Mantas LIDEIKIS
Vagystės iš butų - viena iš tam tikrų vagių darbo "specializacijų". Nuo šios rūšies vagišių vienodai kenčia ir didmiesčių, ir mažesnių miestų bei miestelių gyventojai. Žinoma, pagal gyvenamosios vietovės pobūdį skiriasi vagysčių braižas, dingusių daiktų sąrašas bei šeimininkų patirti nuostoliai. Labiausiai "kvalifikuoti" vagys renkasi didžiuosius šalies miestus - Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius. Šiuose ir panašiuose apstu gyvenamųjų daugiabučių namų rajonų, kuriuose svetimo turto mėgėjams atsiveria vos ne "aukso kasyklos". Tuo labiau, kad išaiškinama tik vos kas trečia vagystė, tad vogimas nėra labai pavojingas amatas.
Siurprizas - išlaužtos durys
Šilainių mikrorajone Kaune gyvenančių kauniečių šeimyna nuo vagišių per vienerius metus nukentėjo du kartus. Pasak šeimininkės Albinos (47 m.), didesnio šoko patirti dar neteko. Moteris sako, jog turto į kapus nenusineši, bet ši patarlė visiškai neguodžia, kai grįžus po savaitgalio išvykos į namus tavęs laukia siurprizas.
Tai moteris sako atsiminsianti visą amžių. Tą dieną, kai pirmą kartą rado apvogtą butą, po dviejų dienų buvo grįžusi iš sodo. Pirmiausia į akis krito sugadinta durų spynos šerdelė. Stakta šalia viršutinės spynos buvo išlaužta. Įžengus vidun laukė dar didesnis nemalonumas - po visą butą išmėtyti daiktai, viskas suversta, netgi sudaužyti gėlių vazonai ir visa tai paskleista po butą.
- Iš pradžių pagalvojau, jog tai piktas kieno nors, galbūt sūnaus draugų, pokštas. Nes viskas buvo taip stipriai suniokota, kai kur sulaužyti baldai, supjaustytos minkštosios kėdžių dalys, - pasakojo Albina.
Iš pažiūros niekas nebuvo ir prapuolę, tik paskui toptelėjo, jog nebėra seifo, kuriame vyras laikė savo asmeninius bei įmonės, kurios direktoriumi dirba, dokumentus, pinigus, brangesnius žmonos papuošalus. Visa tai dingo be pėdsakų. Atvykę policijos pareigūnai viską dailiai užfiksavo, surašė, nufotografavo ir tuo viskas pasibaigė.
Panaši situacija pasikartojo ir maždaug po metų. Bet tuomet jau žmonės buvo pasikeitę duris - įsidėję šarvuotas. Vagys vidun įsibrovė pritaikę, arba kitais žodžiais tariant, kažkaip pavogę buto raktus. Tuomet nieko nesuvertė, tačiau išnešė brangią aparatūrą. Deja, ir tai liko neišaiškinta. Šiandien šios šeimos butą jau saugo saugos tarnyba.
Niekas nieko nemato
Tačiau po pirmojo įsilaužimo namų šeimininkė sakė nenorinti tikėti, kad apgyventoje laiptinėje niekas to nematė ir negirdėjo jokio triukšmo. Bet Santakos policijos komisariato (jam priskirtas minėtasis Kauno mikrorajonas) tyrėjas Saulius sako tuo nė kiek nesistebintis.
- Mes neretai susiduriame su tuo, kad visiškai nepavyksta rasti vagystės liudininkų, nors pats nusikaltimas būna įvykdomas net ir dienos metu. Dažniausiai kaimynystėje gyvenantys žmonės teigia nieko įtartino nematę ir negirdėję. Vienų tuo metu gal iš tiesų nebuvo namie, kiti galbūt klausėsi muzikos ar žiūrėjo televizorių. Tačiau yra ir tokių, kurie ir mato, ir girdi, bet nėra linkę padėti. Jų taisyklė - "Ne mano daržas, ne mano pupos", - sakė pareigūnas.
Pasak jo, lengviausia vagiui prikirpti uodegą tuomet, kai šis sučiumpamas dar einant karštais pėdsakais. O tai galima padaryti tik iš karto kreipusis į policiją. Deja, dažniausiai būna "užtempiama" ir vagišiai laimi laiko paslėpti arba realizuoti pagrobtiems daiktams.
Butų vagys taip pat nėra kvailiai ir renkasi tam tikrą taktiką. Beveik niekada vagišiai į butą nesibrauna šio ilgokai nestebėję, nesurinkę atitinkamos informacijos apie numatyto apiplėšti buto šeimininkus, jų kaimynus, įpročius ir netgi asmeninius santykius. Neretai diena kita prieš vagystę nusikaltėliai netgi pasibeldžia į nusižiūrėtą butą. Duris atvėrusiems šeimininkams sugalvoja pačių įtikinamiausių istorijų. Tarkim, ar ne čia gyvena toks ir toks pilietis, kaip rasti vieną ar kitą adresą. Kartais net apsimeta įvairias užduotis atliekančiais specialistais.
Tyrėjas Saulius prisiminė, kaip viena moteris prieš apiplėšiant sulaukė labai malonių vyrukų - jie esą laiptinėje vedę kabelinę televiziją ir jiems reikėję rakto užlipti ant stogo. Kombinezonais ir įrankių dėžėmis apsikarstę jaunuoliai nesukėlė jokios abejonės, moteris net palikusi praviras duris išskubėjo pas namo bendrijos pirmininkę rakto nuo dangčio ant stogo. O vagišiai per tą laiką turėjo galimybę daug ką sužinoti - kaip išplanuotas butas, kur kas sustatyta, ar lengvai "įveikiama" lauko durų spyną, durys dvejos ar vienerios, ir taip toliau. Kaip šeimininkė grįžo, tie mandagiai atsisveikino ir dingo. Žinoma, tuo metu name niekas kabelinės nevedė.
Dabar labai populiarios, tačiau ir gana brangios šarvuotosios durys įkandamos tik labai kvalifikuotiems vagims. Jose įmontuotos sudėtingos konstrukcijos spynos, kurių neišlauši. Šarvuotos durys neretai sukelia rūpesčių net gaisrininkams, kai reikia patekti į vidų. Tačiau apeidami šarvuotas duris vagys braunasi pro langus, ypač pro balkonus. Žinoma, tai kur kas rizikingesnės vagystės, nes iš lauko pastebėti įsibrovėlį yra gerokai paprasčiau. Langą, net ir plastikinį, išlaužti lengviau nei šarvuotąsias duris.
Naudingi patarimai
Kalbinto pareigūno, kuris dažniausiai ir bendrauja su apvogtų butų šeimininkais, įsitikinimu, žmonės, namuose saugantys įvairų turtą, vis dėlto dar ne iki galo pasirūpina savo būsto apsauga. Beveik niekuomet nebūna įsilaužiama į tuos butus, kurie yra saugomi kurios nors saugos tarnybos ar apsaugos policijos. Suprantama, ši apsauga šeimininkui kainuoja, tačiau bent jau dėl vagių galimų padaryti nuostolių jis gali jaustis saugus. Taip pat vagys vengia brautis į butus, kur neseniai pakeisti langai, įrengtos šarvuotosios durys. Tačiau dar labai daug yra paprastų, ištisais dešimtmečiais nekeičiamų langų rėmų ir durų, kurie vagišiams lengvai įkandamas dalykas.
Policininkas pasakojo, kad ne vienas apvogtas butas remonto nematęs galbūt nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Langų rėmai - pirštu perbedami, durys - pastūmei ir traška. O kai gyventojai pradeda vardyti netektis - turtuolių turtuoliai. Kartais patirti nuostoliai pasiekia netgi ir ne vieną tūkstantį litų. Yra buvę atvejų, kai vien grynųjų pinigų žmonės netekdavo ne tik po keliolika, bet ir po keliasdešimt tūkstančių. Taip dažniausiai nutinka, kai žmogus nepasitikėdamas bankais ar dėl kitų priežasčių dideles pinigų sumas laiko namuose. Neretai nuo vagių nukenčia užsienyje užsidirbę tautiečiai. Kažkodėl nedažnas iš šių parsivežtus pinigus patiki bankui.
Į namų saugumą dažnai neinvestuojama dėl to, kad gyvenama išnuomotuose būstuose, o prašyti šeimininko, kad tas pakeistų langus ar duris vien dėl nuomininko turto saugumo netikslinga.
Policijos pareigūnai linkę priminti, kad savo turtu gyventojai privalo rūpintis patys. O kad tą padaryti būtų lengviau, duoda keletą patarimų. Patariama vengti įsileisti į butą nepažįstamus žmones, ypač prisistatančius įvairių tarnybų atstovais. Suprantama, gali pasibelsti ir tikrai toks žmogus, tačiau visgi būtina paprašyti, kad jis parodytų tarnybinį ar darbo pažymėjimą, o esant reikalui netgi leistų susisiekti su savo įmone, kad šeimininkas įsitikintų, jog tai tikrai sąžiningas ir doras darbuotojas.
Taip pat nepasitikėti lengvabūdiška nuomone "man taip nenutiks" ir netgi trumpam išeinant iš namų nepalikti neužrakintų durų.
Didelė klaida, kai bijodamas pamesti ar kur pamiršti rakus šeimininkas juos slepia po kilimėliu ar pašto dėžutėje. Anksčiau ar vėliau tai gali būti pastebėta ir net ne tokių patyrusių vagišių, o vietinių girtuoklėlių.
Pametus raktus būtina pakeisti durų spyną.
Suprantama, yra ir daugybė vietinių apsaugos priemonių - šuo, patikimi ir budrūs kaimynai. Nagingi šeimininkai netgi sugeba įsirengti įvairiausių slapukų, kurie suveikus paleidžia sireną ar panašiai kelia triukšmą. Tai vagį išgąsdina labiau nei bet kas kitas.
