Vytautas ŽUTAUTAS
Lietuviai - ne kokie nors suomiai, kad sėdėtų per dienas sauso karščio pirtyse, ir ne kokie amerikonai, kad iš viso nežinotų, kas yra pirtis. Suomiai be pirties neįsivaizduoja gyvenimo. Amerikonai sako, kad jiems pakanka dušo ar vonios, o didžiausias malonumas - paplaukioti chloruoto vandens baseine. Lietuviai pirtyse maudosi nuo XIII amžiaus - jau tada pirtys buvo minimos Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kronikose. Miestuose ir kaimuose būdavo statomos Rytų Europos tipo pirtys, kai šalia pėrimosi patalpos yra garinė. Kaimuose pirtys būdavo statomos atokiau nuo kitų trobesių prie ežero ar upelio, paprastai iš apvalių rąstų. Pirtyse ne tik būdavo maudomasi, bet ir džiovinami rūbai, patalynė, daromas alus, o kai kur - ir naminukė. Kai kas ir mėsą, dešras, kumpius pirtyse išrūkydavo, o kai kur į pirtis net ir gimdyti eidavo.
Bet šiaip pirtis - sveikatos šaltinis. Man pačiam pirmą kartą išsiperti pirtelėje teko pas tetą Gulbinuose, vėliau pas kitą tetą - Juodupiuose (Radviliškio r.). Buvau dar visai piemenukas, bet šeštadienio, kai būdavo kuriama pirtis, labai laukdavau. Jau nuo pietų tekdavo vilkti malkas, vandenį, o po to laukti, kol pirtyje išsipraus moterys. Vyrai eidavo vėliau, kai šilumos daugiau, kai užpiltas ant karštų akmenų vanduo kaipmat pavirsdavo karšto garo kamuoliais. Vėliau vyrai perdavo vienas kitą beržinėmis ar ąžuolinėmis vantomis, kad strėnų, sąnarių neskaudėtų, kad sveiki visą savaitę iki kitos pirties vaikščiotų. O išsipėrę visi nerdavome į Beržės upelį. Vasarą tai pats smagumėlis, o žiemą - noras pasirodyti vyru. Tų pirčių aprūkusių sienų kvapą menu ligi šiol, nors jau daug metų maudausi kitokiose pirtyse.
Mano gimtuosiuose Josvainiuose pirčių jaunystės laikais nebuvo. Miestelėnai, vienas prieš kitą norėdami pasirodyti, rengėsi boilerius, didžiules vonias ir tų laikų stebuklą - dušus. Bet tėvukas buvo pripratęs prie pirties, tad nors ir išsimaudydavo duše, kiekvieną šeštadienį važiuodavo į pirtį Kėdainiuose. Mama į portfeliuką visada įdėdavo ne tik rankšluostį, muilo, bet ir švarius apatinius rūbus, marškinius.
Puikiai atsimenu ir Kėdainių pirties pirtininką. Ypač įspūdinga buvo jo nosis. Kasoje nusipirkus bilietą pirtininkas jį užmaudavo ant vinies, o mus palydėdavo iki drabužių spintelės. Kartais net eilėje tekdavo laukti, nes norinčiųjų nusimaudyti buvo daug. Pirtininkas sekė, kad kiekvienas išbūtų tik jam skirtą laiką ir leistų išsiperti kitiems. Nusirengi ir kiek gėdydamasis, pridengęs vanta pimpiliuką, praveri pirties duris. Pirmiausia susirandi aplankstytą aliumininę "baleiką" ar "taziką" ir iš čiaupo prisileidi vandens. Kiek apšilęs ir įsidrąsinęs gali eiti ten, kur kamuoliais virsta garas, kur ant primirkusių gultų guli vyrai. Kuo aukščiau gultų lentyna, tuo karščiau. O kai gauni vanta per strėnas, karšto garo kamuoliai net nudegina. Tada mauni iš karštosios, prisileidi "taziką" šalto vandens ir piliesi ant galvos. Įdomiausia tai, kad vyrai tuo laiku buvo drovesni. Nors pirty maudėsi visi nuogi, tačiau tas vietas prisidengdavo arba vanta, arba "taziku" ir tik vienas kitas, galbūt ilgesnio įrankio savininkas, vaikščiodavo nekreipdamas dėmesio į kitus. Muilindavomės dažniausiai ūkiško muilo gabalėliu. Apie šampūnus tada nežinojom, o kvepiantys muilo gabaliukai buvo per brangūs.
Didžiausias malonumas buvo apsivilkus švariais rūbais, ištiesus kojas ilsėtis priepirtyje ir gerti limonadą. Tėvukas, aišku, gerdavo "Žigulinį".
Jau man išvažiavus iš Josvainių už Šušvės buvusiame "Jaunystės" kolūkyje buvo pastatyta visuomeninė pirtis. Man joje pertis neteko, o tėvukas kiekvieną šeštadienį pasikišęs po pažastimi vantą traukdavo ten. Pirties neužmiršau ir aš. Dabar šeimoje tradicija - kiekvieną sekmadienį maudytis pirtyje. Mieste eketės neišsikirsi, tad išsikaitinus karštojoje, smagu pulti į sniego pusnį. Išsitrynus būtinai pasiimti keletą gniūžčių sniego ir apibarstyti šalčiu tuos, kurie išdrįsta suprakaitavę stotis tik po dušu. Aišku, sunku gauti gerų vantų. Turguje ar parduotuvėje - tik ąžuolinės ir beržinės, dar būna nuo gerklės skausmo padedančios eukalipto lapų, bet jos visos tokios valdiškos, be gyvybės. Jaunystėje teko ragauti ir kaduginės - dilgčiojimas kūne jaučiasi visą savaitę. Dabar kadugiai įtraukti į Raudonąją knygą, tad ir vantų tokių nėra.
Pamename dar ir kitokias pirtis - suomiškas, kurios vienu metu dygo visuose kolūkiuose, statybinėse organizacijose, įstaigose. Jų paskirtis buvo kiek kita, visai ne prausimuisi. Atvažiavus kur nors į kolūkį pakvietimas "einame į pirtį" dažniausiai reiškė "einame išgerti". Tokiose pirtyse viršininkai buvo girdomi ir mylimi, tokiose pirtyse buvo gaunamos paskyros automobiliams, traktoriams, statybinėms medžiagoms ir kam tik nori. Tokiose pirtyse buvo kopiama karjeros laiptais, mylimasi ir net persikaitinus ir pergėrus mirštama. Vienu metu suomiškose pirtyse, kurios kai kur buvo puošnesnės ir didesnės nei kultūros namai, buvo rengiamos vestuvės ir kitos puotos. Tų pirčių ir dabar gausybė, bet daugelis jų stovi aplūžusios, nenaudojamos. Ne vieną prarijo ir raudonasis gaidys.
Būdamas kurioje nors užsienio šalyje irgi būtinai užsuku į pirtį. Nors suomiai yra sauso karščio šalininkai, bet mėgsta ir garines pirtis. Katin Kultoje teko pasilepinti vienoje tokioje pirtyje. Ir vyrai, ir moterys Suomijoje maudosi kartu ir būtinai nuogi. Tačiau apie jokią erotiką ten niekas negalvoja. Kokia dar erotika, kai kūnai įkaitę net kibirkščiuoja arba nuo nosies galo ir nuo visur kitur laša prakaitas? O po to išsimaudęs šaltame vandenyje esi toks išvargęs, kad apie moterį nenori nė pagalvoti.
Atrodytų, karštuosiuose kraštuose šalia šiltų jūrų pirtis nereikalinga. Bet būti Turkijoje ar Graikijoje ir neužeiti pasisemti sveikatos į tenykštes pirtis - tiesiog nuodėmė. Tuose kraštuose pirtys nuo seno ne tik sveikatos, bet ir pramogų šaltinis. Žymiausi aristokratai, senatoriai ir amatininkai pirtyse aptardavo ir valstybės reikalus, o dažniausiai atsiduodavo laisvo elgesio mergelių rankoms ir kitoms kūno dalims. Prabangi aplinka, gražios heteros, gerai išmanančios meilės meną - visa tai padėdavo pailsėti. Ir dabar Graikijoje, Turkijoje pirtys gana prabangios, jose galima pajusti palaimą, kurią tikriausiai jautė ir senovės Romos senatoriai.
Turkijoje užėjęs į pirtį pirmiausia apšyli ant maloniai šildančio marmurinio pjedestalo. Vėliau pirtininkas tave paskandina putose, masažuoja drobinėmis pirštinėmis, nuolat apliedamas drungnu vandeniu. Išmasažuoja kiekvieną pirščiuką, kiekvieną raumenėlį. O tikra palaima ateina po masažo kvapniaisiais aliejais.
Labai gerai prisimenu ir pirtelę Karelijoje, Lietnorečenskojės kaime. Tuoj po pietų Vasilijus pradėjo kūrenti pirtį. Malkos - tik beržinės, nes nuo jų karštis būna pastovus ir kvapas malonus. Prieš eidamas į pirtį Vasilijus užsidėjo veltinio kepurę, tokias pat išdalino ir mums. Veltinio gabalai buvo ir ant lentynų - kad nenusviltume užpakalių. Įmantrius, didelius lininius rankšluosčius pirtininkas irgi liepė palikti troboje. Linas lengvai kvėpuoja, sugeria prakaitą, tad su tokiu rankšluosčiu jautiesi komfortiškiau.
Termometras pirtyje rodo per 100 laipsnių. Turbūt aišku kiekvienam, kad einant į tokią pirtį visus papuošalus, žiedus ir laikrodžius būtina nusiimti. Vasilijus aiškina, kad į garinę reikia eiti švariam, nes pirtis - ne praustis, o pasiperti. Tai jokiu būdu ne tas pat. Garinėje nekalbama, nes tada sunaudojama daugiau deguonies, kurio ir taip trūksta. Sėdime, tylime. Po kokių trijų minučių pasirodo pirmojo prakaito lašai. Tada Vasilijus pasemia kaušą vandens ir kliusteli ant akmenų. Jie šnypščia, visus apgaubia dar didesnis karštis. Termometras šokteli iki 120 laipsnių. Po kelių minučių prakaitas jau varva nuo nosies - tai ženklas, kad laikas eiti atsigauti po dušu ir susisukus į lininį rankšluostį pasėdėti priepirtyje, išgerti stiklinę kitą giros. Atvėsus procedūra kartojama. Trečiojo užėjimo metu Vasilijus ima beržinę vantą ir mus išvanoja nuo kulnų iki pat sprando. Tada, nusiprausus drungnu vandeniu, galima valandų valandas sėdėti ir nieko neveikti. Net kalbėti tingisi, o apie taurelę nė galvoti nenori.
Nuo romėnų laikų aprašytų pirčių prabėgo daugiau kaip du tūkstančiai metų, tačiau maudynių galia pasirodė esanti amžina, nes iš pirties žmogus išeini lyg naujai gimęs. O sušalus ar sloguojant, jei tik laiku užsikuri pirtį, tai bus geriausias vaistas.
