Mažylius auginančios mamos neretai guodžiasi, kad jų vaikeliai vidury nakties staiga šoka iš miego ir pradeda klykti. Guodžiami ir glostomi jie ilgai nenurimsta. Ar tai nėra netrukus galinčios pasireikšti nervų ligos simptomas?
Vaikų neurologų teigimu, naktinės baimės ir košmarai dažnai kamuoja ir visiškai sveikus 3 - 7 metų vaikus.
NAKTINĖS BAIMĖS dažniausiai pasireiškia po pusvalandžio ar valandos, kai tik vaikas užmiega. Tuomet paviršutiniškas miegas pereina į giliąją fazę. Vaikas pradeda rėkti, į raminimus nereaguoja. Toks klyksmas gali tęstis net iki 15 minučių. Tačiau ryte vaikas apie naktinę baimę net neprisimena. Baimę gali išprovokuoti dienos stresai, įtakos gali turėti ir genetiniai veiksniai (jeigu kuris nors iš šeimos narių vaikystėje skundėsi tokiais negalavimais).
Dėl tokios būsenos vaikui nereikalingas joks gydymas. Tiesiog tėvai turėtų prižiūrėti, kad vaikas prieš miegą nedūktų, nežaistų aktyvių žaidimų, nežiūrėtų filmukų apie šaudymus ir pan. Geriausia vaikui prieš miegą paskaityti gražią pasaką.
NAKTINIAI KOŠMARAI nuo baimių skiriasi tuo, kad vaikas susapnuoja baisybes. Tokie sapnai pasireiškia po 3 - 4 valandų, kai mažylis įminga. Tuomet jis pašoka, verkia, net kalba per miegus. Ryte jis gerai prisimena naktinį košmarą, gali jį net papasakoti, ilgai mini įstrigusias detales. Sudirgusį vaiką reikia apraminti, paaiškinti, kad tai - tik sapnas.
Košmarus sukelia stresai, patirti dieną. Dažniausiai košmarus sapnuoja lakios vaizduotės, kūrybingi vaikai. Košmarus vaikai "išauga" vėliau nei baimes, bet nuo to gali apsaugoti tik ramybė prieš miegą, malonūs tėvų pokalbiai, diegiamas saugumo jausmas. Ir šiuo atveju jokie medikamentai nereikalingi. ........................................................................................................
Išmuštas dantis gali prigyti
Dantų traumos - neretas reiškinys. Jų ypač padaugėja prasidėjus mokslo metams, kai mokiniai aktyviau sportuoja, demonstruoja draugams per atostogas išmoktus triukus su riedučiais, riedlentėmis. Dantų traumos dažnesnės 7 - 8 metų vaikams, kai išdygsta pirmieji kandžiai, ypač jei jie dar truputį atsikišę. Dantų traumų gydymas priklauso ne tik nuo traumos pobūdžio, vaiko amžiaus, dantų šaknų susiformavimo, bet ir nuo to, ar greitai po traumos ligonis atvyksta pas stomatologą.
Reikia įsidėmėti, kad išmuštas dantis gali prigyti, tad pirmiausia reikia jį surasti. Vilkaviškietė dantų higienistė Adrija Aželskienė pataria surastą dantį kuo greičiau įdėti į pieną (galima naudoti ir jogurtą) ar fiziologinį tirpalą (tinka ir kontaktinių lęšių skystis) ir skubėti pas dantų gydytoją. Jeigu tuo momentu neturima pieno, galima dantį vaikui užkišti už lūpos. Negalima išmušto danties gramdyti ir nepatariama jo merkti į dezinfekuojamąjį skystį. Išmuštas dantukas jokiu būdu neturi būti sausas, nes žus apydančio ląstelės.
Jei dantis nukrito ant žemės, susipurvino, jį reikia švelniai praskalauti vandeniu ir pasistengti įdėti atgal į burną. Vaikui duoti sukąsti marlės gabalėlį (kad jis dantį prilaikytų reikiamoje vietoje) ir skubėti pas stomatologę. Po danties traumos gali tekti vartoti antibiotikus.
Jei dantis buvo nukritęs ant žemės, gydytojas patars paskiepyti vaiką nuo stabligės. Atstatomi tik išmušti nuolatiniai dantys.
KAIP IŠVENGTI DANTŲ TRAUMŲ?
Dantų traumų, kurios persekioja itin judrius vaikus ir paauglius, galima išvengti naudojant tam tikras apsaugos priemones.
Sportuodami vaikai turi dėvėti specialias gumines dantų apsaugas. Taip pat dėvimi šalmai, veido kaukės.
Po naudojimo dantų apsaugos išplaunamos vandeniu su muilu ir laikomos dėžutėse. Prieš naudojimą jas vėl reikia praskalauti vandeniu ar specialiu burnos skalavimo skysčiu.
Vaikus reikia perspėti dėl traumų pavojaus, reikalauti, kad jie nešiotų dantų apsaugos priemones, ypač kai važinėja riedučiais, riedlentėmis, pačiūžomis.
Vaikai ir paaugliai dažnai nešioja dantų plokšteles. Pastaruoju metu labai paplitęs gydymas naudojant breketus. Reikia prisiminti, kad breketai ir plokštelės sudaro puikias sąlygas apnašoms kauptis, taip pat sutrinka savaiminis dantų valymasis. Dėl to dažnai prasideda dantenų uždegimas. Kad taip neatsitiktų, naudojami specialūs šepetėliai ar antibakterinė pasta.
