Viktoras RUDŽIANSKAS
Rokiškio rajono Roblių kaimo gyventojus Antaniną Aleksynienę (78 m.) ir Adomą Rakauską (77 m.) išgarsino televizija. Senukai noriai ir vaizdžiai pasakojo apie juos persekiojančius bildukus, nors teisingiau būtų pasakyti, jog šiuos žmones pastaruoju metu persekiojo gaisrai. Po paskutiniojo, kuris kilo šeštadienio naktį, iš sodybos beliko tik degėsiai. Ugnyje žuvo A. Rakauskas, sudegė arklys ir karvė. Tik bildukai čia niekuo dėti.
Jautė savo mirtį?
Gaisravietėje sutikti A. Rakausko giminaičiai, kaip tokiais atvejais įprasta, ieškojo įvairiausių nelaimės priežasčių bei sutapimų. Jiems, pavyzdžiui, atrodė keista, kad tvartelyje pastaruoju metu A. Rakauskas gyvendavo vienas, nes jo gyvenimo draugė A. Aleksynienė dažniausiai būdavo pas savo dukrą Birutę Tolušienę. O kai gaisras - prašau: senukai sykiu! Giminaičiams visokiausių blogų minčių kėlė ir tai, kad Adomo podukra sėdėjusi kalėjime. Nesvarbu, jog už veršelio vagystę, bet suprask: iš jos visko galima tikėtis. Juo labiau kad nelaimės išvakarėse A. Rakauskas buvo pardavęs karvutę ir podukrai B. Tolušienei nupirko miltų, jos namuose pirkinį šiek tiek aplaistė, tačiau alkoholis juos supykdęs, tad senukai abu išėję nakvoti į savo sodybą. Be to, senoji prasitarusi, kad iš keršto tvartą galėjusi padegti jos dukra B. Tolušienė. Tačiau tuo per daug tikėti neverta. Tiesiog tarp šių žmonių susiklostę keistoki santykiai. Kaltinimams argumentų neieškoma... Galbūt motinai verčiasi liežuvis taip kaltinti savo dukrą dėl to, kad toji, vakare atėjusi į sodybą, kvietė grįžti nakvoti į jos namus. O kad niekas niekur nesiruošė grįžti, B. Tolušienė "ant neblaivaus liežuvio" išbarė patėvį. Žodžių, aišku, per daug nerinkdama. Ne tik apibarė - liepė prie šieno nerūkyti.
Pasak Kamajų seniūno Vytauto Viliaus, A. Rakauskas nebuvo girtuoklis. Ir už karvutę gautais pinigais kvailai nesišvaistė. Prieš nelaimę šis žmogus buvo užėjęs į seniūniją, skundėsi, jog pavargo nuo televizijų dėmesio dėl tų bildukų, pasisakė atidavęs skolas vaistinei ir parduotuvei.
- Dabar, kai pagalvoji, - sakė seniūnas, - žmogus galėjo nujausti savo mirtį. Juk viską taip gražiai susitvarkė, niekam neliko skolingas.
A. Aleksynienė apie gaisrą nedaug ką tegalėjo pasakyti:
- Adomas prabudo ir suriko: "Degam, Antosėl!" Išbėgome į lauką. Jis sugrįžo gelbėti gyvulių. Ir neišėjo.
Apsvilęs, net apskrudęs arklys išsprogusiais viduriais, iššieptais dantimis tebegulėjo tvarte... Karvutė, pasak sodybos šeimininkės, turėjo būti kažkur po apdegusiais šiaudais. Niekais nuėjo ir neseniai paskerstos kiaulės mėsa.
Pranešimą apie gaisrą Rioglų kaime ugniagesiai gavo 2 valandą 30 minučių. Skambino ugnies pašvaistę pamatę kaimynai. Gaisre žuvusio A. Rakausko kūnas, pasak ugniagesių, buvo stipriai apdegęs. Gaisro priežastis nustatinėjama, tačiau linkstama manyti, jog kaltas rūkymas, nes ugnies židinys buvo toje vietoje, kur stovėjo lova.
Gaisrų maratonas
Pirmasis gaisras šioje sodyboje kilo maždaug prieš metus. Prieš šį gaisrą senukai susibarė su B. Tolušienės sugyventiniu Petru Balakinu. Tad A. Aleksynienė, per daug nesukdama galvos, dėl supleškintos kaugės šiaudų jį ir apkaltino. P. Balakinas savo sugyventinės motinos liežuviu buvo išplaktas ir po to, kai raudonasis gaidys "sulesė" gyvenamąjį namą.
Po šio gaisro nelaimėliai susirentė lauko virtuvę. Seniūnija padėjo. Ir tas pats Petras Balakinas, liejęs prakaitą statant būstelį. Deja, neilgam. Pernykštį lapkritį sudegė ir virtuvė. Nesunku atspėti, kas kaltas. Taigi Petras Balakinas! Tik va, oficialiai kaltųjų nėra. Seniūnas Vytautas Vilys prisimena, jog jam labai keistai atrodęs virtuvės gaisras. Tik pabandykite įsivaizduoti, kokio dydžio ta virtuvė turėjusi būti, jei A. Aleksynienė pasiramsčiuodama lazdele nuėjo pusantro kilometro pas kaimynus paprašyti, kad tie paskambintų ugniagesiams, o kai šie atvyko iš Rokiškio, ta virtuvėlė dar tebedegė! Tiesa, iš jos kažkokiu būdu į lauką buvo "išėję" drabužiai ir įvairiausi rakandai...
Apie bildukus ir kitus "cirkus"
Seniūnas tvirtino, jog vaiduokliai, įsitaisę senukų namuose, jam seniai buvo aiškūs. Tiesiog žmonės, V. Valys įtarė, nori pagerinti savo gyvenimo sąlygas. Tačiau dėl to buvo nesutarimų tarp A. Aleksynienės ir A. Rakausko. Vyras niekur nenorėjęs eiti: čia ūkinis pastatėlis, žemė vietoje. A. Aleksynienei būtinai reikėjo išeiti į geresnius namus, tad ir sumaniusi išsikviesti bildukus. O dar žiema - tinkamas laikas gyvenimo sąlygoms pagerinti. Ir naudojosi situacija. Jau buvo surasta vieta, kur jie galėtų gyventi. Viena Antanina neis į tą vietą, mat vargu ar savimi pasirūpintų.
O mitą apie bildukus išsklaidė Birutė Tolušienė:
- Man liepė taip sakyti. Aš buvau nuo jų priklausoma, nes duodavo pinigų ir maisto. Rodžiau, kaip tie bildukai judina paveikslus. Nėra ir nebuvo jokių bildukų!
A. Rakausko giminaičiai, į laidotuves atvykę iš Šilutės, tik pečiais gūžčiojo ir klausė:
- Tai ko jūs, Antanina, visokių nesąmonių prasimanėte? Jei norėjot kitur gyventi, tai seniūnijoje taip ir reikėjo sakyti. Bildukai... Nei šis, nei tas...
Seniūnas irgi iš tų bildukų juokėsi:
- Aš jų paklausiau, kada tas vaiduoklis ateina. Sakė, kad tarp 22 ir 24 valandos. Pasisiūliau ateiti į jų namus. Juokais sakiau: pasėdėsim, belaukdami bildukų mano atsineštą butelį išgersim, pasišnekučiuosim. Nesutiko. Patikino, kad negali žinoti, ar tą dieną ateis. Man seniai viskas aišku. Apskritai įvairiausių triukų A. Aleksynienė prikrėtusi. Neįtiko jai kažkuo žemėtvarkininkai, pačiam prezidentui laišką parašė. Nuovados inspektorius dėl kažko įspėjo - skundas Seimo pirmininkui nukeliavo. Ir į televizijas rašė. Bandžiau pagėdinti dėl tų visų "cirkų", o ji išklausė ir sako: "Seniūne, gal voką galite duoti?"
Dabar atrodo, kad "cirkai" baigti. Deja, sumokėta labai didelė kaina.
