Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Maždaug prieš savaitę Vilniuje iš Neries buvo ištrauktas pernykštę gruodžio 30-ąją nuskendęs automobilis "Rover 416". Nelaimės dieną juo į darbą skubėjo žinomas sociologas, Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro "Vilmorus" direktorius Vladas Gaidys. Važiuojant Upės gatve jam nepavyko suvaldyti automobilio. Šis nuriedėjo šlaitu ir įkrito į upę. Vairuotojas išsliuogė pro langą ir išsigelbėjo, tačiau roveris nugrimzdo į dugną. Nors vėliau nukentėjėlis narams nurodė gana tikslią vietą, kur gali būti jo mašina, šie automobilio ieškojo net dvi paras. Vargu ar kas galėjo numanyti, kiek jėgų ir apsukrumo iš gelbėtojų pareikalaus ši operacija, kurią Vilniaus miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pirmosios komandos viršininkas Vitalijus Kapusta įvardijo buvus kaip vieną sudėtingiausių pastaraisiais metais...
Keliami aukšti reikalavimai
Kaip įprasta, tokiose gelbėjimo operacijose neapsieinama be narų, kartu dirbančių ir ugniagesiais-gelbėtojais. Dažnai būna taip, jog ryte gesinę gaisrą, po pietų jie jau nardo kokiame nors vandens telkinyje ieškodami skenduolio, į dugną nugrimzdusios transporto priemonės ar nusikaltimo įkalčių. Šie žmonės bet kurią akimirką pasiruošę lįsti į ledinį vandenį ir atlikti savo pareigas. Daugeliui iš namų jau vien nuo tokios minties (ypač šiuo metu, per patį viduržemį) kūnu nubėga šiurpuliai. Sostinės Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotojo Vygando Kurkulio teigimu, narų specializaciją turintiems gelbėtojams keliami labai aukšti reikalavimai. Jie turi būti labai geros sveikatos, fiziškai stiprūs bei ištvermingi. Juk visiškai suprantama, kad silpnas gelbėtojas nebus pajėgus padėti kitiems - gali pražudyti ir save... Neretai net ir atlikę karinę tarnybą, užsigrūdinę ir tvirti vyrai nepraeina medicininės ekspertizės komisijos.
Gelbėtojų moterų nėra
Būti naru gali kiekvienas gelbėtojas, pareiškęs tokį norą. Pirmiausia jis siunčiamas pasitikrinti sveikatą. Paprastai iš trijų pasiųstųjų tinkamas šioms pareigoms pripažįstamas tik vienas. Mat medikų atranka būna labai griežta, nes pagal Vyriausybės nutarimą, šis darbas priskiriamas prie labai pavojingų. Po teigiamo medicininės ekspertizės komisijos sprendimo kandidatai į narus siunčiami į Klaipėdą, į ugniagesių-gelbėtojų mokyklos narų rengimo skyrių, kur penkias savaites mokomi, nesvarbu, kokią prieš tai turėjo patirtį. Beje, norinčiųjų tapti narais nėra labai daug, tačiau tie, kurie jais tampa, dažniausiai tai daro ne dėl šiek tiek didesnio, nei gauna kiti gelbėtojai, atlyginimo, bet iš pašaukimo. Beje, kol kas gelbėtojų gretose moterų nėra.
Darbo netrūksta ir žiemą, ir vasarą
Vilniaus miesto PGT viršininko pavaduotojas V. Kurkulis patikino, jog daugiausia darbo narams tenka vėlyvą rudenį bei žiemos pradžioje, kai vandens telkiniai pasidengia ledu. Tada kamikadzėmis praminti žvejai mėgėjai veržte veržiasi į poledinę žūklę, nors ledo danga dar nebūna pakankamai susiformavusi. Sunku suvokti tokį žmonių neatsargumą ir keistą jų elgesį, juolab kad skaudžių pavyzdžių tik daugėja. Štai ir praėjusį savaitgalį vilniečiams narams teko ieškoti net penkių skenduolių. Trys buvo rasti gana greitai, kitų kūnų kol kas aptikti nepavyko. Beje, liko neaišku, ar du asmenys iš tiesų nuskendo. Tiesiog artimieji jų pasigedo, o kadangi prieš kurį laiką liudininkai matė juos netoli vandens telkinio, narai ir ėmėsi paieškos... Kitas ženkliai pagausėjusio darbo etapas - pavasaris, kai ledas ima tirpti ir tampa labai trapus. Nors žmonės puikiai žino, jog toks ledas labai pavojingas, nesusimąsto apie gresiančią nelaimę. Narams dažnai tenka lįsti į vandenį ir vasarą, ypač jeigu ji karšta. Pavyzdžiui, per šiltą savaitgalį jie savo zonoje vyksta ieškoti skenduolių net 5-6 kartus per parą. Kartais paieškos pareikalauja daug pastangų, būna bevaisės. Gelbėtojai prisiminė atvejį, kuomet į vieną ežerą, esantį Utenos rajone, nuskendusio žmogaus važiavo ieškoti net 6 kartus, deja, nerado. Mat skenduolius į kitą vietą dažnai nuneša povandeninės srovės, kurias sukelia įtekantys ar pratekantys upeliai, šaltiniai. Ypač problemiška nuskendusiųjų ieškoti upėse...
Pavojingos situacijos
Narams tenka traukti ne tik skenduolius, bet ir transporto priemones, įvairius daiktus (kaip nusikaltimo įkalčius), gelbėti gyvūnus, paukščius (žiemą dažniausiai tenka iš užšąlančių vandens telkinių gelbėti gulbes). Trumpam grįžkime prie V. Gaidžio automobilio "gelbėjimo" operacijos. Kaip patikino V. Kurdulis, šie darbai buvo labai sudėtingi ir sunkūs. Iš pradžių mašinos buvo ieškota dvi paras. Paieškos užsitęsė todėl, kad toje vietoje upė labai plati, srovė - stipri. Be to, paieškos darbams trukdė prastas matomumas. Dar pavojingiau tapo dirbti, kuomet reikėjo prie nugrimzdusio roverio pritvirtinti lynus... Nors narai leidosi į dugną laikydamiesi signalinės virvės (vieną narą prilaikančią virvę vos sugebėjo išlaikyti keturi jo kolegos), kiekvieną akimirką srovė galėjo juos nublokšti, stumtelti į kokį nors betono luitą ir pražudyti. Laimei, to neatsitiko, visi gelbėtojai liko gyvi ir sveiki...
Lengviau rasti adatą šieno kupetoje
Žinoma, vandenyje, kad ir gerokai sudrumstame, daug lengviau surasti didelių gabaritų automobilį nei, sakykim, mobilųjį telefoną, pistoletą ar jo detales. Net patys gelbėtojai negalėjo patikėti, kai pernai Vilniuje, Neryje prie Baltojo tilto, rado peilį - vieno nusikaltimo įrankį. Tada net nebuvo tiksliai žinoma jo buvimo vieta. Tie, kas supranta šio darbo specifiką, suvokia, jog tai padaryti buvo sunkiau nei rasti adatą šieno kupetoje. O kartais narai iš upės ar kito vandens telkinio dugno sugeba ištraukti net išardyto pistoleto dalis...
Dirba ne dėl pinigų
Daugeliui gerai žinomos tokių narų kaip brolių Boriso ir Sergejaus Bulatovų, Genadijaus Kiseliovo pavardės. "Tai tikri fanatikai", - taip juos vertina Vilniaus miesto PGT pirmosios komandos viršininkas Vitalijus Kapusta. Naras, nėrimo vadovas Borisas Bulatovas (37 m.) prisipažino, jog iš tiesų dirba ne dėl pinigų (jo atlyginimas tik šiek tiek didesnis už kitų gelbėtojų), bet norėdamas padaryti kažką gero, pagelbėti žmonėms. Po vandeniu šis patyręs gelbėtojas dirba jau nuo 1999 metų. Dar prieš atlikdamas privalomąją karinę tarnybą Borisas užsiiminėjo povandeniniu orientaciniu sportu, tai ir turėjo įtakos tolesniam pasirinkimui - darbui po vandeniu. B. Bulatovas, kaip ir jo brolis Sergejus, dirba ugniagesiu-gelbėtoju, turi naro specializaciją. Tai lyg dvigubos pareigos. Be to, Borisui tenka vadovauti nėrimams, taigi jam tenka dar daugiau atsakomybės, kai reikia duoti nurodymus savo kolegoms... Gelbėtojas pripažįsta, jog dirba ekstremaliomis, gyvybei pavojingomis sąlygomis. Kaip vieną iš kenksmingiausių jis įvardijo tai, jog panėrus tenka dirbti padidėjusio slėgio aplinkoje, dėl to organizme kaupiasi azotas. Nardymo metu žmogaus organizme jo gali prisikaupti tiek, kad susidarę oro burbuliukai gali užkimšti kraujagysles... Narams gresia kaulų osteoporozė, dekompresinė liga, įvairios peršalimo ligos. Norint to išvengti, reikia labai griežtai laikytis nustatytų reikalavimų. Deja, kartais, gelbstint kito žmogaus gyvybę, apie pavojus pamirštama. B. Bulatovas prisipažino, jog kartais jis ir jo kolegos neriantys giliau nei leidžiama (daugiausiai narai gali panerti į 12 metrų gylį). Paklaustas, ar gražus povandeninis pasaulis, ar ten neteko sutikti kokių undinėlių ar laumių, gelbėtojas neslėpė, jog giliau panėrus gali išsivystyti azotinė narkozė, kuri greitai sukelia haliucinacijas. Tada esą galima pamatyti ne tik "laumes", bet ir prarasti orientaciją ar nejučiomis išspjauti kandiklį ir žūti... Vaizdai po vandeniu - realūs, bet nelabai įdomūs. Juk iš tiesų nelabai malonios nuotaikos lydi aptikus skenduolį... Borisas pripažino, jog skaudžiausiai veikia ištrauktų nuskendusių žmonių artimųjų reakcija. Jų skausmas suprantamas, todėl narai nepyksta išgirdę daug priekaištų. Gelbėtojas prisiminė atvejį, kuomet iš Vilnelės ištraukė nuskendusio vaiko kūnelį. Tada jo artimieji narus išvadino "svolačiais" - todėl, kad šie kūno nerado tą pačią dieną, kai berniukas nuskendo. O to padaryti nepavyko dėl susiklosčiusios situacijos - nelaimėlis nuskendo jau temstant, jo kūnelis palindo po ledu ir dar buvo nuneštas toli nuo nelaimės vietos. Tą patį vakarą narai negalėjo nerti į vandenį, todėl paieškos darbus tęsė tiktai kitą dieną... Tačiau pernelyg didelis netekties skausmas brangų žmogų praradusiems artimiesiems neleido teisingai įvertinti situacijos... Borisas sakė juos puikiai supratęs ir dėl skaudžių žodžių visai nepykęs...
- Svarbiausia yra žinoti, kur ieškoti skenduolio, - sako gelbėtojas. - Mes neriam po vandeniu, kur matomumas - vos pusė metro, kai tenka eiti be jokio orientyro, apgraibomis... Tai labai vargina. Kartais ieškomo daikto ar skenduolio nerandi tol, kol neapčiuopi jo rankomis...
Dirbti žiemą, po ledu - ypač pavojinga. Tada tenka nerti tiktai su signaline virve. Paprastai šaltame vandenyje (3-4 laipsnių šilumos) galima išbūti apie pusvalandį. Kai darosi šalta, narai kyla į paviršių, juos pakeičia kolegos. Kartais taip besimainant tenka dirbti vos ne visą dieną. Borisas patikino, jog dėl to reikia grūdintis. Narai dirba su specialia apranga - maždaug iki spalio naudoja šlapiojo tipo, o žiemą - sausojo tipo kostiumus. Be to, tvirtinami plaukmenis, oro balioną (kuris gana sunkus), reduktorių, su savimi ima peilį, prožektorių....
Svarbiausia panėrus - išnirti...
Per maždaug penkerius metus B. Bulatovui pavyko ištraukti ne tik daugybę skenduolių, iš vandens gniaužtų išlaisvinti įvairių transporto priemonių, surasti daugybę įkalčių, bet ir išgelbėti daug žmonių. Kol kas nekilo mintis šio darbo atsisakyti, keisti jį į mažiau pavojingą. Borisas prisipažino, jog suradus tai, ko ieškota, užvaldo savotiška euforija, malonus jausmas, jog kažkam padėjai... Žinoma, dirbti būtų lengviau, jeigu narai būtų aprūpinti gera įranga. Nors ir dabar jie plikomis rankomis į vandenį nelenda, įrangos galėtų būti daugiau ir modernesnės. Na, o tai, kad valandą išbuvus po vandeniu narui pridedamas 12,5 lito priedas - nė kiek nevilioja. "Man svarbu ne pinigai, o pats darbas", - sako Borisas... Svarbiausia, narų žodžiais, yra tai, kad panirimų skaičius sutaptų su išnirimų skaičiumi. Tfiu, tfiu, tfiu, kol kas narų žūčių darbo metu nebuvo...
