1997 metais Klaipėdoje prasidėjo nauja žmogžudysčių serija. Nuo birželio 27 iki gruodžio 23 dienos nuo samdomų žudikų rankos žuvo mažiausiai dešimt žmonių. Beveik visos žmogžudystės neištirtos iki šiol, tačiau pamažu aiškėja, kad daugeliu atvejų "gaidjurginiai", padedami "tulpinių", taip susidorojo su savo konkurentais. Klaipėdiškiai ir panevėžiečiai nusikaltėliai bendradarbiauti pradėjo gerokai anksčiau. Manoma, kad banditai įvykdė ne vieną bendrą "operaciją", panašią į UAB "Prizmė" savininko K. Mančo pagrobimą.
Nužudė pasiglemžę išpirką
1994 metų gruodžio 9 dienos rytą stambios didmenine maisto produktų ir alkoholinių gėrimų prekyba užsiimančios firmos "Prizmė" prezidentas Kęstutis Mančas sulaukė netikėto svečio. Į verslininko namus atvažiavęs su S. Gaidjurgiu siejamos ekspedicinės firmos "Centa" darbuotojas Stasys Andriulis pasiguodė, kad dėl jo kaltės muitinėje įstrigo kažkoks tranzitinis krovinys, ir paprašė, kad K. Mančas tarpininkautų dėl termino pratęsimo. Vyrai buvo pažįstami, nes per "Centą" "Prizmė" dažnai tvarkė tranzitinių krovinių dokumentus. Atsiradus progai atsilyginti už paslaugas K. Mančas drauge su S. Andriuliu nuvažiavo į muitinę ir ten apie 10 valandą ryto dingo. Pradžioje tvirtinęs, jog automobilyje verslininko kantriai laukęs kelias valandas ir šiam nepasirodžius nuvažiavęs, S. Andriulis, kuris turėjo būti itin suinteresuotas teigiamais K. Mančo misijos rezultatais, vėliau savo parodymus pakeitė ir sakė, kad nuvažiavo suvalgyti picos, o po to skaitė laikraščius ir galėjo su K. Manču paprasčiausiai prasilenkti.
Apie pirmą valandą "Prizmės" prezidentas paskambino į firmą ir paprašė darbuotojų skubiai surinkti grynaisiais 100 000 JAV dolerių. Skambutis "Prizmės" darbuotojų nenustebino, nes tokių situacijų, kai verslui skubiai prireikdavo didelės pinigų sumos, pasitaikydavo dažnai. Iki 14 valandos K. Mančas iš mobiliojo telefono į "Prizmę" skambino dar septynis kartus ir patarinėjo, kas galėtų paskolinti dolerių. Tik vėliau verslininko pagrobimo bylą tiriantys pareigūnai atkreipė dėmesį į tai, kad "Prizmės" prezidentas nurodinėjo asmenims, kurie tokių pinigų paskolinti negalėjo, tad spėjama, kad jis taip tyčia vilkino laiką, arba tikėjosi, kad jo kolegos supras, jog čia kažkas ne taip. Vis dėlto šefui lojalūs darbuotojai reikiamą sumą surinko nesunkiai, nes K. Mančas buvo žinomas kaip savo žodį visuomet tesintis žmogus.
Apie 18 valandą telefonu buvo nurodyta pinigus atvežti prie Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos "Klasco" vartų. Lagaminėlį atvežusiam vairuotojui mobiliuoju telefonu paskambinęs K. Mančas pasakė, kad jį mato ir kad pinigus šis perduotų prie jo artėjančiam žmogui. Vairuotojas dar norėjo kažko pasiklausti, tačiau ryšys netikėtai nutrūko. Vyriškis įvykdė šefo nurodymus ir išvažiavo. Daugiau K. Mančas niekam nebeskambino ir jo niekas nebematė. Manoma, kad paėmę pinigus banditai atsikratė ne tik įkaito, bet ir tarpininko, nes po kelių dienų Klaipėdos rajone, buvusiame Rusijos kariuomenės poligone prie Karklės gyvenvietės, buvo rastas visiškai nuogo vyriškio lavonas surištomis kojomis. Nelaimėlis buvo nužudytas dviem šūviais į krūtinę. Abi kulkos pervėrė širdį. "Prizmės" vairuotojas atpažino, kad tai pinigus prie "Klasco" vartų iš jo paėmęs žmogus, tačiau jo asmenybė nebuvo nustatyta. Pavasarį netoli tos vietos, kur surastas nuogaliaus kūnas, aptiktas dar vienas užkastas lavonas su smurto žymėmis. Šį kartą nelaimėlis buvo apsirengęs, tačiau taip pat nebuvo atpažintas. Pareigūnai išaiškino, kad K. Mančas skambino iš mobiliojo telefono, kurį buvo išsinuomojęs tuo metu uostamiestyje viešėjęs vienas iš "tulpinių" viršūnėlių - Saulius Janonis. Tris mėnesius areštinėje praleidęs "tulpinis" atkakliai kartojo jokio K. Mančo nepažįstąs ir telefono niekam nedavęs. Įdomu, jog iš šio telefono, kurį G. Janonis į Klaipėdos "Comliet" skyrių grąžino jau kitą dieną po verslininko dingimo, daugiau niekas neskambino. Neužregistruotas ir nė vienas įeinantysis skambutis. Beje, įmonėje "Comliet" buvo prisiminta, jog S. Janonis telefoną bandė išsinuomoti pagal kažkokios firmos dokumentus ir tik primygtinai pareikalavus pateikė savo pasą. Vis dėlto Saulius Janonis buvo paleistas pritrūkus įrodymų.
"Princų" iždininko spindesys ir skurdas
Generalinės prokuratūros atstovams pavyko surinkti įrodymus, kad 1997 metų vasarą S. Gaidjurgis asmeniškai nušovė savo gerą bičiulį Audrių Leščinską. A. Leščinskas, pravarde Leščius, prie S. Gaidjurgio pritapo, kai už "princų" "obščako" iššvaistymą buvo gėdingai išvytas iš Šiaulių.
Dar 1994 metais Šiauliuose prevencine tvarka buvo sulaikyti du garsiojo "princų" ketvertuko nariai - Vladas Baranauskas ir Vladislovas Šiaulis. Kiti du lyderiai - Vladislovas Stanaitis ir Vidmantas Kavaliukas - ėmė slapstytis, gaujos iždininku paskyrę iki tol šešėlyje sugebėdavusį išlikti, tačiau nusikalstamame pasaulyje labai autoritetingą Andrių Leščinską. Kai po metų "princai" vėl susirinko - kas iš belangės, kas iš pogrindžio, paaiškėjo, kad iždas apytuštis, o Leščius tinkamai nesugebėjo paaiškinti, kam išleisti pinigai. Tik daug vėliau pareigūnams pavyko netoli Šiaulių aptikti kelis slaptus arsenalus, kuriuose buvo saugoma apie 250 kilogramų "jūros mišiniu" vadinamų sprogmenų, 11 prieštankinių reaktyvinių sviedinių "Mucha" paleidimo įtaisų ir 6 "Muchos" sviediniai, 5 kilogramai heksogeno, 2 kilogramai trotilo, vienas galingos bombos sprogdiklis, trys granatų sprogdikliai, apie šimtą įvairaus kalibro šovinių, keli pistoletai ir automatai. Manoma, kad visa tai A. Leščinskas ir jo bičiulis Alvydas Juodris, pravarde Benas, nupirko už "princų" pinigus, bet ketino panaudoti savo tikslams. Nepatenkinti "princai" atėmė iš Leščiaus visą jo turėtą nekilnojamąjį turtą, baldus, prabangius automobilius ir išvijo iš Šiaulių. A. Leščinską užstojo ir po savo sparneliu mielai priglaudė S. Gaidjurgis, kuris ir anksčiau garsėjo kaip mėgėjas priglobti "nuskriaustuosius" ir panaudoti juos savo tikslams. Kai bendrininkas kuo nors užrūstindavo S. Gaidjurgį arba tapdavo nebereikalingas, jis paprasčiausiai būdavo pašalinamas. Leščių "užversti" buvo nutarta tada, kai Sigis sužinojo, kad tas "apsišvietė", tai yra policija išaiškino kai kuriuos A. Leščinsko nusikaltimus ir ketina suimti. Galimas Leščiaus areštas buvo labai pavojingas tiek S. Gaidjurgiui, tiek tuo metu jo neatskiriamu bičiuliu tapusiam samdomam žudikui A. Juodriui-Benui, nes "pračiulbęs" Alvydas Leščinskas galėjo įduoti ir savo bendrus.
Ekskursija į Liepoją
Pasivažinėjimas į Liepoją turėjo būti smagus - be Sigio, Beno ir Leščiaus bei ištikimo S. Gaidjurgio asmens sargybinio Renato Šadeikio, šiuo metu jau duodančio parodymus prieš savo bosą, drauge važiavo ir "tulpiniai" Virginijus Baltušis, Saulius Janonis ir Romualdas Čeponis. Iš šios panevėžiečių trijulės dabar gyvas tik V. Baltušis, neseniai taręs paskutinįjį žodį Vilniaus apygardos teisme, kur buvo teisiamas už trijų žmonių nužudymą. S. Janonį "padėjo į vietą" ir jo palaikus metalinėje statinėje paskandino saviškiai, o R. Čeponis buvo nukautas "Aro" pareigūnų, kai sulaikomas bandė pasipriešinti. Tačiau aprašomuoju momentu visi nusikalstamo pasaulio atstovai buvo sveiki ir gyvi, puikiausios nuotaikos. Pakeliui S. Gaidjurgis paskambino vienam pažįstamam verslininkui ir paskyrė pasimatymą pievutėje šalia kelio Ryga - Liepoja.
Belaukdama turėjusio juos pasivyti žmogaus, kompanija sugulė pievelėje. Visi linksminosi, pasakojo anekdotus. Nuotaika nepasikeitė ir atvykus verslininkui, tačiau netrukus, davus Sigiui ženklą, bendrininkai sugriebė Leščių už rankų ir kojų, o S. Gaidjurgis išsitraukė pistoletą "Beretta" ir keliais šūviais nužudė buvusį bičiulį. Iš baimės vos nesusivėmusiam verslininkui buvo trumpai paaiškinta, jog dabar ir jis "susitepęs", todėl savo paties labui privaląs tylėti. Išsitraukę iš automobilių bagažinių kastuvus bendrininkai A. Leščinsko kūną užvertė žemėmis netoliese iškastoje duobėje.
Po kelių savaičių be pėdsakų dingo ir nemažai apie Leščiaus nusikaltimus žinojusi jo sugyventinė N. Kudžmaitė. Manoma, kad mergina taip pat nužudyta, nors dar kelerius metus A. Leščinskas buvo gyvas tiek buvusių sėbrų, tiek policijos pareigūnų vaizduotėje. Žemesnio rango gaujų nariai tikėjo galbūt specialiai skleidžiamu mitu, jog A. Leščinskas gyvena Kolumbijoje, vietos narkotikų kartelių prieglobstyje, ir sėkmingai organizuoja kvaišalų siuntas į Europą, o kriminalistai dar ilgai įžvelgdavo Leščiaus braižą Klaipėdoje ir Šiauliuose įvykdytuose nusikaltimuose. Vieno Klaipėdos banko filialo saugykloje aptikę apie 20 000 dolerių kainuojantį laikrodį "Rolex", kuris priklausė anksčiau uostamiestyje nužudytam verslininkui, pareigūnai net kuriam laikui ten buvo palikę pasalą vildamiesi, kad laikrodžio atsiimti ateis keliomis žmogžudystėmis įtariamas A. Leščinskas. Mat šis laikrodis buvo saugojamas N. Kudžmaitės vardu išsinuomotame seife.
Krito ir savi, ir svetimi
Manoma, kad ta pati kompanija dar liepos 11 dieną "užvertė" kitą dešiniąja S. Gaidjurgio ranka laikytą sėbrą - Naurį Noreiką. Šis vyrukas Sigiui nebepatiko: N. Noreika tapo nepatikimu žmogumi, kai per daug įjunko į narkotikus ir tapo nekontroliuojamas. Atrodo, jog ši žmogžudystė buvo šaltakraujo žudiko Beno "krikštas" Klaipėdoje. Nušautas N. Noreika draugiškos kompanijos užkastas netoli S. Gaidjurgio vilos Kintuose, o egzekucijos liudininkai netrukus jau kaitinosi Sigio pirtelėje.
Tarp tuo laikotarpiu nužudytųjų buvo ir keli Sergejaus Begliko grupuotei priskiriami asmenys - Valdemaras Česnaitis, karatė klubo "Angis" savininkas, bei šešėliniam verslui atstovavęs Romualdas Makauskas, pravarde Makėnas. V. Česnaitis buvo nušautas savo automobilyje "Volvo-480" penkiais šūviais į galvą rugsėjo 26 dieną. Po mėnesio keturiais šūviais į krūtinę buvo nukautas taip pat automobilyje prie savo namų Vingio gatvėje sėdėjęs R. Makauskas. Rugsėjo 2 dieną toks pat likimas ištiko vieną iš "žardinių" lyderių - Mindaugą Benzalauską. Įtarimai dėl šio Girulių miške nušauto nusikalstamo pasaulio autoriteto jau pateikti S. Gaidjurgiui. Lapkričio 11 dieną savo namų laiptinėje buvo nušautas S. Gaidjurgio jaunystės laikų draugas Raimundas Bertušaitis. Metų pabaigoje dingo dar vienas uostamiesčio verslininkas Vasilijus Gnedojus, kurio lavonas su keturiomis šautinėmis žaizdomis galvoje rastas tik po devynių mėnesių netoli Drevernos.
Aiškėja, kad gudriai veikiantis S. Gaidjurgis išlaukdavo, kol jam neįtikęs asmuo susivaidydavo ar paprasčiausiai imdavo nesutarti su kurios nors konkuruojančios gaujos atstovu, ir šaltakraujiškai su juo susidorodavo savo paties ar samdomų žudikų rankomis, kaltę suversdamas gaujų tarpusavio kovoms ir siundydamas jas vieną prieš kitą. Ilgainiui panašios taktikos bandė griebtis ir kitos uostamiesčio nusikalstamos grupuotės - "Beglikiniai", "Kubilai", "Storai", "Žardiniai" - ir kitos mažiau žinomos gaujos. Viena iš jų - Dariaus Šerniaus - siekė žudyti S. Gaidjurgio ir S. Begliko aplinkos žmones, bandydama dar labiau supriešinti lyderius.
Kitame numeryje: Darėnas taikėsi į sostą ?
