Anglijos saloje Džersyje stovi niūrus juodų akmenų pastatas. Šis šiferiu dengtas dviaukštis iš karto krinta į akis. Tai našlaičių namai, kuriuos visi prisimena su nerimu ir baime. Dabar jau visi žino, kad ten labai blogai elgdavosi su vaikais: juos mušdavo, marindavo badu ir dar nežinia kaip kankindavo... Visa laimė, kad tai jau praeitis. Po 130 metų gyvavimo šie namai pagaliau uždaryti. Per kelias savaites dingo geležinės našlaičių lovos, surūdiję dušai išmontuoti. Skirti trys milijonai svarų šiuos namus pavers šiuolaikine turistine jaunimo baze.
"Džersio monstro" medžioklės vieta
Džersio valdžia visada kaltinimus našlaičių namų adresu laikė nepagrįstais gandais, tačiau neseniai teko imtis oficialių tyrimų. Policininkas Lenis Harperis buvo įpareigotas pradėti tyrimą. Nuo 1945 iki 1985 metų šimtai berniukų, o nuo 1959-ųjų - ir mergaičių buvo uždaryti šiuose namuose. Pirmasis policininko uždavinys buvo surasti jų pėdsakus ir surinkti kuo daugiau medžiagos, liudijančios apie gyvenimą prieglaudoje. Visi liudininkai prisimena plakimą, prievartavimus, vienutes rūsyje. Buvo sunku patikėti, kad vaikų kankintojai prieidavo iki žmogžudystės, bet kuo toliau policija gilinosi, tuo labiau to baiminosi. 2007 metais policija jau turėjo įrodymų, kad apie 1960-uosius našlaičių namai buvo "Džersio monstro" medžioklės vieta.
1963 metų balandžio 19-ąją nuošaliame Džersio salos name devynmetis Danielis verkdamas pažadino tėvus. Jo pižama purvina, aplipusi žole. "Tėte! Mama! Pas mane buvo monstras! Jis man darė taip, kad skaudėjo!" - verkdamas pasiskundė vaikas. Ne, tai buvo ne košmariškas sapnas. Naktį nepažįstamasis įsibrovė į vaiko kambarį, jėga jį ištempė iš namo ir tiesiog skvere, mėnuliui šviečiant, išprievartavo. Paskui slapta sugrąžino į lovą. Berniukas smulkiai nupasakojo nusikaltėlio išvaizdą. "Jo veidas baisus, toks minkštas, su didžiule įpjova ties burna. Plaukai kaip gyvulio, o rankos spygliuotos!" - aiškino išsigandęs Danielis. Iš tikrųjų vaiką užpuolęs vyras buvo su keista latekso kauke, peruku, iki kaklo metalinėmis sagėmis susagstytu švarku ir odinėmis pirštinėmis su prilipdytais spygliukais. Ši niūri apranga policininkams priminė fotorobotą, prieš 2 metus sudarytą išprievartautos mergaitės. Buvo akivaizdu, kad baidykle persirengęs maniakas slankioja po vietovę.
Po to dar 11 kartų per kelerius metus "Džersio maniakas" užpuldinėjo ir prievartavo vaikus.
Ryšys su velniu - per prievartavimus
Galiausiai maniakas Edvardas Peisnelis įkliuvo net nebespėjęs paslėpti po sėdyne laikomos latekso kaukės. Su paniekinama šypsenėle lūpose žvairaakis Peisnelis policijai pasiaiškino grižtąs iš kaukių baliaus. Jis žinojo, kad policija mažai ką tegali įrodyti. Juk 1971 metais nebuvo nei videokamerų, nei DNR testų.
Taigi jis neprieštaravo, kad namuose būtų atlikta krata. E. Peisnelis gyveno su žmona name, kuriame turėjo grynai savas, visada užrakintas valdas. Viename iš jo kambarių stovėjo sieninė spinta su knygomis ezoterine tema. Kai policininkai jau ketino išeiti, vienas iš jų atsirėmė į spintą ir pasilenkė, norėdamas pakelti nuo žemės kažkokį lapelį. Būtent tada atsitiko netikėtas dalykas: spintos apačia pasisuko, atverdama slaptą buveinę!
Slėptuvėje ant vienakojo staliuko tįsojo džiovintos gyvatės, molinės rupūžės, žvakės ir veidrodėliai. Ant lentynėlių rikiavosi demonams skirti kūriniai, o ant kažko panašaus į altorių gulėjo maniako dienoraštis. "Šėtone, mano šeimininke, aš tavo vergas. Įsakyk ir aš paklusiu", - Peisnelio ranka buvo parašyta pirmame dienoraščio puslapyje. Toliau buvo aprašyti išžaginimai.
Atrodo, kad E. Peisnelis save laikė Žilio de Rė, praminto Mėlynbarzdžiu, inkarnacija. Šis bretonų feodalas XV amžiuje buvo išprievartavęs ir pasmaugęs dešimtis jaunų berniukų tam, kad užmegztų ryšį su velniu. Kaip ir jis, E. Peisnel svajojo apie turtus ir nemirtingumą, o kiekvieną nusikaltimą savo kambaryje dedikuodavo "tamsos princui".
1971-ųjų gruodį E. Peisnelis buvo nuteistas kalėti 30 metų, o 1994 metais mirė būdamas už grotų.
"Dėdė Tedas" virsdavo pabaisa
Policija netrukus surado ryšį tarp 1970-iais siautusio monstro ir Džersio saloje esančių našlaičių namų. E. Paisnelis vaidindavo "gerąjį tėtušį", nes taip buvo patogu atsirinkti aukas. Jis buvo visų vietinių draugijų narys, o vaikai jį vadindavo "dėde Tedu". Našlaičių namai buvo jo sėkmingas taikinys. Šis pabaisa čia net persirengdavo Kalėdų Seneliu! Taigi jis vaikštinėdavo po koridorius, miegamuosius ir dušo kambarius. Ir gal būt po rūsius...
Gavę šią informaciją, Džersio policininkai pradėjo metodiškai apžiūrinėti našlaičių namus. Šių metų vasario 16-ąją tarnybinis šuo ėmė inkšdamas uostyti vienos rūsio patalpos cementinį pagrindą. Policininkas L. Harperis įsakė atplėšti plokštę. Ją atlupus pasirodė vaiko kaukolė...
Kol kas tai pirmoji rasta vaikų namų budelių auka. Nuo kokių kankinimų mirė vaikas? Policija požemiuose rado daug nerimą keliančių daiktų: nendrinių lazdų, antrankių, keistos formos lentų ir t.t.
Daugelio nuomone, akivaizdu, kad satanistinės E. Peisnelio apeigos rasdavo pastogę šiuose namuose. Gerai sutariant su personalu, buvo galima pasirinkti norimą auką ir rūsio vienutėse atsiduoti bet kokiai fantazijai... Ir pagaliau požemiai tiko aukos kūnui palaidoti.
Apieškant metų šuo 6 vietose uostė ir inkštė ties statybiniu laužu užverstomis nišomis. Būtent 6 našlaičiai pokario metu dingo šiuose namuose. Policija stengiasi surasti jų pėdsakus.
Paslaptingi dingimai
Policija surado daugybę buvusių vaikų namų auklėtinių. Jie pasakoja, koks žiaurumas ir smurtas viešpatavo šiuose namuose. Tuo metu buvęs 8 metų Haris sako: "Kai koridoriuje prasilenkdavai su personalo darbuotoju, galėjai būti tikras, kad gausi nepelnytą antausį ar spyrį. Dar ir dabar aš krūpteliu, kai kas nors netikėtai suduoda per petį. Kai išsiskyriau su žmona, plūkiausi iš paskutinųjų, kad abu mano sūnūs niekada nepakliūtų į saloje esančius namus".
Baisiausia, kad niekam nerūpėjo nuo pasaulio uždarytų našlaičių gyvenimas. Iš atliktų tyrimų aišku, koks nusikalstamas buvo tas abejingumas. Aleksis sako, kad kai kurie vaikai iš po nakties būdavo nusėti mėlynėmis. O štai Endris pasakojo, kaip mokytojas jį iki kraujo daužė lazda prieš visą klasę: "Kai liovėsi, prieš tą lazdą numesdamas, taip smarkiai ja trenkė į suolą, kad pataikė per jame sėdinčio berniuko pirštą. Vaikas sustaugė iš skausmo. Pasirodo, smūgis lazda nukirto vaiko pirštą!"
Visi buvę našlaičių namų auklėtiniai prisimena rimbą ir vienutes, į kurias keletai dienų įmesdavo nors kiek nepaklusnius vaikus.
Buvusi našlaitė, dabar 49 metų Magi, su siaubu prisimena gyvenimą šiuose namuose: "Aš ten išbuvau nuo 1972 iki 1975 metų. Tai, ką patyriau, taip žiauru, kad net sunku prisiminti: "Prižiūrėtojai seksualinius malonumus atlygindavo keliomis cigaretėmis ar degtinės lašeliu. Aš tam pasipriešinau, tai jie man davė migdomųjų ir išprievartavo. Dar ir dabar prisimenu ant manęs gulintį girtą ir prakaitu dvokiantį tipą. Ir moterį, medicinos seserį, kuri jiems padėdavo. Ne kartą bandžiau nepasiduoti, pabėgti, tai jie nuplėšdavo nuo manęs rūbus ir nuogą įmesdavo į tuščią vienutę, kurioje tiesiog dusdavau". Moteris parodo savo skruostus, kuriuose išlikę du pailgi randai: "Susižalojau būdama keturiolikos metų, kad jie manęs nebenorėtų!" Daugelio aukų nuomone, vaikų prievartavimas tuose namuose buvo laikomas visišku menkniekiu. Kai vadovai išgerdavo, grupėmis eidavo į miegamuosius, pasišviesdavo žibintais ir išsirinkdavo aukas.
Maksas pasakoja, kad kai atvyko į našlaičių namus, buvo visai jaunutis. Pirmosiomis savaitėmis jį globojo keturiolikametis vaikinukas, vardu Maiklas. Po kurio laiko jis dingo. Vaikinuką rado pasikorusį ant medžio šakos. Jis nebepakėlė prievartavimų.
150 skundų
Per pastaruosius dešimtmečius tūkstantis auklėtinių patyrė žiaurų Džersio salos našlaičių namų likimą. Apie 150 iš jų dabar parašė pareiškimus policijai ir apskundė 40 tarnautojų, 1960 - 1970 metais dirbusių šiuose namuose. Iki šiol tik 76 metų Gordonas Klodas Voteridžas apkaltintas trijų jaunesnių nei 16 metų mergaičių išprievartavimu.
Policija vis dar atsisako kalbėti apie tai, ką randa požemio rūsiuose.
