Sėdėjom kartą su draugais prie butelaičio, stiklelį vis ratu leisdami visokias mintis mintijom ir gyvenimiškas problemas aptarinėjom.
Petras, vyrukas stiprus, velnio lašams taip lengvai nepasiduoda. Aš irgi, rodos, dar pakankamai tvirtai ant kojų laikausi, o štai Zenius neatlaikė. Liaudiškai tariant - "lūžo". Ką gi, draugo bėdoj nepaliksi. Naktis, tamsu, o ir patys kiek "apspangę", tad nieko keista, kad nepastebėjom atidengto kanalizacijos šulinio. Kluptelėjom ir neišsilaikęs Zenius žnektelėjo tiesiai tan šulinin. Bet mes jį ištraukėm, parvedėm į namus, skambinam - namuose nieko nėra. Žmona, matyt, kažkur išbėgusi. Na, suradom jo kišenėse buto raktus, duris atrakinę įvedėm į vidų, paguldėm tualete greta unitazo (dėl visa ko, kad bute kur nors netyčia neprikiaulintų), užtrenkėm duris ir patraukėm kiekvienas į savo namus.
Ryte skambina Zeniaus žmona ir įpykusi šaukia:
- Ką jūs, nenaudėliai, mano vyrui padarėt? Grįžtu po naktinės pamainos iš darbo, iš tualeto sklinda kažkoks triukšmas. Atidarau duris, o mano Zenius stovi ant unitazo, daužo į lubas ir šaukia: "Išleiskit mane!"
Na, mudu su Petru iš ryto irgi, aišku, nelabai ką pajėgiame plyštančiom galvom suprasti. Vakarop Zenius pasirodė ir sako:
- Aš juk nieko neprisimenu. Prisimenu tik, kad į kažkokį šulinį įkritau, o paskui atsibundu, aplink tamsu, vanduo čiurlena...
