Žanas Mari Dubriulis atsistoja ir ištiesia rankas, kad neužkliudytų prie lovos esančio stalo. Tarytum migloje priešais jį išryškėja neaiški forma. Spinta? Negali būti! Juk jis nemato. Jo smegenys, atmintis krečia pokštą. Tikriausiai tai "reminiscencija", miražas, prisiminimas tų laikų, kai jis nebuvo aklas. Gydytojai aiškiai pasakė: kad ir ką jis bedarytų, niekada neatgaus regėjimo.
Žanas Mari gerai prisimena, kaip viskas prasidėjo. 1990-ųjų kovo viduryje jis važiavo automobiliu į Pikardiją ištekinti savo dukros. Kelionė buvo nuobodi, tačiau jis atidžiai stebėjo kelią, kad neužmigtų. Staiga atsitiko keistas, nerimą keliantis dalykas. Ant akių užkrito juodas šydas! Visiška tamsa. Jis važiavo 130 kilometrų per valandą greičiu, tad tikrai buvo dėl ko baimintis... Žanas Mari staiga nuspaudė stabdį, tačiau be reikalo. Juodas vualis dingo. Jis vėl kuo puikiausiai matė kelią ir apylinkių grožį. Sakoma, kad atsarga gėdos nedaro, todėl vyras sustojo aikštelėje truputį pailsėti. Pamirksėjo. Patrepsėjo. Viskas gerai.
Ir visgi kažkas jam šnibždėjo, kad tai rimtas įspėjimas. Į Oranžą nusprendė grįžti traukiniu. Vyras pabijojo, kad vestuvių nuovargis vėl gali sukelti keistą negalavimą.
Žanas Mari nerimavo pagrįstai. Jo regėjimas kas dieną silpo. Spalvos ir formos tapo neryškios. Mechaniku dirbantis vyras reikalavo, kad gydytojas neslėptų tiesos. Tada šis pasakė, kad Žanas Mari apaks. Po valandos, o gal po dešimties dienų, tačiau tai neišvengiama. Ir paaiškino, kad vyras serga regimojo nervo neuritu. Liga, su kuria nežinoma kaip kovoti...
Liga progresavo. Žmona Žanui Mari padėdavo pavalgyti, paduodavo atsigerti, vedžiodavo po kambarį. Ši priklausomybė nuo aplinkinių ligoniui sukėlė agresiją. Šeimoje pradėjo kilti dažni barniai... Siaubas apėmė vyrą, nes jį gaubė vis tamsesnė naktis. 1990 metų rugpjūčio pabaigoje jis atsidūrė Nimo neįgaliųjų su regos sutrikimais centre. Čia išmoko vaikščioti su baltąja lazdele ir skaityti knygas aklųjų spaudmenimis. Vieną vakarą Žanas Mari prigėrė migdomųjų, kad nors naktį atitrūktų nuo niūrių minčių. Kai rytą suskambėjo pensiono gyventojus keliantis skambutis, jis vos pajėgė atsimerkti. Aplink jį tvyrojo absoliuti tamsa.
Žanas Mari norėjo mirti. Jis atsisakė valgyti, gerti, praustis. Kaimyniniame kambaryje gyvenanti moteris viską suprato. Ji atėjo pas jį, atsisėdo ant lovos krašto ir prisipažino prieš aštuoniolika metų taip pat norėjusi mirti. O paskui ilgai ilgai kalbėjo...
Po kelių mėnesių Žanas Mari jau vaikščiojo gatvėmis be palydovo ir laisvai skaitė aklųjų raštą (Prancūzų tiflopedagogas Brailis Luji buvo aklas ir 1829 metais išrado aklųjų raštą, kuris paplito visame pasaulyje). Sustiprėjusi klausa ir uoslė kompensavo aklumą. Viskas komplikavosi tada, kai pasibaigė reabilitacija Nimo neregių centre. Žano Mari butas buvo ketvirtame aukšte, o name nebuvo lifto. Žmona dirbo mokykloje ir visai dienai vyrą palikdavo vieną. Grįždavo pavargusi. Jai būdavo sunku jį aptarnauti, o bėdos ištiktas vyras darėsi vis reiklesnis ir priekabesnis. Vieną gražią dieną jie vienbalsiai nusprendė skirtis.
Žanas Mari Dubriulis liko gyventi vienas Oranže. Keturi vaikai nesugebėjo prisitaikyti prie tėvo neįgalumo ir jo nebelankydavo. Kai tėvas jiems paskambindavo, anūkai į jį kreipdavosi "pone" kaip į kokį užsienietį. Gatvė vyrą baugino, tačiau jis būdavo priverstas išeiti nors kartą per dieną. Baltoji neregio lazda mažai padėdavo. Automobiliai švilpdavo pro šalį nekreipdami į akląjį dėmesio. Nors jis buvo labai atsargus, du kartus pakliuvo po neatidžių vairuotojų ratais. Žano Mari gyvenimas prašviesėjo, kai jam buvo paskirtas vedlys šuo Fatu. Fatu jį palydėdavo į paštą, kavinę, parduotuves. Jis net sugebėdavo šeimininką nuvesti į bažnyčią. Per mišias šuo ramiai gulėdavo jam prie kojų. Fatu atsistodavo tik tada, kai ateidavo laikas nuvesti šeimininką prie altoriaus priimti komuniją. Deja, Fatu susirgo ir su juo teko išsiskirti. Po poros metų jį pakeitė kalaitė Pima.
Pernykštę gegužės 25-ąją Žanas Mari klausėsi radijo, kai staiga priešais jį atsirado dvi baltos juostos. Nustebęs vyras perbraukė ranka per akis, tačiau juostos neišnyko. Keisčiausia, kad ranka pridengus akis tapdavo tamsu. Vos rankas atitraukdavo, šviesos vėl atsirasdavo. Žanas Mari nebeištvėrė. Jis atsistojo ir žengė kelis žingsnius į priekį. Judant pirmyn šviesių juostų kontūrai ryškėjo. Vyras ištiesė rankas ir kažką palietė pirštų galais... Tai jo lango rėmai! Pasirodė nepaprastai keista, kad jis juos mato! Jis pravėrė langą vis dar netikėdamas. Šviesa dirgino akis. Žanas Mari mirksėjo, tačiau aiškiai matė priešais esantį pastatą ir gatve judančius pėsčiuosius. Tada jis skubiai uždarė langą, nubėgo į vonią ir uždegė šviesą. Taip, veidrodyje - jo veidas. Jis per dvylika metų nedaug pasikeitė...
Pirmadienio rytą jis skriste įskriejo į gydytojo kabinetą. "Laba diena, gydytojau! - tarė drąsiai ir nuoširdžiai spausdamas jo ranką. - Jūsų akiniai labai gražūs!" Ir Žanas Mari nupasakojo gydytojui jo kabineto vaizdą. Pasakė, kad jis apsirengęs mėlynais marškiniais su baltais ruoželiais, o ant sienos kabo vaikų piešiniai. Gydytojas neabejojo, kad jo pacientas atgavo regėjimą. Kaip paaiškinti šį stebuklą? Kol kas tai dar neįmanoma. Tuo užsiims ekspertai, tačiau vargu ar ras atsakymą. Žanas Mari? Jis geraširdiškai šaiposi ir akimis ryte ryja matomus vaizdus. "Tai mano trečiasis gyvenimas. Man visai nebereikia akinių. Aš šokinėju parašiutu ir sklandau. Buvau nuvykęs prie jūros, vėl bendrauju su savo anūkais. Einu miegoti vėlai, nes trokštu išnaudoti kiekvieną šviesos sekundę. Visą dieną stebiu paukščius, dangų..." - sako Žanas Mari.
