Albertas ONIŪNAS
Prieš šiųmetes Velykas Ukmergėje buvo įvykdyti du sunkūs nusikaltimai - plėšikai užpuolė pagyvenusius žmones. Vienas jų mirė, neištvėręs kankinimų. Po keliolikos dienų kriminalistai nustatė, kas tai padarė. Įtariamieji buvo sulaikyti bei suimti. Vienas jų - Kaišiadorių rajono Pravieniškių gyventojas Stasys Petras Žalpys (55 m.). Manoma, kad jis tiesiogiai dalyvavo viename plėšimo epizode, o kito, nužudymu pasibaigusio plėšimo, dalyviams pasitarnavo kaip vairuotojas. S. P. Žalpys - itin įdomi asmenybė. Prieš šešerius metus iš Pravieniškių sustiprinto režimo kolonijos du kaliniai suorganizavo skandalingą pabėgimą. Medicininės pagalbos automobilyje, kuriuo jie buvo vežami iš Pravieniškių į Vilnių, įvyko susišaudymas. Per jį buvo nukautas vienas kontrolierius, trys - sužeisti. Žuvo ir vienas iš kalinių. Kitas pabėgo. Tą automobilį vairavo S. P. Žalpys. Per pabėgimą šio žmogaus vaidmuo buvo mįslingas.
Kolonijoje ir šalia jos...
Stasys Petras Žalpys gimęs Šilutės rajone. Visas jo sąmoningas gyvenimas susijęs su kolonijomis. Tai sėdėjo jose, tai dirbo, bet toli nuo spygliuotų vielų nesitraukė. Pirmą kartą buvo nuteistas už valstybinio turto grobstymą stambiu mastu bei automobilio nuvairavimą dar 1967 metais. Tąsyk Pravieniškių sustiprinto režimo kolonijoje vyrukas atsidūrė 8 metams. Atlikęs daugiau nei pusę bausmės, S. P. Žalpys buvo išleistas į vadinamąsias laisvąsias statybas Kėdainiuose, tačiau išbandymo laisvesniu bausmės atlikimo režimu neišlaikė ir buvo grąžintas kolonijon. Dirbo tvarkiniu ir kalinių buvo priskiriamas "ožių" kastai. Šio ilgos bausmės atlikimo metu S. P. Žalpiui teko ir paštininku padirbėti, būti išleidžiamam iš kolonijos be sargybos. Tada, 1971 metais, jis ir susipažino su Pravieniškių pašto viršininke Aldona. 1976 metais su ja susituokė. Vienas Aldonos giminaičių tuomet buvo sustiprinto režimo kolonijos darbuotojų profsąjungos pirmininkas, todėl ką tik į laisvę išėjęs S. P. Žalpys tam tikra prasme kolonijon ir sugrįžo - ėmė dirbti garaže vairuotoju. Jam dažnai tekdavo įvažiuoti už spygliuotų vielų ir pabendrauti su tebekalinčiais draugais. Jokio kriminalo čia nebuvo - daugelis kalinių, atlikę bausmę, likdavo dirbti kolonijose laisvai samdomais ūkio darbuotojais.
Mėtė degtinę
S. P. Žalpys buvo labai taupus ir godus pinigams. Negirtuokliavo, nerūkė. Dirbo gerai ir priekaištų jam iki tam tikro laiko niekas neturėjo. Gyveno su žmona pašto pastate esančiame bute. O paštas Pravieniškių-2 gyvenvietėje yra prie pat sustiprinto režimo kolonijos tvoros - gal už kokių trisdešimties metrų. 1982 metais Kolonijos operatyvinio skyriaus karininkai atkreipė dėmesį, kad padažnėjo nelegalių permetimų į kolonijos teritoriją: draudžiami daiktai - arbata, degtinė ir panašiai - būdavo permetami kaliniams per kolonijos tvorą. Buvo organizuotos pasalos kolonijos viduje. Nustatyta, kad permestus daiktus paslapčia paima kalinys A. T. Toliau pasalos buvo ruošiamos jau už kolonijos tvoros. Būta informacijos, kad "didysis mėtytojas" yra S. P. Žalpys. Tačiau permetęs daiktus per tvorą, jis įbėgdavo į už kelių žingsnių esančius namus ir sulaikyti jo nepavykdavo. Beje, už tokius permetimus kaliniai, laukiantys nelegalios siuntos, paprastai metikui gerai sumokėdavo. Ir štai kartą operatyvininkams pasisekė. Jie pamatė, kaip vėlų vakarą S. P. Žalpys su ryšuliu rankoje išėjo iš pašto ir dairydamasis nupėdino palei kolonijos tvorą. Pasirinkęs patogesnę vietą, švystelėjo ryšulį per tvorą.
Korė liudytoją
Iš pasalos iššokę operatyvininkai čiupo S. P. Žalpį, tačiau fiziškai tvirtas metikas sugebėjo ištrūkti, įbėgo į paštą ir užsidarė iš vidaus. Buvo iškelta baudžiamoji byla. S. P. Žalpio siuntinyje buvo arbatos bei guminis indas su degtine. Kaliniui A. T., turėjusiam paimti siuntinį, buvo pažadėta, kad jei jis byloje duos parodymus, bus paleistas iš kolonijos anksčiau laiko. Šis sutiko. S. P. Žalpiui buvo pareikšti kaltinimai, tačiau suimtas jis nebuvo, mat draudžiamų daiktų perdavimas į koloniją nebuvo priskiriamas prie sunkių nusikaltimų. S. P. Žalpys tuo ir pasinaudojo. Jis nuvyko į vieno Vilnijos rajono kaimą, pas bylos liudytoją A. T., kuris, kaip ir buvo žadėta iš kolonijos buvo jau paleistas. Griebė žmogelį už pakarpos, nusivežė į artimiausią mišką, įkišo jo galvą į kilpą ir pakabino ant medžio šakos. Laimei, toji šaka iškart nulūžo, tad kariamasis priduso, bet liko gyvas. Galbūt prisiminęs viduramžių tradicijas, kai nuteisto myriop pakaruoklio virvei nutrūkus bausmė būdavo dovanojama, S. P. Žalpys antrą kartą A. T. po medžiu nebekabino, todėl vėliau buvo teisiamas ne tik už draudžiamų daiktų permetimą kolonijon, bet ir už poveikį liudytojui bei jo sužalojimą. Taip S. P. Žalpys šešeriems metams paliko savo pašto viršininkę - buvo išvežtas į Alytaus griežtojo režimo koloniją.
Ryšiai su "brigada"?
Kolonijoje S. P. Žalpys elgėsi gerai, tad buvo paleistas šiek tiek anksčiau. Sugrįžo į Pravieniškes ir 1987 metais vėl įsidarbino tos pačios sustiprinto režimo kolonijos garaže, mat žmonos giminaitis tebeturėjo įtaką kolonijoje. S. P. Žalpys vairavo kolonijos medicininės pagalbos automobilį "Latvija", vežiojo sergančius nuteistuosius į Vilnių, Respublikinę pataisos darbų kolonijų ligoninę. Paprastai S. P. Žalpio keleivius lydėdavo automatais ginkluoti kareiviai. Konvojaus viršininkai ne kartą pastebėjo, kad atvežęs į Vilnių kalinius, S. P. Žalpys tuojau puldavo kažkam skambinti iš telefono automato. Netrukus prisistatydavo "kampuoti" vyrukai, panašūs į garsiosios "Vilniaus brigados" narius. Jie aptarinėdavo su "Latvijos" vairuotoju kažkokius reikalus. Vienas buvęs konvojaus viršininkas dabar "Akistatai" sakė, jog niekada negalėjo pasitikėti vairuotoju, nes pernelyg akivaizdūs buvo jo ryšiai su nusikaltėlių pasauliu. Visa tai puikiai žinojo ir kolonijos operatyvininkai, jie dar nebuvo pamiršę ir degtinės bei arbatos mėtymo per tvorą subtilybių. Bet kuris kitas pilietis, turintis tokių polinkių, ne tik nebūtų įleidžiamas įvažiuoti kolonijon, bet ir darban jo niekas nepriimtų. Tačiau tuometinė kolonijos vadovybė į visa tai žiūrėjo pro pirštus.
Mandagus vairuotojas
1989 metais Pravieniškių sustiprinto režimo kolonijai vadovauti buvo paskirtas medicinos mokslų daktaras Igoris Zareckis. Jis buvo baigęs dvi aukštąsias mokyklas, buvo ne tik VRM reikalų specialistas, bet ir gydytojas - psichiatras, anksčiau dirbęs kolonijos Medicinos skyriuje. Vairuotojas S. P. Žalpys niekuo neužkliuvo naujajam viršininkui, todėl šis juo ir nesidomėjo. Bent jau dabar I. Zareckis taip sako. 1995-ųjų pavasarį I. Zareckis susipažino su S. P. Žalpio dosjė, tačiau apsiribojo pokalbiu su juo. Jis įsitikino, kad tas žmogus mandagus, santūrus ir atsikratyti juo nėra dėl ko. Beje, atlikęs bausmę ir vėl įsidarbinęs kolonijoje, S. P. Žalpys pamiršo bet kokius mėtymus ir šia prasme operatyvininkai jam jokių pretenzijų neturėjo.
Muštynės suvaidintos
1995 metų spalio 28-oji. Vladimiras Kuzminas (26 m.), atvykėlis iš Krasnojarsko, Klaipėdoje nuteistas už plėšimus, ir Viačeslavas Platonovas (22 m.), Kazanės gyventojas, plėšikavęs Vilniuje, suplanavo pabėgimą iš kolonijos. Kadangi atvykėliai iš Rusijos kolonijoje tradiciškai glausdavosi prie vilniečių, tarp kurių rusakalbių buvo itin daug, šie daug padėjo rusams pasiruošiamajame pabėgimo etape. Vakarop buvo suvaidintos grupinės muštynės, per kurias V. Kuzminas ir V. Platonovas esą buvę sunkiai sužaloti. Gausiai apsilaistę krauju, vaidindami, kad vienam stipriai sutrenkta smegeninė, o kitam nuo smūgių į pilvą prasidėjo vidinis kraujavimas, V. Kuzminas ir V. Platonovas atsidūrė Medicinos skyriuje. Kalinių "palaikančioji" grupė tuo tarpu šmirinėjo aplink ir garsiai šaukė, kad sužeistieji miršta, kad juos skubiai būtina išgabenti į ligoninę. Keista, bet kolonijos Medicinos skyriaus viršininkė pulkininkė D. Butnorienė, pagal specialybę - gydytoja neuropatologė, neįtarė klastos ir nusprendė, kad abu kalinius reikia skubiai vežti į Vilnių. Jie buvo tik apibintuoti ir paruošti išvežti.
Krata neatlikta
Jau vakare, apie 21 valandą, į kolonijos teritoriją įvažiavo S. P. Žalpio vairuojama "Latvija" ir sustojo prie Medicinos skyriaus. Tai keista, nes iki tol panašiais atvejais sergantys kaliniai būdavo neštuvais nešami iki kolonijos vartų, o mašina laukdavo už jų. V. Kuzminas su V. Platonovu su neštuvais įnešti į automobilį. Vidun netgi buvo įlipę keli draugai atsisveikinti. Tarp kolonijos pirmųjų ir antrųjų vartų automobilis sustojo. Tik ką atvykęs kolonijos viršininkas V. Zareckis pasidomėjo, ar automobilis bei nuteistieji iškratyti, kaip ir priklauso. Budintis padėjėjas N. Pinčiukovskis patvirtino, kad tai yra padaryta. Kilo trumpas sąmyšis, kai konvojaus viršininkas, VRM pirmojo pulko karininkas H. Mikalauskas pareiškė, kad dviejų ginkluotų kareivių jam maža, kad reikia dar poros kontrolierių, kurie važiuotų kartu ir garantuotų kalinių apsaugą, jei juos tektų gabenti ne į kalinių, o į kurią nors paprastą Vilniaus ligoninę. Tačiau "Latvijoje", be pačių kalinių, juos lydinčios medicinos sesers V. Martinkienės ir vairuotojo, liko tik dvi vietos konvojui, todėl V. Zareckis nusprendė apskritai atsisakyti pulko konvojais paslaugų ir H. Mikalauską su kareiviais pasiuntė ilsėtis. Į "Latviją" sėdo kolonijos darbuotojai. Šalia vairuotojo - konvojaus viršininku paskirtas kontrolierius A. Gadžajevas, o į saloną prie kalinių - J. Karčiauskas. Šiaip taip vidun įsispraudė ir dar vienas konvojuotojas - O. Maksimovas.
Bėglys pasislėpė miške
Iki Vievio kolonijos automobilis nuvažiavo be jokių nuotykių. Tačiau iškart už miestelio kaliniai ėmė dejuoti, skųstis. Buvo paprašyta sustoti, tačiau A. Gadžajevas liepė tik sumažinti greitį, o salone uždegti šviesą. Tada ir prasidėjo. V. Kuzminas, beje, baigęs Rusijoje aukštąją tankų vadų mokyklą, iš po savo čiužinio išsitraukė pistoletą su savadarbiu duslintuvu ir ėmė šaudyti į sargybinius. J. Karčiauskas, O. Maksimovas ir V. Martinkienė buvo sužeisti. Tada V. Kuzminas šovė į priekyje sėdėjusį A. Gadžajevą. Šis prisidengė ranka, į kurią tuojau pat gavo kulką. Kita kalinio kulka pataikė jam į nugarą. Tačiau ir sužeistas A. Gadžajevas nesutriko, išsitraukė pistoletą ir trimis šūviais nukovė V. Kuzminą vietoje. Automobilis tuo metu vinguriavo netoli kelkraščio. Kaip dabar prisimena A. Gadžajevas, greitis galėjo būti nuo 60 iki 80 kilometrų per valandą. Tuo metu V. Platonovas atsidarė šonines automobilio duris, iššoko laukan, nusirito šlaitu ir nubėgo į mišką. Automobilis sustojo, bet vytis bėglio nebuvo kam - viduje buvo trys sužeistieji. A. Gadžajevas pranešė, kas atsitiko, į policiją ir koloniją. Sužeistieji buvo išgabenti į Vilnių, Šv. Jokūbo ligoninę. Kitą dieną viršila J. Karčiauskas nuo sužeidimų mirė.
Atpildo išvengė
V. Platonovas, atsidūręs miške, apibėgo klampią pelkę ir pasileido tolyn nuo autostrados. Viename vienkiemyje moters ketino pasiklausti kelio, bet ši buvo kurčnebylė. Vėliau visas purvinas ir pavargęs pasiekė Bražuolės geležinkelio tiltą, kuris po vos prieš metus įvykusio teroro akto buvo saugomas. Jaunam sargybiniui V. Platonovas papasakojo, kad bevažiuojant automobiliu autostrada, draugai jį išgrūdo lauk, ir paklausė, kurioje pusėje Vilnius. Sargybinis parodė ir V. Platonovas nuskubėjo bėgiais link sostinės. Panerių krovinių stotyje jis įlipo į prekinio traukinio vagoną, pasislėpė ir tuo traukiniu niekieno nepastebėtas išvažiavo už Lietuvos ribų dar tą pačią naktį. Vėliau Maskvoje įsigijo suklastotą pasą svetima pavarde, kurį laiką čia ir gyveno. 1996 metais V. Platonovas grįžo į gimtąją Kazanę. Vietiniai nusikaltėliai juo pasirūpino, davė pinigų gyvenimo pradžiai. Tačiau neilgai trukus V. Platonovas buvo sulaikytas plėšiant parduotuvę ir suimtas. Lietuviai prašė išduoti V. Platonovą, tačiau jis buvo Rusijos pilietis, todėl atsakymas buvo neigiamas. Mūsų pareigūnai buvo nuvykę V. Platonovo apklausti. Jo kalba apie pabėgimą buvo trumpa - suvaidinęs sužalojimą, nes ketinęs pakliūti į ligoninę, kur maitina geriau nei kolonijoje. Apie pabėgimą iš anksto nežinojęs, pistoletą V. Kuzmino rankose pamatęs tik tada, kai jis ėmęs šaudyti. O po to tiesiog pasinaudojęs proga ir pasprukęs. Vėliau rusai V. Platonovą nuteisė už plėšimą. Tikėtina, kad dabar jis jau yra laisvas.
Pareigūnams - nuobaudų lietus
O Lietuvoje po kruvino pabėgimo kilo didžiulis skandalas. Iš pareigų atsistatydino VRM Pataisos reikalų departamento direktorius Jonas Blaževičius, už blogą darbą atleistas sustiprinto režimo kolonijos direktorius Igoris Zareckis, taip pat šios kolonijos Operatyvinio skyriaus viršininkas. Medicinos skyriaus viršininkė D. Butnorienė ir viršininko pavaduotojas režimo reikalams A. Drazdys pažeminti pareigose. Vėliau I. Zareckiui už aplaidumą darbe buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau ją teko nutraukti nesant įrodymų. Atleidimo iš darbo formuluotė buvo pakeista ir I. Zareckis palydėtas į pensiją. Dabar vadovauja detektyvų agentūrai "Opacum" Kaune. J. Blaževičius kurį laiką dirbo VRM patarėju, vėliau sugrįžo į savo ankstesnes pareigas ir iki šiol sėkmingai vadovauja dabartiniam Teisingumo ministerijos Kalėjimų departamentui. A. Drazdys pernai paskirtas Pravieniškių gydymo kolonijos viršininku. Tuo tarpu žemesnio rango pareigūnams finalas buvo liūdnesnis.
Švelnios bausmės
Budintis kolonijos viršininko padėjėjas N. Pinčiukovskis, kontrolierius A. Gadžajevas ir VRM pirmojo pulko sargybos viršininkas H. Mikalauskas už tarnybos pareigų neatlikimą buvo nuteisti laisvės atėmimu nuo 8 mėnesių iki 1 metų. Čia pat pritaikyta amnestija ir buvę pareigūnai nuo bausmės atlikimo atleisti. Beje, nors ir teistam, A. Gadžajevui buvo sudaryta galimybė toliau dirbti kolonijoje kontrolieriumi ir suėjus nustatytam amžiui išeiti į pensiją. Tačiau daugelis pareigūnų mano, kad A. Gadžajevui už ryžtingus veiksmus kritinėje situacijoje reikėjo skirti valstybinį apdovanojimą, o ne teisti. Galbūt, tačiau juk turėjo likti kas nors kaltas, kad "Latvija" nebuvo apieškota, nors tai turėjo būti padaryta mažiausiai dukart. Šiuo teismo nuosprendžiu pasibaigė Trakų bei Kaišiadorių rajonuose pradėtas ir Kauno apygardos prokuratūroje baigtas skandalingojo pabėgimo tyrimas.
Vairuotojas parūpino ginklą?
Tačiau iki šiol nėra atsakymo į daugelį klausimų, kurių svarbiausias - iš kur automobilyje atsirado ginklas? Jau kitą dieną po įvykio VRM pareigūnai turėjo informacijos, kad ryšulėlį su ginklu padėjo vienas kalinys (jo pavardė žinoma), įlipęs į "Latviją" atsisveikinti su išvežamais V. Kuzminu ir V. Platonovu. Tačiau tiriant įvykį, ši versija nepasitvirtino ir buvo atmesta. Klausimas liko be atsakymo. Kaip ir tai, kodėl V. Kuzminas šaudė į visus, išskyrus vairuotoją S. P. Žalpį? Beje, iškart po įvykio S. P. Žalpys buvo itin ramus ir šaltakraujiškas. Kitas jo vietoje, ką tik pabuvęs mirties akivaizdoje, ilgam liktų streso būsenos. Be to, pabėgimui pasirinkta ideali vieta. Važiuojant autostrada nuo Pravieniškių posūkio iki pat sostinės, nėra tokios patogios vietos. Čia miškas yra arčiausiai kelio važiuojamosios dalies, palyginti netoli yra geležinkelis, Vievio miestelis lieka šone. Kaip atvykėliai iš Rusijos galėjo taip gerai pažinoti vietovę? Tačiau net ir žinant patogiausią pabėgimui vietą, naktį gulint ant neštuvų sunku suprasti, kada laikas imti dejuoti ir vykdyti numatytą planą. Nebent vairuotojas kokį sutartinį ženklą duotų... Turint galvoje S. P. Žalpio biografijos faktus bei operatyvinius duomenis apie jo ryšius su kaliniais, nebūtų nieko keista, jei jis po įvykio kelioms ar keliolikai parų būtų pakliuvęs areštinėn. Bet taip neįvyko. Galbūt todėl, kad prokurorams buvo svarbiausia apkaltinti kuo daugiau kolonijos pareigūnų. Ta kryptimi ir buvo sutelktas pagrindinis dėmesys. Aplaidumas, žinoma, baustinas. Ypač po tokio įvykio. Bet ar tema tuo išsemta? Dabar niekas negali paneigti versijos, kurios laikosi ne vienas buvęs ar esamas kolonijos darbuotojas: pistoletą automobilyje paslėpė ir pabėgimui aktyviai talkino S. P. Žalpys.
Jei ne etatų mažinimas...
Nepaisant visų įtarimų, neatsakytų klausimų ir panašios beletristikos, S. P. Žalpys ir po pabėgimo sėkmingai vairavo sustiprinto režimo kolonijos medicininės pagalbos automobilį, reikalui esant vežiojo nuteistuosius. Tik senoji "Latvija" buvo nurašyta, kolonija įsigijo geriau įrengtą "Ford Transit". Vietoje I. Zareckio kolonijos viršininku 1995-aisiais paskirtas A. Morozovas stebėjosi, kaip S. P. Žalpys gali po visko dirbti, bet... jokio preteksto jį atleisti iš darbo nebuvo. Tiesa, po pabėgimo medicininės pagalbos automobilis niekada į koloniją nebeįvažiuodavo, esant reikalui laukdavo prie kolonijos vartų, kol sergantys kaliniai bus neštuvais atnešti iš "zonos". S. P. Žalpys neteko leidimo įeiti ar įvažiuoti į kolonijos teritoriją. Jis sėkmingai dirbo toliau, iki 1999-ųjų, kol buvo atleistas sumažinus etatus. Dabar kolonijos viršininkas A. Morozovas prisipažino esąs patenkintas, kad spėjo atleisti S. P. Žalpį, kol šis nepadarė naujo nusikaltimo.
Vėl trūksta įrodymų
Netekęs darbo, S. P. Žalpys kurį laiką gyveno Kaune, mat su žmona prastai sutardavo dėl savo pomėgio "nueiti į šalį". Bet ir Pravieniškėse dažnai pasirodydavo. Vienam žmogeliui dingo automobilio padangos. Dėl to jis buvo linkęs kaltinti S. P. Žalpį, tačiau po "nuoširdaus" pokalbio su juo policijai pareiškimą rašyti atsisakė. Buvo rimtų įtarimų, kad S. P. Žalpys vagia gyvulius, bet ir tai liko be įrodymų. Žmogui pavyko gauti darbą gyvenvietės komunaliniame ūkyje - šiukšlių mašinos vairuotoju. Tačiau šių metų Velykų įvykiai Ukmergėje S. P. Žalpį dar kartą grąžino už grotų.
Pasigviešė senukų aukso
Į ukmergiškių Veros ( 78 m.) ir Michailo ( 83 m.) Kobekovų namą P. Cvirkos gatvėje vieną dieną užsuko nepažįstami vyrai. Tačiau šeimininkė toliau verandos jų neįleido ir, įtarusi negerus kėslus, pagrasino policija. Šie pasišalino, tačiau, kaip dabar aišku, tą pačią dieną užsuko pas Bugenių gatvėje gyvenančią Viktoriją Norgėlienę ( 74 m.). Sužinoję, kad senutė namuose viena, jie moterį primušė, surišo rankas ir kojas, burną užklijavo lipniąja juosta. Išvertę namus, nusikaltėliai pagrobė 800 litų, nuo šeimininkės piršto numovė auksinį žiedą, iš ausų išvėrė auskarus ir pasišalino. Po poros dienų plėšikai vėl užsuko pas sutuoktinius Kobekovus. Šįkart - naktį. Senukai buvo mušami ir kankinami reikalaujant pasakyti, kur slepiamas auksas ir pinigai. Neištvėręs kankinimų M. Kobekovas mirė. Nuo jo rankų buvo nuplėšti du auksiniai žiedai, nuo rankos nusegtas auksinis laikrodis. Nuo V. Kobekovos rankų keturi auksiniai žiedai buvo nuplėšti su visa oda, išsukinėjant pirštus. Nuo kaklo nutrauktos dvi auksinės grandinėlės, iš ausų išplėšti auskarai. Iškankinta moteris pasakė plėšikams, kur laiko santaupas. Paėmę 2 000 litų, šie pasišalino.
Vienas nusikaltėlis mirė
Po kurio laiko Ukmergės kriminalistai nustatė įtariamuosius. Tai ukmergiškis Mykolas Mikalauskas (45 m.), S. P. Žalpys (55 m.) iš Pravieniškių, jurbarkietis Ramūnas Vaznys (25 m.) bei klaipėdietis Antanas Mažonas ( 42 m.). Pastarojo sulaikyti nepavyko. Jis rastas negyvas savo nuomotame bute uostamiestyje Žemaičių gatvės daugiabutyje. Manoma, kad mirė pasinuodijęs alkoholiu. S. P. Žalpys sulaikytas Pravieniškėse, pas žmoną, ką tik atšventęs gimtadienį. Kadangi S. P. Žalpys alkoholio beveik nevartoja, apgirsta ir eina miegoti jau po poros taurelių. Iš lovos jį ir iškrapštė Ukmergės kriminalistai. Fiziškai stiprus sulaikomasis bandė priešintis, bėgti, bet buvo iškviestas pastiprinimas iš Kaišiadorių policijos komisariato. S. P. Žalpys sėkmingai uždarytas kameron. Kol kas prokurorai nekonkretizuoja suimtųjų vaidmens viename ar kitame nusikaltime. Žinoma tik tiek, kad S. P. Žalpys vairavo plėšikų ir žudikų "Audi 100", jam yra pareikštas kaltinimas plėšimu.
Kas žino, jei pabėgimo iš kolonijos tyrimas būtų buvęs sėkmingesnis, gal ukmergiškis senukas būtų likęs gyvas...
