Remigijus RAINYS
Praėjusį sekmadienį prasidėjo adventas. Koks tai laikotarpis ir kokių apribojimų reikėtų laikytis šiuo metu, bandėme sužinoti iš atsitiktinių praeivių, pakelėje sutiktų žmonių bei belsdamiesi į pirmas pasitaikiusias duris.
Dalia (40 m.), pedagogė:
- Manau, kad tai susikaupimo laikotarpis, pasibaigiantis Kūčių vakariene. Anksčiau per adventą žmonės rengdavosi artėjančioms Kalėdoms: tvarkydavosi namus, iškuopdavo ūkį, nesuspėjusieji to padaryti anksčiau, skersdavo kiaules, rūkydavo lašinius ir dešras, tačiau šiukštu niekam neduodavo paragauti jokių mėsos gaminių. Prisimenu tėvų pasakojimus apie jų vaikystę ir jaunystę. Mama sakė, kad nors ir labai kvepėdavo ant aukšto kabėjusios lašinių paltys ir dešrų ringės, tačiau tikėtis, kad kas atrieks nors kąsnelį, buvo beviltiška. Per adventą paskerdus kiaulę namiškiams buvo duodamos valgyti tik jos smegenys. Šiais laikais sunku tikėtis, kad jaunimas tiek ilgai pasninkautų ir laikytųsi visiškos rimties ar neitų į šokius. Svarbiausia - per advento laikotarpį nesusipykti nė su vienu šeimos nariu, kad prie Kūčių stalo visi susėstų švarūs ir gaivūs visomis prasmėmis.
Juozas (78 m.), ūkininkas:
- Anksčiau per adventą pasninkaudavome tik penktadieniais, o dabar, galima sakyti, pasninkaujame kone ištisus metus. Valgome tą, ką patys su pačia užsiauginame, tačiau jėgos kasmet mąžta ir nebeišgalime nupenėti kokio bekoniuko kaip anksčiau, todėl dažniausiai srebiame barščius ar liesą kopūstienę, nes daržovių vis dar nestokojame. Šiaip esame gyvi mūsų karvutės pienu, nes nunešti jo į supirkimo punktą nebepajėgiame, ir vištų pulkelio sudedamais kiaušiniais, bet per advento pasninkus negalima vartoti nei pieno, nei kiaušinių. Didelių "ermyderių" ir šiaip nekeliame, tad mums laikytis advento ramybės nesunku. Labai tikimės, kad per Kūčias atvažiuos jau seniai belankiusios dukros iš Kauno. Žentams jau nuo kadais turiu paslėpęs porą buteliukų savos gamybos naminukės, o stipresnei užkandai Kalėdoms nukirsiu jau senstelėjusį gaidį.
Mindaugas (17 m.), moksleivis:
- Adventas - dar vienas bažnyčios mums primestas absurdas. Gal tie pasninkai tinka norinčioms svorio numesti poniutėms, bet man, sportuojančiam vaikinui, diena be mėsos - tikra kankynė. Aklai besilaikant advento reikalavimų didėja jaunimo nusikalstamumas, nes mokyklose tuo laiku neberengiamos diskotekos ir nieko kito nelieka, kaip šliaužioti gatvėmis ir ieškoti, kam užtvoti į nosį. Kalbama, kad adventas - susikaupimo ir apsikuopimo laikotarpis, tačiau kaip galima susikaupti vykstant tokiam šurmuliui aplink Prezidentūrą? Va, jeigu tautai ir specialiajai Seimo komisijai pavyks iki Kalėdų apsikuopti ir į istorijos sąvartyną išmesti dabartinį prezidentą, manysiu, kad adventas buvo geras.
Pasak enciklopedijos, adventas - tai keturių savaičių laikotarpis prieš Kalėdas, skirtas Jėzaus Kristaus atėjimo - gimimo - laukimui įprasminti. Anksčiau tai buvo labiau atgailos, o dabar - susikaupimo ir susitaikymo metas. Per advento Mišias, kurių maldos skirtos laukimui, negiedama: "Gloria, Aleliuja". Auštant laikomi vadinamieji rarotai. Liturgijoje skaitomos pranašystės apie mesijo atėjimą. Atgailą simbolizuoja violetinė liturginių drabužių spalva.
Pagal senovės lietuvių tradicijas, per Adventą trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais nebuvo valgoma mėsos. Vengta triukšmingų pasilinksminimų, nekelta vestuvių, nešvęsta švenčių. Buvo nekertami medžiai statybai, kad trobose nesivaidentų; nekapojamos Malkos, kad nekiltų gaisras; nekerpamos avys, kad vilnos nebūtų šiurkščios. Merginos šv. Andrejaus dienos (lapkričio 30-osios) vakarą pamerkdavo vyšnios šakelę, tikėdamos, kad pražydusi Kūčių dieną ji prišauks greitus piršlius. Nuo XX amžiaus vidurio advento papročiai sparčiai nyksta.
Apie šiuolaikinį adventą ir jo besilaikantiesiems taikomus reikalavimus kalbėjomės su kunigu Adolfu Grušu, Kauno arkivyskupijos kurijos kancleriu.
- Nuo kada prasideda adventas, ar jo pradžios data kasmet skirtinga?
- Adventas prasideda nuo sekmadienio, kuris arčiausiai lapkričio 30 dienos - šv. Andrejaus šventės. Šiemet toks sekmadienis - jau pati lapkričio 30-oji, tad adventas prasidės nuo jos. Šiaip advento pradžia gali svyruoti nuo lapkričio 27 iki gruodžio 5 dienos. Mūsų lietuviškoje tradicijoje adventas pernelyg sutapatinamas su gavėnios mintimis. Į adventą ir į gavėnią žiūrima kaip į vienodai niūrius susikaupimo periodus. Gavėnia - iš tiesų atgailos metas besirengiant Velykoms, tuo tarpu adventas bažnyčios tradicijoje apibūdinamas kaip džiugus laukimas. Pats žodis "adventas" kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia atėjimą. Bažnyčia pataria žmogui, norinčiam tinkamai išgyventi pasirengimo Kalėdų šventei laiką, suvokti jį kaip trejopą atėjimo laukimą. Pirmasis - prisiminimas Kristaus atėjimo prieš 2000 metų, kurį pagaliau išliejame džiugiomis Kalėdų šventėmis, kas siejama su dvasiniu pasirengimu, atsiprašymu už padarytas klaidas ir intensyvesniu religiniu gyvenimu. Kitas laukimas, vykstantis paraleliai, primena įvykius Kristaus atėjimo laikotarpio pabaigoje ir yra daugiau dvasinis. Ir trečias laukimas - tai laukimas, kad pats Dievas ateitų į mūsų širdį ir mūsų visuomenę. Žiūrint į dabartinę politinę sumaištį Lietuvoje, tas trečiasis aspektas yra bene svarbiausias. Adventas kalba apie ateinančią ramybę į žmonių gyvenimą, kuri reikalinga ir į skandalus įsipainiojusiems žmonėms, ir visiems kitiems, kurie dabar labai supriešinti bei sutrikę.
- Kaip reikia save apriboti advento metu?
- Šiaip jau pasninko pagal visuotinės bažnyčios kanonus reikėtų laikytis visais metų penktadieniais, tačiau Lietuvoje Vyskupų konferencijos nutarimu pasninkų reikalavimas yra šiek tiek sušvelnintas. Jis liko privalomas tik gavėnios ir advento penktadieniais. Pasninkas - tai pirmiausia atsižadėjimo ir aukos išraiška. Taip pat rekomenduojama žmonėms susilaikyti nuo perdėtų pasilinksminimų. Liūdna, kad šviesaus laukimo idėja ir pas mus ateinančios vakarietiškosios tradicijos išsilieja į laukinį prekybos bumą, nes pradedama labiau laukti dovanų, o ne ateinančio Kristaus. Netiesa, jog bažnyčia draudžia per adventą švęsti gimtadienius ar vardadienius, nors pasilinksminimas nelygus pasilinksminimui. Niekas nepasmerks, jei advento metu susieisite su draugais ir linksmai praleisite laiką nenusižengdami nei papročiams, nei tradicijoms. Kunigai advento metu tuokia ir jaunavedžių poras, nors šiomis progomis bažnyčiose negrojama vargonais, tačiau neteko girdėti, kad kas nors iš vestuvių puotos per adventą būtų išvaręs muzikantus. (Vis dėlto gruodžio mėnesį šalyje registruojama gerokai mažiau santuokų. Pavyzdžiui, Kauno rotušėje advento metu kai kuriais penktadieniais ar šeštadieniais nesituoks nė viena pora, o daugiausia jaunųjų - 7 poros - apsilankys ketvirtadieniais, kai paprastai registruojamos ne pirmą kartą šeimas kuriančiųjų santuokos. Tačiau jau gruodžio 27 dieną aukso žiedais apsimainyti ketina net 40 porų.) Raginimas elgtis santūriau anaiptol nereiškia, kad advento metu reikėtų uždaryti visus restoranus ir pasilinksminimo įstaigas, nes tai reikštų, kad mes tampame kažkokia obskurantiška musulmoniška šalimi. Jei vakarėlių rengėjai šiek tiek jautriau pasižiūrėtų į religines tradicijas, nuo to nebūtų blogiau. Adventas nereiškia, kad turi nutilti muzika, visi panarinti akis ir vaikščioti maldai sudėję rankas. Reikia sugebėti išlikti žmogumi ir kartu duoti savo asmenybei kažkokios dvasinės atgaivos ir ramybės. Advento metu nedraudžiama lankyti nei koncertų, nei teatrų, o kaltė dėl surengtų pernelyg triukšmingų pasilinksminimų krenta ant jų rengėjų. Jei jiems niekas nesvarbu, tai telieka jų sąžinei, o gerbiantys tradicijas pasilinksminimų organizatoriai visuomet suras būdą, kaip išvengti pernelyg drastiškų detalių. Bažnyčia ištisus metus netoleruoja striptizo klubų ir kitų vietelių, kur rodomi reginiai sukelia žemus kūniškus geidulius, lankymo, tačiau saikingos linksmybės tikintiesiems advento metu nedraudžiamos.
- Kaip vertinate gruodžio antroje pusėje, dar nepasibaigus adventui, prasidedančias moksleivių ir darželinukų eglutes įstaigų ir organizacijų kalėdinius vakarėlius?
- Tai gali būti vertinama dviprasmiškai. Kai eglutė rengiama dar dar nesulaukus Kalėdų švenčių, ji truputį praranda savo tikrąją prasmę. Teko girdėti nuomonių, kad kūdikėlis Jėzus čia niekuo dėtas, tačiau kai iš anksto sveikinama ta proga, kas dar neįvyko, rodo, jog mes visiškai nevertiname to įvykio. Todėl geriau, jei visa tai vyktų po Kalėdų. Tiesa, kažin ar dabartiniai Kalėdų seneliai fiziškai suspėtų aplankyti visas rengiamas šventes per vieną dieną, bet kadaise tai suspėdavo vienas vienintelis senelis ir net per vieną naktį. Vakarones darbo kolektyvuose taip pat tenka derinti su kalėdinėmis atostogomis ir objektyviais patalpų užsakymo keblumais, tačiau negerai, jeigu išankstiniai šventimai virsta lėbavimai, pasibaigiančiais girtais debošais. Todėl per adventą ir stengiamasi kiek rimčiau praleisti laiką, kad pajustume didesnį pasitenkinimą per jaukią Kūčių vakarienę, kuri valgoma tik su savaisiais. Tik šeimos rate praleidžiama ir pirmoji Kalėdų diena, o draugai ir pažįstami lankomi vėliau. Nors Kūčių vakarienė tradiciškai valgoma visame pasaulyje, tačiau pasninkiškas jos aspektas su atgailavimo atspalviu būdingas tik Lietuvai ir Lenkijai. Šiaip pasaulyje visiškai natūralu, kad per Kūčių vakarienę ant stalo puikuojasi kepta žąsis ar riebūs mėsiški valgiai. Mūsuose šeimininkės sugeba patiekti daugybę išradingiausių Kūčių patiekalų. Kartais kalėdojant tenka ragauti gana neįprastų valgių, kurie man ne visi būna skanūs. Pagal senąją lietuvių tradiciją, pasninkų ir Kūčių valgiai visuomet gaminami "sausai": be pieno produktų, be kiaušinių ir, žinoma, be mėsos. Rekomenduotini žuvies patiekalai, silkė ir, žinoma, kūčiukai, aguonų pienas, tai yra tokie dalykai, kuriais mėgaujamės nuo amžių. Krikščionybė, atėjusi į bet kurį kraštą, pasinaudojo ir jo tradicijomis, todėl religinėms šventėms perėmė ir vietinius valgius.
- Ar advento metu nusidedama dažniau ir kokios atgailos už tai skiriamos?
- Atgaila yra labai individualus dalykas ir kiekvienu atveju skiriama atsižvelgiant į daugelį kriterijų. Bažnyčia neturi nieko panašaus į pasaulietinį Baudžiamąjį kodeksą, todėl kiekvienam asmeniškai skiriama atgaila daugiau reiškia simbolį, jog susitaikoma su bažnytine bendruomene ir Dievu. Atgailaujančiajam dažniausiai skiriamos maldos ar nurodoma padaryti kokį nors gerą darbą. Tokios statistikos, ar per adventą nusidedama dažniau, nėra, tačiau skiriamos atgailos tikrai būna švelnesnės. Jauniems žmonėms norėčiau palinkėti ir advento metu nebijoti džiaugtis gyvenimu, tik kartais pagalvoti, ar formos, kuriomis tas džiaugsmas išreiškiamas, visuomet yra tinkamos, ir nebijoti būti nenuobodžiais. Linksminantis linkiu šiek tiek įsiklausyti, ką jaučia šalia esantieji.
