Irena ZUBRICKIENĖ
Trečioje klasėje besimokanti Erika (9 m.), pastarąjį mėnesį pagyvenusi savo dėdės namuose Mikalaukos kaime (Kalvarijos sav., Marijampolės apskr.), dabar jaučiasi kaip populiariausių liaudies pasakų veikėja, buvusi nelaiminga ir skriaudžiama, bet pagaliau sulaukusi laimingos pabaigos. "Sigutės" dalia našlaitę buvo užklupusi jos tėčio ir pamotės šeimoje. Erikos gelbėtoju jau antrą kartą jos gyvenime tapo mirusios motinos brolis viengungis Vidas Stanionis (39 m.).
"Paveldėta" našlaitės dalia
Erika - vienturtė Zitos ir Žydrūno Žalnierukų dukra. Motinos prisiminimas mergaitės atmintyje nenumaldomai blėsta, nes savo gimdytojos mažylė neteko neturėdama nė ketverių metukų. Zita Žalnierukienė mirė nuo staiga organizmą apėmusios plaučių ligos. Anot velionės brolio Vido Stanionio, sutirpo per porą mėnesių. Sesuo ir brolis, kaip ir dar viena abiejų sesuo, buvo labai artimi vienas kitam, nes vaikystėje ši trijulė irgi anksti liko be mamos - jauniausiajai, Zitai, tebuvo septyneri. Vaikus augino našliu likęs tėvas. Tuomet jau paaugliui Vidui taip pat teko nemažai rūpintis jaunėle sesute.
Galbūt todėl Zita, jau turėdama šeimą ir gyvendama kitoje vietovėje, dėl visų užklupusių negandų pirmiausia skubėdavo pas brolį į tėviškę. Vidas jai buvo ir ramstis, ir nuodėmklausys, ir guodėjas. Pastaruosius savo gyvenimo metus Zita praleido kartu su broliu Vidu, nes šeimyninis gyvenimas jai nebuvo rožėmis klotas. Per tą laiką dėdė Vidas prie dukterėčios Erikos priprato kaip prie savo vaiko, nes gyveno jos nuotaikomis - ligomis, rūpesčiais, džiaugsmais. Stiprus ryšys dėdę ir dukterėčią susiejo galbūt dar ir dėl to, kad savo šeimos nesukūręs Vidas Stanionis neturi atžalų.
- Kai Zita mirė, man nekilo jokio klausimo, kur toliau gyvens tuomet pusketvirtų metukų Erika, - sakė Vidas. - Ji čia augo - čia jos namai. Pasitikėjau savo jėgomis, kad našlaitei jos kasdienybėje atstosiu ir mamą, ir tėtį.
Tėčio įvaizdis mažylės svajonėse
Atskirai gyvenęs Žydrūnas Žalnierukas (dabar 30 m.) retkarčiais rasdavo laiko ir noro aplankyti savo dukrelę, tačiau teigė neturįs galimybių pats ją auginti. Po kurio laiko Vidas Stanionis buvo oficialiai įteisintas esąs dukterėčios globėjas. Jiedu laimingai gyveno daugiau nei trejus metus. Globėjas našlaitei buvo žmogus, palydėjęs ją į pirmąją klasę, laukdavęs pareinančios iš mokyklos, padėdavęs tiesinti kiek kreivai ant sąsiuvinio lapo guldavusias pirmąsias raideles. Kai Vidui ir Erikai stigdavo moteriškos rankos, į pagalbą iškart ateidavo netoliese gyvenanti jo sesuo, taip pat Vido artima draugė Rasa. Ši moteris - jauna našlė, su savo 10 ir 13 metų dukromis gyvenanti atskirai, tačiau Vido namuose apsilankanti kasdien ir besitvarkanti kaip savoje pastogėje.
- Nors atvažiuodamas aplankyti dukrelės Žydrūnas atveždavo jai kokį saldainį ar kramtomosios gumos pakelį, Erika šias lauktuves tiesiog dievindavo, nes tai buvo dovanos iš tėčio (!) rankų, - prisiminė kur kas šnekesnė už santūrųjį savo draugą Vidą Rasa. - Turbūt vaikui, likusiam be mamos, labai svarbu turėti kitą iš tėvų. Turbūt tik tada jis jaučiasi stipresnis, nes yra "kažkieno", o ne "niekieno".
Anot Vido, toji Žydrūno ir jo dukters Erikos trauka turbūt paaiškinama ir dideliu abiejų išoriniu panašumu. Globėjas nuolat jausdavo, kad mažylė ilgisi ne kasdien matomo tėvo, apie jį svajoja, jo laukia. Todėl kai jaunas našlys Žydrūnas sukūrė naują šeimą su bendraamže Dalia, globėjas nesipriešino jo norui susigrąžinti dukrelę teismo keliu (prieš tai taip pat teismo keliu Ž. Žalnierukui buvo laikinai apribota tėvo valdžia). Erika taip pat norėjo pas tėtį - tiesiog buvo svarbu turėti jį, o ne tik dėdę.
Nemylimos podukros kasdienybė
Šiandien Rasa ir Vidas sako buvę tikri, kad nelengvai materialiai besivertusiam Žydrūnui susigrąžinti dukrelę rūpėjo labiausiai dėl to, jog nebereikėtų mokėti alimentų. Kita galima dingstis - ūgtelėjusi Erika turėjo būti rimta pagalbininkė auginant antrojoje Žydrūno santuokoje gimusius mažylius. Šių atžalėlių dabar - net trys, gimusios pamečiui, kurių vyriausiajai - tik treti metukai, o jauniausiajai - vos keli mėnesiai. Tėvo šeimoje apsigyvenusi tuomet septynmetė Erika nesaldžią atsakingos nešiotės dalią patyrė nuo pat pradžių. Dabar jau galima sakyti, kad iš mažametės labai anksti tarsi buvo atimta jos pačios vaikystė. Smulkutė, pati globos dar reikalinga Erika prižiūrėdavo tris mažylius - keisdavo jiems sauskelnes, nešiodavo, migdydavo, valgydindavo, tvarkydavo jų daiktus. Mergaitė turėjo jausti nemažą atsakomybę. Svarbiausia - viską darė varoma riksmu, be užuolankų raginama šiurkščia liepiamąja nuosaka ir net kumščiuojama, stumiama. Už tai, kad mažajai nešiotei nesiseka matematikos užduotys, pamotė Dalia podukrą neretai "pašventindavo" ir diržu. Buvusi guvi ir linksma, mažylė užsisklendė savyje ir porą metų tyliai kentė slogią naujų namų atmosferą. Ji nesiskųsdavo ir Igliaukos miestelio, kuriame Žalnierukai gyvena nuo praėjusių metų lapkričio, mokyklos mokytojai, tačiau šioji jau ne vieną mėnesį stebėjo mokinukę ir įtarė, kad namai mažylei nemieli. Anot pedagogės, Erika nenorėdavo po pamokų žingsniuoti į namus, o į mokyklą ateidavo nešvariais, apdriskusiais, nutąsytais drabužiais, avėdavo išaugtus batelius, žiemą būdavo per plonai aprengta. Ir mokytoja, ir klasės draugai visaip paremdavo daugiavaikės šeimos atžalą Eriką - ir daiktais, ir gardesniu kąsniu, ir centais. Kartą, kai Erika iš mokyklos į namus parsinešė draugų suaukotų drabužėlių, savaip savigarbą suprantanti pamotė išvijo podukrą su visa labdara atgalios. Kas tuomet dėjosi mažylės širdutėje, turbūt gali suprasti tik tą patį patyręs žmogus. Erikos kasdienybėje būta ir tik senose pasakose aprašytų patyčių iš skriaudžiamos podukros: pamotės verčiama našlaitėlė valgiusi koridoriuje prie batų iškritusias žemėtas virtas dešreles, krimtusi tokiu pat būdu iš mažyčių rankučių išsprūdusius nešamus grybus, pirštais kabinamus nuo žemės. Kiek pamotės riksmo ir pagiežos išklausiusi Erika, šiandien niekas nepasvers.
Mergaitės vargai perpildė mokytojos kantrybę prieš mėnesį, kai mokinukė į klasę atėjo sumuštu ir subraižytu veiduku, sužalotu antakiu. Erika neslėpė nuo mokytojos, kad šitaip ją "išpuošė" pamotė, "padėjusi" ruošti matematikos namų darbus. Apie našlaitės bėdas tuoj tapo žinoma Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriuje (VTAS) ir buvusiam mažylės globėjui Vidui Stanioniui. Vyras apsisprendė akimirksniu - mylimą dukterėčią parsivežė į savo namus ir nutarė jos niekam nebeatiduoti. Jis ir šiandien piktinasi, kad dukters vargo nesistengė sumažinti net Žydrūnas, taikstęsis su pamotės demonstruojama nemeile jo pirmagimei dukteriai. Igliaukoje kalbama, kad Erikos tėtis namuose neturi savo žodžio - žmona ir jį gainiojanti bei kumščiuojanti. Esą bėgdamas nuo namų problemų Žydrūnas nemažai laiko praleidžia su meškere rankose. Kalbėti apie galimą tėvo užuovėją Erikai esą nė neverta...
Sugrąžinta "dovanos" vaikystė
Kalvarijos VTA skyriuje šiuo metu vėl ruošiami dokumentai - Erika antrą kartą bus įteisinta esanti Vido Stanionio globotinė. Atrodo, turėtų baigtis našlaitės klajonės iš vienų namų į kitus - per dvejus metus naujieji Žalnierukai su vaikais gyveno ir Marijampolėje, ir Raudeniškių kaime (Kalvarijos sav.), ir Igliaukoje (Marijampolės sav.). Turbūt nereikia nė norėti, kad pradinukė mokinė, nuolat "permetama" iš mokyklos į mokyklą, gerai mokytųsi ir puikiai jaustųsi. Šitai gerai suprato ir Vidas Stanionis, prieš porą metų tikrojo tėvo susigrąžintos Erikos nuolat ieškodavęs įvairiose mokyklose, nes dukterėčia nuo buvusio globėjo būdavo tarsi slepiama.
- Juokas juokais, bet Erikutę tarsi būtų ištikęs dovanos likimas - eiti iš rankų į rankas ir ieškoti savo šeimininko, - pati gąstelėjusi nuo savo žodžių, ar bus gerai suprasta, dėstė Vido draugė Rasa. - Kai tėvas ją atsiėmė iš Vido, buvo Tėvo diena - tarsi dovana Žydrūnui. Sako, kad ir Žydrūno žmona nuo to laiko Eriką pašaipiai vadindavo dovana. Dabar Erika - vėl lyg dovana Vidui - parsivežėm dukterėčią per jo gimtadienį.
Rasa sakė norinti užtikrinti našlaitei laimingą gyvenimą. Žinoma, būsią visko - ir džiaugsmų, ir problemų, bet Vidas ir Rasa nesiruošia atimti iš Erikos vaikystės, o vėliau kartu "kovoti" ir su paauglystės audromis. Nors globotinė yra jau gana savarankiška, Vidas nevengia rytais sutvarkyti jai kaselių, paduoda pusryčius, palepina. Atvažiavusi Rasa apžiūri globotinės drabužėlius, apeina visus namų kampus, patikrina turimas maisto atsargas. Tiesa, Jungėnuose esančioje bendrovėje "Ridma" suvirintoju dirbantis Vidas ir Erika, atrodo, be viso šito netgi apsieitų - patys viską sugeba, tačiau juk malonu jausti, kad tavimi kažkas rūpinasi.
- Nevadinsiu tavęs mama - tik mamyte, - atkartojusi neseniai Erikos jai ištartus žodžius susigraudino Rasa. - Po tokių žodžių nė viena moteris neatsilaikytų. Supratome, kad blogų emocijų šitai mergaitei jau gana!
Norėdami apsaugoti Eriką nuo skaudžių prisiminimų ir varginančių akistatų su pamote bei liūdnų pasimatymų teismuose, Vidas Stanionis ir Rasa nutarė patenkinti Dalios Žalnierukienės, kuriai grėsė baudžiamoji atsakomybė dėl mažametės podukros sumušimo ir teismas, norą. Jie oficialiai susitaikė su prieš Eriką smurtavusia moterimi. Tam buvo reikalinga sąlyga - Dalia turėjo pripažinti savo kaltę. Moteris pripažino, bet teisinosi, kad ir tėvas ją vaikystėje auklėdavęs diržu bei smūgiais. Po susitaikymo pareigūnų kabinete Vidas Stanionis, kuriam kur kas lengviau daryti gerą darbą nei pasakoti apie tai žurnalistams, tvirtas: tai nereiškia, kad Erika sugrįš į tėvo ir pamotės namus. Visiems likusi nuoskauda, kad susiklosčiusioje graudžioje situacijoje pamotė Dalia, trisdešimtmetė moteris, iš tiesų vis dėlto nesuprato savo kaltės - esą ją labiausiai kankina tik nežinia, kas išviešino bei skandalu pavertė jos namų bėdas, ir pyktis tiems asmenims...
Vlado GESAIČIO nuotr.: - Santūrus ir drovus Vidas Stanionis nesijaučia esąs vertas dėmesio dėl to, kad ryžosi užauginti mirusios sesers dukrelę - Globėjo draugę Rasą našlaitė Erika jau vadina mamyte - Tik dėdės namuose našlaitei Erikai buvo sugrąžinta vaikystė
