Šiemet, liepos 16-17-ąją, pažymėsime lietuvių lakūnų Stepono Dariaus (Jucevičiaus) ir Stasio Girėno (Girskio) skrydžio per Atlantą 70-ąsias metines. 1933-aisiais lėktuvu "Lituanica" išskridę iš Niujorko Floido Beneto aerodromo į Kauną ir perskridę Atlantą, bet nepasiekę gimtosios Lietuvos, lakūnai žuvo Soldino miške. Tragedija įvyko nuskridus 6 411 kilometrų, iki tikslo belikus vos 650 kilometrų Dariaus ir Girėno žygdarbis pelnė Lietuvai pasaulinę šlovę.
Ketvirtas pasaulyje
Savo testamente drąsūs lakūnai rašė: "Dar niekas nėra tiesiai nuskridęs iš Amerikos į Lietuvą. Tad mes esame pasiryžę tą atlikti". Sumanymui įgyvendinti vyrai įsigijo šešiavietį 365 AJ lėktuvą, pailgino jo sparnus, įmontavo galingesnį variklį. Kad lėktuvas nebūtų per sunkus, lakūnai išmontavo radijo įrengimus, išėmė parašiutus. Lėktuvo "Lituanica" kopiją yra pagaminęs panevėžietis konstruktorius Vladas Kensgaila, jis dar gali pakilti į orą. Lietuvių lakūnų žygdarbis įkvėpė ir kitus tautiečius skraidymams. 1935-aisiais pakartoti Dariaus ir Girėno skrydį ryžosi Feliksas Vaitkus. Rugsėjo 21 dieną iš Niujorko jis pakilo skrydžiui Niujorkas - Niufaundlendas - Liverpulis - Kaunas. Aklas skridimas virš debesų tęsėsi 17 valandų. Apledėjus lėktuvui teko leistis iki 1,5 kilometro aukščio. Dar po trijų valandų skrydžio per lietų ir rūke Feliksas pastebėjo, kad sugedęs benzino siurblys. Teko leistis. Išniręs iš rūko lakūnas pamatė Anglijos salas. Nusileidimas nebuvo sėkmingas - lūžo sparno galas, važiuoklė, propeleris. Lakūnas nenukentėjo. Per 21 valandą 30 minučių įveikęs 5 100 kilometrų, F. Vaitkus ketvirtas pasaulyje įveikė Atlantą.
Sparnuotas karžygys
Lietuva iš tikro garsi lakūnais. Šiemet sukanka 58 metai, kai buvo sušaudytas narsus iš Jurbarko kilęs lakūnas Romas Marcinkus. 1934 metais kartu su A. Gustaičiu, J. Liorentu, J. Mikėnu ir kitais R. Marcinkus apskrido Europą. Lietuvių eskadrilė lankėsi Švedijoje, Danijoje, Olandijoje, Belgijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Šis kažkodėl primirštas skrydis yra vienas žymiausių ir sėkmingiausių įvykių Lietuvos aviacijos istorijoje. Lietuviai skrido A. Gustaičio sukonstruotais ir Lietuvoje pagamintais ANBO-IV.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui kapitonas R. Marcinkus išvyko į Prancūziją ir stojo tarnauti į šios šalies lakūnų gretas. Vokiečiams okupavus Prancūziją R. Marcinkus atsiranda Anglijoje ir priimamas į Britanijos karališkąsias oro pajėgas. Virš Lamanšo vokiečiai numušė R. Marcinkaus naikintuvą, bet anglų jūreiviai lakūną išgelbėjo. Antrą kartą šio lakūno lėktuvas buvo peršautas 1942-ųjų vasario 12-ąją, o jis pats įkalintas belaisvių stovykloje netoli Dancigo (dabar - Gdanskas). R. Marcinkus bandė pabėgti, bet buvo sugautas ir 1944-ųjų pavasarį sušaudytas.
Pakartota katastrofa
Šie lakūnai daugiau ar mažiau yra žinomi plačiajai visuomenei. Tačiau yra lietuvių, skraidžiusių kitose šalyse, apie kuriuos tautiečiai beveik nieko nežino. Vienas iš tokių - JAV žuvęs Paulius Šaltenis.
1948 metų sausio 13 dieną, apie ketvirtą valandą ryto, reisinis keleivinis lėktuvas DC-3 artėjo prie Vašingtono. Iš aerodromo vadavietės su pilotu kalbėjo per radiją. Prasidėjo įprasta nusileidimo operacija. Oras buvo velnioniškas - šlapdriba. Debesys plaukė tik apie 30 metrų virš medžių viršūnių. DC-3 atsisuko į tūpimo taką ir išleido ratus. Staiga - šiurpus trenksmas... Ratai užkliudė aukštas pušis, siūravusias prie Oksenhilo. Katastrofa įvyko, kai iki aerodromo buvo likusios penkios mylios.
Miškui bepagriebiant lėktuvą, DC-3 kapitonas pilotas Paulius Šaltenis, jau žengdamas į amžinybę, paskutinį sykį žaibiškai kilstelėjo ranką ir išjungė variklių magnetus. Vėliau tyrinėjimo komisija pabrėžė tą nuostabią piloto orientaciją, kuri apsaugojo lėktuvo ir žmonių palaikus nuo gaisro. Iš keturiasdešimties keleivių per stebuklą keturi liko gyvi.
Ši niūri katastrofa kažkuo priminė Dariaus ir Girėno "Lituanikos" tragediją prie Soldino. Ir ten lėktuvas buvo apsivertęs, o pilotai žuvo audringą naktį...
Paulius Šaltenis buvo karštas Dariaus ir Girėno žygio gerbėjas. Jis daug nuveikė garsindamas lietuvių aviaciją. Be to, P. Šaltenį gerai pažinojo ir aviaciją pamėgęs prieškarinis Lietuvos jaunimas. 1938 metais jis buvo atskridęs į Kauną.
Pasirinko aviaciją
Paulius Šaltenis gimė 1912-ųjų gegužės 12 dieną angliakasio šeimoje netoli Pitsburgo (Pensilvanijos valstija). Tai plieno ir anglies kraštas. Čia, prie metalo lydymo krosnių ir po žeme, lietuviai emigrantai dirbo sunkiausią darbą.
Paulius iš mažens buvo labai savarankiškas. Kai sukako septyniolika, 1929 metais jis pats vienas išvyko į JAV, žinoma, nenutuokdamas, kad Oksenhilo miške ras ankstyvą mirtį...
Už okeano Paulius pažino juodas emigranto dienas. Dirbo ir kartu mokėsi. Dėl lėšų stokos nebaigė aukštojo mokslo. Dariaus ir Girėno žygdarbis bei mirtis sukrėtė 21 metų jaunuolį. Ir jis, kaip ragino žuvusių lakūnų testamentas, pasirinko aviaciją.
1935 metais Bruklino lietuviai įsteigė Dariaus ir Girėno aeroklubą. Greit nupirko pirmąjį mokomąjį padėvėtą lėktuvą.
Mokomieji skraidymai vyko labai intensyviai.
Komerciniai skrydžiai
Rugsėjo 2 dieną Klasčiaus parke buvo surengtas pirmasis aeroklubo piknikas. Susirinkusiuosius nudžiugino lėktuvas virš medžių. Lėktuvą pakaitomis valdė ką tik savarankiškai pradėję skraidyti du jauni lakūnai - Šaltenis ir Mikalauskas.
Lietuvių aeroklubas Brukline vertėsi sunkiai, nes santaupų neturėta, o mokėti reikėjo už viską: vietą angare, benziną, instruktoriui. Nariai tas išlaidas padengdavo savo lėšomis. Ir štai palengvėjimas. Paulius Šaltenis pirmasis klube gavo instruktoriaus teises ir ėmė mokyti skraidyti kitus nemokamai. Amerikiečių aerodromuose, kur be dolerio nė žingsnio nežengsi, tai buvo didelė naujovė. Klube išmoko savarankiškai skraidyti 12 jaunuolių.
Nuo 1936 metų lietuvių aeroklubui ėmė vadovauti Paulius Šaltenis ir visus nepriteklius padengdavo iš savo kišenės. Iš kur tie pinigai? Jis įgijo klubui labai modernų lėktuvą ir ėmėsi skubių komercinių skrydžių, daugiausia - tolimais maršrutais. Šitaip uždirbtais pinigais P. Šaltenis padengdavo visuomenines klubo išlaidas. Jis buvo ašis, apie kurią sukosi Bruklino lietuvių aeroklubo darbas.
Per trejetą metų P. Šaltenis Niujorko apylinkėse pagarsėjo kaip geriausias pradinio mokymo instruktorius.
Nepamiršo Lietuvos
Paulius Šaltenis organizavo rinkliavą, ruošė aviacijos dienas bei piknikus. Jis surinko 1 650 dolerių ir nusipirko sportinį turistinį lėktuvą "Piper Cub". Lėktuvą laivu jis siunčia Klaipėdon. Ir pats Šaltenis parvyksta į tėvų žemę. Klaipėdoje sumontuoja "Cub" ir skrenda į Kauną, kur lėktuvą padovanoja jaunimui. Kartu buvo paminėta Dariaus ir Girėno žygio per Atlantą penkerių metų sukaktis.
Lėktuvą pavadino "Sakalu". Jis labai tiko pradiniam mokymui. C klasės pilotai sklandytojai po 3-5 dienų skraidymo išskrisdavo savarankiškai.
Paulius Šaltenis Lietuvoje išbuvo tris mėnesius. Jis su "Sakalu" dalyvavo Anykščiuose surengtoje aviacijos šventėje.
P. Šaltenis aplankė ne tik tėviškę, bet ir skraidė Kaune, lankėsi Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje. Visus šiuos skraidymus jis rūpestingai įrašydavo savo lakūno knygutėn. Nidoje jis dar skrido sklandytuvu. Visus žavėjo gabus, labai draugiškas, paprastas ir nuoširdus lakūnas, kurio mėgstamas posakis: "Lietuvi, būk erdvių nugalėtojas!"
1938 metų vėlyvą rudenį jis išvyko į JAV. (Beje, Lietuvoje jį visi vadino Povilu Šalteniu, tačiau pase buvo įrašyta Paul J. Saltenis. Namuose jį vadino Pauliumi.)
Padangų riteris
Grįžęs į JAV P. Šaltenis dirbo Dervendo skraidymo mokyklos vyriausiuoju instruktoriumi. Oro pedagogo darbas jam ypač patiko, nors ir buvo rizikingas. Vienas mokinys ore nusitvėrė "kieta ranka" vairus ir tarsi suakmenėjo. Lėktuvas nėrė žemyn. P. Šaltenis stengėsi išlyginti lėktuvą, net vairalazdė sulinko, bet "įšalusio" mokinio paveikti negalėjo. Tik per stebuklą tąsyk abu skridusieji liko gyvi. Vėliau paaiškėjo, kad šiam mokiniui pažeisti refleksai ir kad jis jau buvo pašalintas iš vienos skraidymo mokyklos.
Kitas mokinys neužspaudė stabdžių, o P. Šaltenis jam padėjo paleisti variklį, ranka pasukdamas propelerį. Lėktuvas staigiai pajudėjo ir sužeidė instruktorių. Kelias savaites teko gulėti ligoninėje.
P. Šalteniui buvo suteiktos vyriausiojo instruktoriaus ir skraidymo egzaminatoriaus teisės. 41-aisiais jis gavo CAA aklojo skraidymo piloto liudijimą ir vėliau pagarsėjo kaip aklojo skraidymo sunkiaisiais lėktuvais instruktorius. Jį pakvietė antruoju pilotu keleivinėn oro linijon, o vėliau komandiravo mokyti karo pilotus aklai skristi bombarduoti fašistinės Vokietijos.
P. Šaltenis buvo tikras padangių riteris. 1947-ųjų rugsėjo mėnesį, kai jo valdomas DC-3 miglotu oru nardė po debesis, laukdamas eilės tūpti Niuarko aerodrome, radijo ausinėse pasigirdo sielvartingas nelaimės šauksmas. Debesyse buvo paklydęs mažas lėktuvas. P. Šaltenis paprašė kontrolinį bokštą žemėje, kad beviltiškoje būklėje atsidūrusiam jaunam pilotui tuoj pat lieptų kilti virš debesų ir kad paklydėlis, pamatęs "Eastern" oro linijos lėktuvą, sektų iš paskos. Išvedęs savo sunkų lainerį per debesis į saulės apšviestus erdvės tyrlaukius P. Šaltenis sutiko mažą lėktuvėlį, kurio benzinas jau baigėsi... Paulius tą žūstantį žmogelį nuvedė ligi La Gvardia aerodromo, kur jis sėkmingai su paskutiniu benzino lašu nutūpė. P. Šaltenis, įsitikinęs, kad viskas gerai, apsigręžė ir pasiekė Niuarką. Čia jis švelniai it paukščio plunksną nuleido sunkųjį DC-3.
Lakūnai, skraidę su P. Šalteniu, tvirtina, kad ore jis visada būdavęs padėties viešpats, o lėktuvas - jo namai. Žuvimo dieną jis buvo vienas geriausių oro linijų pilotų Amerikoje.
Neaiškios priežastys
Tą naktį P. Šaltenio valdomas DC-3 skrido iš Haustono į Bostoną. Artėjo tarpinis nutūpimas Vašingtone....
Komisija, ieškojusi avarijos priežasčių, kaltino orą. Tą naktį nusileidimo vietoje jungėsi du aukšto slėgio centrai. Tarp jų buvo žemo slėgio griovys. Be to, prie pat Vašingtono aerodromo vienu metu atskrido du keleiviniai lėktuvai. Pauliaus Šaltenio laineris turėjo kelis sykius keisti skridimo aukštį.
Oro pilotų draugija nepatikėjo tyrimo komisijos išvadomis. Ji įtarė, kad kontrolės bokštas radaro ekrane sumaišė lėktuvus ir P. Šalteniui pasiuntė klaidingą nurodymą... Dar galėjo būti ir aukštimačių defektas arba tai, kad sugedo nuotolio radijo lokatoriaus siųstuvas. Tai taip ir liko paslaptis.
Prie Pauliaus Šaltenio rado kruviną skraidymo knygutę. Paskutinis įrašas - 1948 metų sausio 12 dieną. Ore jis buvo išskraidęs 7 406 valandas, iš jų 4 795 - dieną, 2 611 naktį, 851 valandas - su prietaisais.
Paulius Šaltenis, būdamas 35 metų amžiaus, žuvo miške ant Potomako upės kranto. Ir šiandien bendraamžiai jį prisimena kaip neišsenkančios energijos pilotą, iš Anykščių iškeliavusį ieškoti sparnų svetur...
Knygoje "Fate Is The Hunter" ("Likimas - medžiotojas"), skirtoje žuvusiems pilotams, yra paminėtas ir Paulius Šaltenis.
