Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Tėvų pareiškimų apie nežinia kur pradingusius vaikus policijos pareigūnai gauna labai dažnai. Tačiau tik nedidelė tokių prapuolėlių dalis, kaip paaiškėja, tampa nusikaltimų ar nelaimingų atsitikimų aukomis. Didžioji dauguma vaikų bėgimu iš namų tarsi mėgina protestuoti prieš susikaupusias ir jautrią paauglio sielą sunkiai slegiančias problemas, kurių šaknų dažniausiai reikia ieškoti ne kur kitur, o... bėglių šeimose.
Pabėgo ne pirmąjį kartą
Neseniai į vieno Lietuvos bažnytkaimio policijos komisariatą kreipėsi sunerimusi motina, kuri pranešė, jog dingo 17 metų sūnus Gintautas (vardas pakeistas, gyvenamosios vietos nenurodome artimųjų prašymu). Kartu su sūnumi tėvai pasigedo ir namuose laikytų 900 litų. Buvo rastas Gintauto parašytas laiškelis - kad nenorįs gyventi šeimoje ir nepageidaująs būti ieškomas. "Jei kreipsitės į policiją - nusižudysiu..." - rašoma laiško pabaigoje.
Kur tau tėvai ištylės - nedelsdami kreipėsi į policiją. Tuojau pat, kaip sakoma, buvo "pakeltas aliarmas" - apie bėglį informuoti visos šalies policijos komisariatai, pasienio tarnybos, mokyklos, kurioje Gintautas mokėsi, pedagogai, draugai. Tačiau vaikinas tarsi skradžiai žemę prasmego - niekaip nesisekė aptikti jo pėdsakų. Net artimi Gintauto draugai tvirtino, jog apie pabėgimą iš namų vaikinas jiems neužsiminęs nė užuominomis, sakė neįsivaizduoją, kur jo reikėtų ieškoti.
Atsiliepė pats Gintautas. Paskambino vienam savo draugui ir paprašė, kad viename Lietuvos didmiestyje gyvenančiai jau suaugusiai jo sesutei perduotų kelis žodžius. Greitai paaiškėjo, kad Gintautas apsistojęs pas svetimus žmones Kauno rajone, su kuriais buvo ką tik susipažinęs per internetą.
Sesei prireikė nemažai pastangų, kol maištaujantį broliuką pavyko įtikinti, jog pabėgimas - tikrai ne geriausia išeitis bandyti išspręsti per tam tikrą laiką šeimoje susikaupusias problemas, ir išprašė maištą nutraukti - važiuoti namo. Gintautas dar kiek pasimaivė ir sutiko...
Šiuo metu, mūsų turima informacija, Gintautas ir jo tėvai lankosi pas psichologą, su abiem pusėmis kantriai dirba socialiniai darbuotojai, pedagogai (šeima, seniūnijos darbuotojų patikinimu, yra tvarkinga, pasiturinti). Tačiau kol kas niekas nesiryžta garantuoti, kad daugiau panašių dalykų nepasikartos. Juo labiau kad Gintautas dėl panašių priežasčių iš namų buvo pradingęs ir anksčiau...
Tėvai per daug spaudė?
Jau kelios savaitės ieškoma Raseinių rajono kaime gyvenusi nepilnametė Raminta. Šio rajono policijos komisariato Paieškos skyriaus pareigūnas Arvydas Jermalavičius "Akistatai" patvirtino įdėmiai aiškinąsis galimas Ramintos buvimo vietas ir visomis įmanomomis priemonėmis bandąs ją surasti. Aišku, nesnaudžia ir prapuolėlės tėvai - renka ir tikrina informaciją, aiškinasi, palaiko nuolatinį ryšį su Paieškos skyriaus pareigūnais... Manoma, jog Raminta yra apsistojusi to paties rajono Ariogalos miestelyje, pas draugę. Tačiau pas kurią, kol kas nežinia (jų turi nemažai).
Dėl netikėto dukters dingimo be galo išgyvenanti motina kaimynams prasitarė labiausiai bijanti, kad protestuojanti paauglė nepatektų į apsukrių vyrukų - prekiautojų žmonėmis - rankas, kad nebūtų apgaule išvežta į užsienį ir parduota suteneriams. Šeimoje yra ir daugiau vaikų, tačiau kiti jau suaugę, sukūrę šeimas, gyvena atskirai.
Kaimo gyventojų nuomone, Raminta, nors ir jauniausia šeimoje, pagrandukė, tėvų buvo beprotiškai saugoma - nebūdavo išleidžiama nei į šokius, nei į vakarėlius, nei šiaip su draugėmis pasivaikščioti po kaimą - kad tik kas bloga nenutiktų... Griežtai auklėjama paauglė turėdavo tupėti namuose ir ištisai klausytis tėvų pamokslų. Toks spaudimas esą anksčiau ar vėliau turėjo sulaukti atoveiksmio - juk jaunimui taip norisi visur dalyvauti, švęsti, linksmintis... O Raminta esą gyveno lyg kalėjime. Štai ir ištrūko į laisvę...
Aplinkiniai nesiruošia neapgalvoto, emocijomis ir ambicijomis paremto Ramintos poelgio teisinti, tačiau dauguma mano, kad kitokiu būdu išreikšti protestą dėl nereikalingų laisvės suvaržymų mergina neturėjo galimybių - jos motina, anot šią šeimą pažįstančiųjų, esanti be galo nervinga, su ja diskutuoti ar bandyti įrodyti savo teisumą - bergždžias reikalas...
Ieškoma visų pradingusiųjų
Policijos departamento statistika skelbia, jog kasmet šalies policijos komisariatų paieškos skyrių pareigūnai gauna maždaug iki 1 000 pranešimų apie dingusius asmenis. Šiemet, pavyzdžiui, iki spalio pradžios buvo gauti 948 tokie pranešimai, iš jų 575 žmonės (apie 60 procentų) jau surasti. Nemažą ieškomų asmenų skaičių sudaro nepilnamečiai. Tačiau tik nedidelė jų dalis, kaip paaiškėja, buvo tapę nusikaltimų, nelaimingų atsitikimų aukomis - kiti bėga iš namų savo noru (dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, nesutarimų ir nesibaigiančių konfliktų su artimaisiais) ar tiesiog iš įdomumo, prisižiūrėję TV filmų ar prisiskaitę nuotykinių romanų (tai pasakytina apie mažamečius).
Paauglystė - sunkus periodas ir vaikui, ir jo tėvams
Anot vilnietės gydytojos psichoterapeutės Jolantos Trinkūnienės, vaikui pereinant į paauglystę keičiasi jo elgesys - "mažasis kūdikėlis" pasidaro grubesnis, gali staiga užsiplieksti nesuprantamu pykčiu, ignoruoja geranoriškus patarimus, didėja jo troškimas būti nepriklausomam, auga pasitikėjimas savimi. Paauglys ima siekti laisvės, tolsta nuo tėvų, kinta jo požiūris į tėvų autoritetą, kartais net pradedama stokoti tėvams pagarbos... Atitinkamai veikia ir draugai, muzika, mados... Tėvai vaiką nori kuo ilgiau išlaikyti savo globoje, o tai paauglį tik dar labiau erzina. Prasideda konfliktai...
Gydytojos teigimu, tėvai labai klysta manydami, jog paaugliui vis mažiau reikia emocinių meilės apraiškų, fizinio švelnumo. Iš tikrųjų paauglio poreikis patirti fizinį kontaktą niekada nenutrūksta - keičiasi tik jo formos. Bręsdamas vaikas jaučia kankinantį šio laikotarpio jausmą, kai drasko paaugliams būdingi prieštaravimai dėl autoriteto, ir mėginantį su tuo konfliktuoti prisirišimą prie tėvų. Viena vaiko brendimo stadija keičia kitą, ir kol tėvai tai suvokia, galimybė duoti vaikui tai, ko būtinai reikia jo emocinei pusiausvyrai palaikyti, ateina ir praeina.
Gydytoja atkreipė dėmesį, jog dauguma į konsultaciją besikreipiančių tėvų guodžiasi, esą dar visai neseniai jų vaikas buvo kaip vaikas, ir staiga labai pasikeitė - tapo įžūlus, priešgyna, melagis, uždaras, atšiaurus; ėmė blogiau mokytis, praleidinėti pamokas, net vagiliauti. Kaip, girdi, su juo kalbėti, kaip auklėti, kad neužsigautų, nesupyktų. Dažniausiai esą priduriama ir tai, kad vaikui šeimoje nieko netrūksta - ir gardžiai pavalgydintas, ir madingai aprengtas, ir gaunąs kišenpinigių...
Žinoma, labai gerai, kad dėl vaiko elgesio sunerimę tėvai skuba konsultuotis su specialistu, tačiau kraustytis dėl to iš proto, gydytojos teigimu, neverta. Mat tokius pokyčius paauglio nervų sistemoje esą lemia brendimo laikotarpis - mergaitės tampa pažeidžiamesnės, jautresnės, o berniukai - agresyvesni. Teisybė, kai kuriose šeimose toks laikotarpis išgyvenamas gana sunkiai, neišvengiama stresinių situacijų. Tėvams nesiimant priemonių, po tam tikro laiko abipusis priešiškumo jausmas tik dar labiau stiprėja. Tėvai jaučia pyktį, kurį nukreipia į vaiką - jo elgesį, reikalavimus, patį jo egzistavimą - galiausiai prieinama prie visiškos paauglio izoliacijos. Tokį destruktyvų ciklą, anot gydytojos psichoterapeutės, gali suardyti tik tėvai. Reikia ignoruoti vaiko blogą elgesį, o ne patį vaiką. Jei tėvai pradeda jausti, kad vaiko nemyli, ir šis jausmas vaikui augant stiprėja, vadinasi, kažkas ne taip. Būtina išsiaiškinti vidines šeimos problemas ir, padedant specialistui, jas skubiai spręsti. Tai, gydytojos teigimu, yra pirmasis žingsnis siekiant sureguliuoti tarpusavio santykius.
Tėvai, anot gydytojos psichoterapeutės, turi išmokti priimti paauglį tokį, koks jis yra. Taip pat reikia žengti žingsnį atgal ir peržiūrėti savo ego, nusileisti iki paauglio, mėginti suprasti, kaip jis jaučiasi... Paauglio nuomonė šeimoje, anot gydytojos Jolantos Trinkūnienės, turėtų būti tokia pat svarbi, kaip ir bet kurio kito šeimos nario. Mat anksčiau "mažas geras vaikutis" buvo pripratęs prie kitokių tėvų reikalavimų, o dabar jis jau nebe toks. Paaugliui dabar svarbu ne tai, ko tėvai reikalauja, bet kaip reikalauja (prisiminkime posakį: "Žodis - gydo, žodis - žeidžia"). Todėl būtina pasistengti netraumuoti paauglio, nepažeisti jo orumo.
Paaugliai, anot gydytojos, su tėvų valdžia kovoja kaip tik išmano. Taigi jie turėtų išmokti valdyti save (mat vaikai, pamatę, kad tėvai sugeba suvaldyti savo emocijas, pyktį, nuotaikas, ir patys pradeda valdytis). Pajutę, kad vaikui kažkas negerai, tėvai, anot J. Trinkūnienės, turėtų nedelsiant žengti pirmąjį žingsnį - pasikalbėti su vaiku, pabandyti suprasti jo būseną. Mat nuoširdus bendravimas vaikui suteikia saugumo jausmą - jis žino, į ką gali atsiremti, ko paprašyti pagalbos. Paauglys visada turi jausti tėvų meilę, pasitikėjimą juo ir supratimą. Negali būti jokių "Aš pavargęs", "Atstok", "Neturiu laiko..." - tai, gydytojos teigimu, tik dar labiau gilina prarają tarp tėvų ir vaikų. O kai tėvai pagaliau tai suvokia, dažnai būna jau vėlu...
Deja, nė vieni tėvai neapdrausti nuo klaidų, kurias daro augindami paauglius. Tokioms šeimoms gydytoja J. Trinkūnienė pasiruošusi padėti. Diagnostikos ir gydymo IĮ adresas Vilniuje: Vilniaus g. 25, 7 kabinetas. Mobilusis telefonas - (8*686) 2 92 66.
