Kasparui varpai - devyniasdešimt penkeri, gyvena jis senelių prieglaudoje. Mėgstamiausias jo užsiėmimas - sėdėti parke ant suolelio ir prisiminti savo buvusius meilės nuotykius. Kartą prie jo prisėdo Stefanija, aštuoniasdešimt penkerių metų guvi senutė.
- Na, kaip jums čia sekasi?
- Et, viskas būtų neblogai, tik man labai trūksta sekso!
- Jūsų amžiuje?
- Na, ne tikrąja to žodžio prasme, bet jei jūs galėtumėte palaikyti rankose mano organą, man būtų be galo malonu.
Ji atsegė jam kelnes ir palaikė. Taip jie susitikinėdavo ant nuošalaus suolelio ir kiekvienąkart Stefanija jam palaikydavo. Kartą sutartu laiku atėjusi ji nerado jo ant suolelio. Pasivaikščiojusi po parką pamatė jį sėdintį su kita pensionato gyventoja, devyniasdešimtmete Konstancija.
- Niekše! Ir kaip tau negėda?! Ji bjauresnė ir vyresnė už mane. Ką tu joje radai tokio, ko aš neturiu?
- O jos rankos dreba!
