Aurelija Žutautienė
Šeštadienio naktį mirė mažoji "Akistatos" herojė Elžbieta Jarmolovičiūtė. Kraujo vėžiu sirgusi mergaitė buvo viena iš pirmųjų, kuriai kaulų čiulpai persodinti Lietuvoje. Operacija nepadėjo.
"Akistatos" žurnalistė mažiau nei prieš mėnesį į mobilųjį telefoną gavo liūdną žinutę: "Greit neteksiu savo Elžbietukės. Elvyra". Tą dieną Vilniaus pediatrijos centro Onkohematologijos skyriaus medikai nutraukė gydymą ir mergaitę išrašė namo. Atlikti laboratoriniai tyrimai rodė, jog liga sparčiai progresuoja ir medicina visiškai bejėgė.
- Mūsų palydėti susirinko visos skyriaus mamos su vaikais, - prisimena E. Jarmolovičienė. - Elžbieta šokinėjo iš džiaugsmo, kad ją pagaliau išleidžia iš tos per ilgus mėnesius ir metus įgrisusios ligoninės, o aš vos galėjau tramdyti ašaras. "Mamyte, ko tu verki, juk mes namučių važiuojam?!" - klausinėjo, o man beliko sumeluoti, kad jai tiktai pasirodė.
Paskui sekė ilgos nerimo ir vilties kupinos dienos. Elžbietai kraujavo lūpos (tas rodė, kad greit gali prasidėti pavojingi vidiniai kraujo išsiliejimai), užeidavo silpnumas, nuovargis. Tačiau kai apatija praeidavo, mergaitė vos ne kiaurą dieną galėdavo žaisti ir viskuo domėjosi. Be to, ji be galo daug valgė; tokio apetito galėtų pavydėti bet kuris sveikas augantis vaikas. Tačiau mama nežinojo, džiaugtis ar verkti: iš vienos pusės atrodė, kad apetitas reiškia gerėjančią sveikatą, iš kitos mama buvo girdėjusi, kad tokie ligoniukai tampa nepasotinami, kai nualintame kraujyje ima katastrofiškai trūkti medžiagų. Tuo metu Elžbietukės mama dar tarėsi su šių eilučių autore, ar nevertėtų paieškoti gero ekstrasenso.
- Aš jais niekada netikėjau, - sakė ponia Elvyra. - Tačiau dabar noriu žinoti, kad dėl vaiko padariau visa, kas buvo įmanoma.
Motinai atrodė, kad jeigu dukrelė gulėtų lovoje paslika, beliktų nuleisti rankas ir pasiduoti. Tačiau Elžbieta viskuo domėjosi, vaikščiojo, žaidė... Nors atlikti medicininiai tyrimai rodė, kad stuburo smegenyse pilna piktybinių ląstelių, kurios bet kada gali pasiekti ir galvos smegenis. Todėl vieną dieną mergaitės tariamas guvumas dingo ir ji jau nebepakilo iš lovos.
- Aš tik džiaugiuosi, kad dukra nesikankino, - žurnalistei po Elžbietos mirties pasakojo E. Jarmolovičienė. - Piktybinės ląstelės paplito smegenyse ir paskutinėmis paromis ji nebegalėjo ne tik vaikščioti, bet ir kalbėti. Gulėjo tyliai, užsimerkusi, ir net nežinau, ar ką nors suprato. Tačiau dukra prieš išeidama atsisveikino: atsimerkė, pasižiūrėjo į mane, akyse pasirodė ašaros ir ji amžinai užmigo...
E. Jarmolovičienė buvo viena iš mamų, nenuleidusių rankų ir už vaiko gyvybę kovojusių visomis išgalėmis. Kad Vilniuje buvo atidarytas kraujo čiulpų persodinimo skyrius mažiesiems, yra ir mažytė dalis Elvyros nuopelno: ji ne kartą kreipėsi į žurnalistus, pasakojo liūdną dukters istoriją ir visai šaliai parodė, kad iš tiesų labai reikalingos tokios operacijos. Kai skyriuje karščiuojantiems vaikams neduodavo šiltesnių antklodžių (jų paprasčiausiai nebuvo), ji guodėsi ligoninės vadovybei, ir buvo pripirkta naujų šiltutėlių pledų. Elvyra jaučia, kad kovodama dėl dukros gyvybės neįtiko kai kuriems medikams, tačiau šiandien bent jau gali būti rami, nes visa, kas žmogaus galioje, ji padarė. Elžbieta kraujo vėžiu susirgo būdama penkerių, kova dėl jos gyvybės užtruko beveik dvejus metus, tačiau buvo pralaimėta.
"Akistata" linki stiprybės visiems kraujo vėžiu sergančių mažylių artimiesiems. Medicina žino nemažai atvejų, kai ligą įveikti pavyksta. Beje, Vilniuje neseniai įvyko šią ligą vaikystėje nugalėjusių suaugusiųjų susitikimas. Kaip pavyko sužinoti, jame dalyvavo dešimtys laimingųjų, taip pat ir jauna moteris, kuri, vaikystėje sirgusi kraujo vėžiu, šiandien jau augina savo vaikus!
