.
Vadovui ėmė suktis galva.
- Bet susimildami... Visi mūsų cirku džiaugiasi... Iš kur tokie... už... užmetimai.
- Štai skundas. Štai rezoliucija. "Operatoriui Pobedinskui". Parašas - režisierius Basovas. "Ištirti ir nufilmuoti "Fitiliui". Parašas - operatorius Pobedinskas. Įsidėmėkite. Ištirsiu. Nufilmuosiu. Basovas atvyks vėliau.
Kultūros namų vadovai puolė į neviltį.
- Mūsų cirkas dabar kaip tik išvyksta į gastroles... Pavažinėkite kartu su jais, patys įsitikinsite.
- O už įsitikinimą kas mokės? Šventas Pranciškus iš Asyžiaus? Septyni broliai miegantieji?
- Na jau čia mes kaip nors... Komandiruotę sutvarkysime... - įkalbinėjo vadovas.
Operatorius kiek sušvelnėjo...
- Na ką gi su jumis padarysi... teks pavargti.
Kitą dieną Pobedinskas kartu su cirko artistais išbildėjo net į Žagarę.
Pirmajame koncerte žagariečiai sukėlė mikliems cirko saviveiklininkams tikrą plojimų audrą. Tačiau cirko vadovui buvo ne žiūrovai galvoje: jis nė valandėlei nenuleido akių nuo kino operatoriaus. O tas sėdėjo susimąstęs ir, ranka parėmęs smakrą, žinovo žvilgsniu sekė cirko klounų pasirodymą. Kai į sceną išbėgusios jaunos cirko artistės pradėjo atlikinėti laisvus pratimus, kino operatorius staiga sujudo.
- Santa Liučija! Grande Skandalijum! Šmeižtas! Liaudies meno suniekinimas! - sušuko jis, pašokęs ant suolo.
Pribėgo persigandęs vienas cirko darbuotojų.
Pobedinskas nušoko nuo suolo ir ėmė ploti darbuotojui per petį.
- Menas! Tikras menas! Ištyriau! Įsitikinau! Bjaurūs šmeižikai! Klastingi skundikai! Nusprendžiau! Nebus kritikos "Fitilyje".
Visas kolūkio saviveiklinis cirkas lengviau atsiduso. Ką gi - nors saviveiklininkai ir nesijautė kalti, bet skundas yra skundas. Cirko meno nepasversi ant svarstyklių ir nenustatysi, kiek gramų jame yra miesčioniškumo. Čia daug kas priklauso nuo skundo tikrintojo.
Savaime suprantama, kad po koncerto sąžiningas tikrintojas buvo tinkamai pagerbtas.
Po šešto skambtelėjimo kino operatorius savo naujiesiems draugams pareiškė, kad "Fitilio" vyriausiasis redaktorius be jo - Pobedinsko - kaip be rankų.
- Jį dabar, aš žinau, kankins nemiga, kol aš nesugrįšiu. Todėl, brangindamas jo sveikatą, aš negaliu ilgiau nei savaitę čia užtrukti.
Po dvylikto gurkštelėjimo kino operatorių apėmė graudi nuotaika.
- Mane kviečia į Holivudą... Bridžita Bardo. Asmeniškai. Prie mano čemodanėlio jūs matėte priklijuotą mažai aprengtą gražios moters paveikslą. Tai ji - Bridžita. Mieloji mano! - atsidusęs jis nubraukė ašarą. Po to uždainavo "Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus" ir pareiškė į Holivudą nevažiuosiąs, nes jam ir čia gerai. Pagaliau atsirėmė nosimi į lėkštę ir užmigo.
Linksmai pavažinėjęs su cirkininkais maždaug savaitę, Pobedinskas pažadėjo jiems parašyti straipsnį į rajoninį laikraštį ir iš Lukšių nuvyko į rajono centrą. Šakių viešbutyje pamosavo komandiruote ir prie administratoriaus langelio pastatė savo čemodanėlį su priklijuotu akinančiu moters paveikslu. Pritrenkta viešbučio administracija akimirksniu skyrė kino operatoriui kambarį. Linksmas kino darbuotojas greit įsigijo populiarumą: jis teikėsi apžiūrėti netoliese esančio Naumiesčio įžymybes, kartu su vietinės spaudos darbuotojais nuvyko į "Tiesos" kolūkio naujos mokyklos atidarymą. Pobūvyje jis smarkiai įbaugino šeimininkus - sėdėdamas už stalo, nė karto nepakėlė stiklelio! Paragintas gerti, jis atsisakė ir švelniai pagrasino pirštu:
- Na, na! Vis dėlto kai kurie jūsų dar pasiduoda alkoholizmo įtakai!
Žurnalistai - įkyresni žmonės už cirkininkus. Iš pradžių draugiškai sutikę Pobedinską, jie tuoj ėmė teirautis, kur jo filmavimo aparatas, kaip atrodo jo darbo pažymėjimas. Pasipiktinęs kino operatorius išvyko atgal į Lukšių kultūros namus. Susijaudinęs jis padėkojo už šiltą priėmimą ir iškilmingai užkabino ant kaklo cirko grupės vadovui su ilga juosta medalį, įteikė diplomą. Medalis ir diplomas buvo skirti respublikos sunkumų kilnojimo čempionui.
- Argi ne jūs nešate ant savo pečių patį sunkiausią cirko meno svorį?! - pareiškė Pobedinskas.
Pamatęs pro duris įėjusius milicininkus, kino operatorius nutraukė kalbą ir pamojavo ranka.
- Iki pasimatymo! Su milicijos darbuotojais turiu skubiai sukti vieną kriminalinį siužetą, - jie jau seniai pageidauja. Ek, vis to laiko maža...
Kino operatorius milicijoje pasirodė labai kalbus.
- Jokio nuolatinio darbo ir jokios pastovios gyvenamosios vietos neturiu. Asmens dokumentų taip pat neturiu. Karinis bilietas ne mano - jį nušvilpiau Kaune, "Nemuno viešbutyje.
- Na, o respublikos čempiono sporto medalis?
- Nušvilpiau ten pat, du, - vieną įteikiau, kitą sau pasilikau. Malonu būti čempionu...
- O antspaudas?
- Kaune, Laisvės alėjoje, graverių dirbtuvėje padarė...
- O komandiruočių blankai?
- Irgi Kaune, gerų paslaugų kombinatas mašinėle atspausdino.
- Na, o skundas?
- Ė, skundą tai aš pats sukūriau. O neblogai išėjo, ką?
- Viskas aišku, bet kokiems perkūnams tau buvo reikalingi šitie du susirašinėjimo aplankai dėl kažkokios kanalizacijos ir statybų? - stebėjosi milicijos leitenantas.
- Kaip tai kam? Kai pradeda kokie smalsuoliai per daug teirautis, klausinėti - paimu tokį aplanką, tyliu ir vartau... Mato iš tolo: šitiek antspauduotų dokumentų, parašų... Tuoj atsikabina... Šakių vietinio ūkio valdyboje iš spintos nukniaukiau, - paaiškino Pobedinskas. - Apskritai aš nieko neapiplėšiau, visi geruoju mane girdė ir valgydino. O kodėl nepasilinksminti, kol randi kvailesnių už save?
Kadangi žymesnės "kino operatoriaus" operacijos buvo padarytos Kaune, buvo nuspręsta jį perduoti Kauno milicijai. Tačiau Kauno milicijos valdyboje budintis griežtai atsisakė priimti Pobedinską globon.
- Dėkite jį kur norite, - pasakė jis šakiečiams.
- Bet juk jis Kaune, viešbutyje, ir karinį bilietą, ir net pinigų pavogė, komandiruočių blankus, antspaudą irgi Kaune pasigamino...
- Antspaudo be leidimo niekas nepadarys, - atrėžė viešosios tvarkos atstovas.
- Daviau tris rublius ir padarė... - įsikišo nepatenkintas Pobedinskas. - Galiu ir tą plikį meistrą parodyti...
- Eik, eik sau nuo mūsų galvos...
"Kino operatorius" išėjo pro duris giliai pasipiktinęs. Šakiečiai užtrenkė jam prieš nosį mašinos dureles ir nuvažiavo.
- Velniai paimtų tuos biurokratus! - nusikeikė Pobedinskas. Nacionalizavo visas gamybos priemones ir paleido! Negalėjo bent kiek mane šilumoje palaikyti!
Atsisukęs jis piktai pagrasino teniso rakete į milicijos langus:
- Palaukite, pasidarysiu milicijos majoro popierius, tada jūs man ne taip pašokinėsit!
Šakiai Juozas Bulota
