Remigijus RAINYS
Mažuose šalies miesteliuose ir didesniuose kaimuose panaikinus Taupomojo banko, dabar - "Hansa banko", skyrius, čia teliko du plėšikų dėmesio verti objektai: privačios parduotuvės ir paštai. Privačia nuosavybe daugiau ar mažiau rūpinasi pats savininkas. Kas kita - valstybinis paštas, Lietuvoje turintis beveik tūkstantį įvairaus dydžio paštų bei paštelių ir turbūt mažiausiai penkeriopai tiek tarnautojų, iš kurių didesnė pusė - moterys. Todėl reikia tik stebėtis, kad laiškininkų apiplėšimai dar ganėtinai reti. Atrodytų, kas gali būti paprasčiau piliečiui perdžiūvusia gerkle ar būtinos dozės nesugebančiam nusipirkti narkomanui pasekti sunkų laiškininko krepšį tempiančią pagyvenusią moterėlę ir pirmoje tamsesnėje laiptinėje ar tarpuvartėje kaukštelėti jai per pakaušį kuo nors sunkesniu bei pasisavinti kelis šimtus, o gal ir porą tūkstančių pensijoms skirtų litų. Tiesa, pašto darbuotojai nuolat ruošiami tokioms situacijoms ir netikėtai juos užklupti nėra taip paprasta, mat užpuolikui gali tekti paragauti ašarinių dujų skonio iš balionėlio, o kartais ir iš rimtesnio ginklo vamzdžio išlėkusių "lauktuvių", nors, kaip žinia, puolantysis visuomet turi pranašumą. Matyt, ne veltui Tarptautinės pašto sąjungos instrukcijose darbuotojams užpuolimo atveju rekomenduojama nesipriešinti ir klusniai atiduoti turimus pinigus bei vykdyti visus kitus plėšikų reikalavimus.
Plėšikai mėgsta dviratininkus
"Akistata" plačiai rašė apie Raseinių rajono Gylių pašto laiškininko Rimanto Marcinkaus, pasipriešinusio ginkluotiems užpuolikams, apiplėšimą. R. Marcinkus žuvo. Nors pinigai surasti, o įtariamieji plėšimu jau laukia teismo, nuo to nė kiek ne lengviau R. Marcinkaus našlei ir penkiems jos našlaičiais tapusiems mažyliams. Ar vertėjo laiškininkui atiduoti gyvybę ginant vos 2 000 litų?
Kas įvertins, kaip rizikavo Šakių rajono Voverių pašto laiškininkas Rimvydas Simokaitis, kai jį, dviračiu vežiojusį pensijas, jau po pietų baigiantį darbą, vieškelyje Kregždančiai - Jakaičiai ties Kėpštų kaimu pasivijo lengvasis automobilis? Mašina priekine dalimi kliudė laiškininką ir nusviedė jį į pakelės griovį. Krisdamas R. Simokaitis sugebėjo iš krepšio išsitraukti piniginę su dar neišmokėtomis pensijomis ir nusviesti kuo toliau nuo savęs. Iš mašinos išlipę du vyriškiai apieškojo laiškininką ir mušdami pradėjo reikalauti atiduoti pinigus. Tas tvirtino pinigų nebeturintis, todėl užpuolikai jį dar kartą apieškojo, išmėtė visus daiktus, padaužė į krūtinę ir nuvažiavo. Sumuštas R. Simokaitis sugebėjo susirinkti mantą ir pasiekti namus, iš kur žmona jį nuvežė į ligoninę.
Automobilis ar darbo vieta?
Lietuvos pašto eksploatacijos ir paslaugų kokybės skyriaus viršininko pavaduotojas Arvydas Pranckūnas kaip vieną iš pagrindinių laiškininkų apsaugos priemonių įvardijo jų automobilizaciją. Pensijas pašto darbuotojai turėtų vežioti tik automobiliais. To siekiama dviem būdais: su laiškininkais pasirašomos automobilių panaudos sutartys ir jie paštą bei pensijas išvežioja nuosavomis mašinomis, gaudami kompensacijas už sunaudotą kurą. Antruoju atveju įsigyjama daugiau tarnybinių automobilių, kuriais laiškininkai vežiojami po savo aptarnaujamas teritorijas. Tiesa, pirktis daugiau automobilių Lietuvos paštui neleidžia ribotos lėšos. Yra ir dar viena problemos pusė - ratuotas laiškininkas atstoja mažiausiai tris, todėl darbo, kurio kaime ir taip ypač trūksta, netektų mažiausiai du trečdaliai pašto tarnautojų. Todėl net po tragedija pasibaigusio laiškininko užpuolimo ir įžūlaus pašto apiplėšimo iš darbo savo noru atleidžiamas pasiprašė tik vienas darbuotojas, nors daugelis prisipažino biją eiti į darbą. Pagaliau ženkliai sumažinus laiškininkų skaičių, jie nebegalėtų ilgiau užtrukti vienoje sodyboje, nors dažnam pamiškėje ar viduryje girios gyvenančiam vienišam senukui pensiją atnešantis pašto darbuotojas kartais būna vienintelis ryšys su pasauliu, iš jo sužinomos šalies bei vietinės naujienos, jis aprūpina vaistais, skalbimo milteliais, net maisto produktais.
Bukų plėšikų pasitaiko ne kasdien
Pasak Lietuvos pašto administratorės-referentės Audronės Jučienės, policijos pareigūnai laiškininkų plėšikus sulaiko gana retai, nors glaudus bendradarbiavimas su policija vyksta įvairiais lygiais. Deja, ne visi plėšikai elgiasi taip kvailai, kaip Kėdainių rajone, Surviliškio kaime, paštininkę Nidą Sedliorienę prieš pustrečių metų apiplėšę kėdainiškiai, o ir ne visų kaimų vyrai taip ryžtingai gina savo laiškininkes kaip surviliškėnai. Du jaunuoliai pensijas dviračiu vežiojusią pensininkę apiplėšė į akis papurškę dujų. Laiškininkė buvo išsitraukusi ir savo dujų balionėlį, tačiau juo pasinaudoti nesuspėjo. Vienas iš užpuolikų išplėšė laiškininkės krepšį ir abu nubėgo į pievas. Iki artimiausios sodybos nuskubėjusi N. Sedliorienė paskambino savo pašto viršininkei, kuri iškvietė policiją. Dar iki atvykstant policijai apiplėštoji pasibėdojo pro šalį važiavusiam Leonui Balandžiui, o šis sukvietė aplinkinius gyventojus. Netrukus trim šunimis vedini keturi vyrai ėmė naršyti pievas ir krūmus. Šviežių pėdsakų nepavyko rasti, tad nusivylę plėšikų gaudytojai jau traukė apiplėšimo vietos link, kai kažkuris netikėtai pastebėjo, jog gausiai pripėduota prie kaimyno agurkų šiltnamių, šalia kurių stovi nedidelė medinė pašiūrė. Nors spynos nebuvo, tačiau pastumtos durys neatsidarė, mat buvo užremtos iš vidaus. Stipriausias iš ketvertuko - R. Drižys - be vargo duris atplėšė ir vyrai viduje, už spintos, užklupo du besislepiančius jaunuolius. Vienas jų dar bandė priešintis, tačiau netrukus buvo pavaišintas valstietiškais kumščiais. Abu plėšikai gerokai gavo į kailį ir graudžiai prašė nebemušti. Netrukus atskubėjo ir policijos operatyvinė grupė. Plėšikėliai kaipmat prisipažino. Aštuoniolikmečiai kėdainiškiai Andrius Jankauskas ir Gintaras Zupkus parodė ir geležinėje krosnelėje įkištą polietileninį maišelį, kuriame buvo sudėję iš laiškininkės pagrobtus 1 187 litus ir 85 centus. Teisėsaugininkams tuomet pavyko surasti visą pagrobtą laiškininkės mantą, išskyrus dujinį balionėlį, kurį įtariamieji tikino išmetę į upelį.
Inkasatoriaus pistoletas po darbiniu chalatu
Per pastarąjį dešimtmetį paštai buvo užpuolami beveik kasmet, ir ne po vieną kartą. Daugiausia užpuolimų įvykdyta 1997, 1999 ir 2000 metais, o pastaruoju metu jų ženkliai mažėja. Didžiausią tiesioginę žalą paštai patyrė po apiplėšimų Marijampolės rajone ir Visagine. 2000 metų pavasarį Netičkampio kaime buvo pagrobtas Marijampolės apskrities pašto mikroautobusas "Ford Transit", kuriuo buvo vežamos vienuolikos pašto skyrių pensijos - 146 800 litų. Plėšikai turėjo būti gerai informuoti apie Netičkampio kaimo pašto darbo tvarką, nes šeštadieniais jis nuo pusės septynių ryto dirba tik nepilnas dvi valandas. Kai prie šios įstaigos, esančios gyvenvietės pradžioje, prie pat judraus kelio, atvyko apskrities pašto darbuotojo R. Spūdžio vairuojamas tarnybinis mikroautobusas, pašte buvo jo vadovė G. Kupstienė, laiškanešė T. Trečiokienė, taip pat pensijų atvykę du kaimo gyventojai - A. Gumauskas ir K. Jasiukevičius. Tarnybiniu pistoletu ginkluotas R. Spūdys liko automobilyje saugoti metalinį seifą su pinigais, o taip pat ginkluota lydinčioji I. Luckienė nunešė į paštą vieną inkasacijos krepšį su 3 000 litų.
Staiga į paštą įbėgę keli ginkluoti kaukėti vyrai rusiškai paskelbė, kad vyksta apiplėšimas, todėl reikia atiduoti pinigus, o po to jau lietuviškai pareikalavo visiems gultis ant grindų ir nekilnoti galvų. Po akimirkos į paštą buvo atvilktas ir nuginkluotas mikroautobuse likęs Romas Spūdys. Užpultiesiems rankas ir kojas plėšikai supančiojo lipniąja juosta ir naršė stalčius, pjaustė bei vertė laiškanešių krepšius, neaplenkdami nė pašto vadovės rankinės. Pasiėmę 3 000 litų ir pagrobę inkasatorių automobilį, plėšikai išvažiavo juo ir savo lengvuoju automobiliu. Nors apiplėštieji netruko išsivaduoti iš pančių ir apie apiplėšimą pranešė policijai, tačiau negalėjo pasakyti net to, kiek banditų dalyvavo apiplėšime. Po trijų valandų tarnybinis pašto automobilis buvo surastas Žaliojoje girioje, vos už dešimties kilometrų nuo Netičkampio, tačiau jame buvo tik spauda ir vežti siuntiniai bei atrakintas metalinis seifas, o 146 800 litų išgaravo be pėdsakų. Pinigus lydėjusi I. Luckuvienė savo ginklu nesugebėjo pasinaudoti, nors plėšikai jo iš moters neatėmė, nes paprasčiausiai... nepastebėjo, mat jis buvo po darbiniu chalatu. Įtariamieji nenustatyti ir nesulaikyti iki šiol.
Apiplėšimas prieš savivaldybės langus
Dar vienas gerai suplanuotas pašto apiplėšimas įvykdytas 2002 metų lapkričio mėnesį Visagine. Miesto centre, tiesiog priešais savivaldybės langus, trys kaukėtieji pagrobė 160 000 litų, skirtų pensijoms. Apie pusę devintos ryto į Parko gatvėje esančio pašto kiemą įvažiavo tarnybinis automobilis "Audi 100", kuriuo iš "Hansa banko" Visagino skyriaus dvi darbuotojos ir apsaugininkas atvežė pinigus. Vos paštininkų "audinė" stabtelėjo kieme, prie jos atbula privažiavo kita "audinė", o du nuo stogelio nušokę kaukėti jaunuoliai puolė prie pašto darbuotojų. Vienas plėšikas prispaudė ir prilenkė prie vairo apsaugininką Vladą Abramonį, o kitas, nustūmęs moteris, sugriebė ant galinės sėdynės gulėjusį krepšį su pinigais. Skubėdami prie automobilio nusikaltėliai šovė į juos besivejantį apsaugininką, tačiau nepataikė. Anksčiau policijoje dirbęs Vladas Abramonis pašto išduotu tarnybiniu ginklu suspėjo iššauti net aštuonis šūvius į užpuolikų automobilį, tačiau tai jų nesulaikė. Paieška karštais pėdsakais, kaip tai dažniausiai būna, apčiuopiamų rezultatų nedavė. Tik po dešimties parų už dešimties kilometrų nuo Visagino, Migūnų kaimo pelkėje, pareigūnai surado sudegintą automobilį "Audi 100" be valstybinių numerių. Pavyko nustatyti, kad automobilis dar vasarą buvo pavogtas iš vieno visaginiečio, o ekspertai jame aptiko kulkų žymes. Netrukus policija sulaikė net kelis įtariamuosius ir pareigūnų balsuose jau skambėjo pergalingos gaidelės, kad paštui tuoj bus grąžinti pinigai, tačiau jie nerasti iki šiol. Po šio atvejo Lietuvos paštas atsisakė savo inkasatorių paslaugų pervežant dideles pinigų sumas ir sudarė sutartis su bankų inkasacinėmis tarnybomis.
Naktimis paštą plėšti neverta
Kiti paštų plėšimai, išskyrus paskutinįjį, "Akistatoje" jau aprašytą, įvykdytą Užusaliuose, dažniausiai buvo vykdomi naktį. Įsibrovėliai nesunkiai įveikdavo paprastai neįmantrią vietinę signalizaciją ir išlaužę spynas, o dažnai tik vieną vienintelę, patekdavo vidun. Laužtuvais išlaužę seifą plėšikai paprastai aptikdavo tik kelis tūkstančius ar vos kelis šimtus litų, o pastaraisiais metais turėdavo tenkintis tik mobiliųjų telefonų sąskaitų papildymo kortelėmis, kramtomąja guma bei kitomis menkavertėmis pašte prekiaujamomis prekėmis, nes pinigai paštuose "nakvoti" nebepaliekami. Juos inkasatoriai išsiveža vakarais, todėl apvilti plėšikai dažniausiai savo pyktį išlieja ant niekuo dėto inventoriaus: sudaužo vitrinas, sulaužo stalus, išdaužo langus, suniokoja patalpas. Šių įsilaužimų metu padaryta netiesioginė žala pastaraisiais metais vis didėja ir neretai viršija tiesioginius nuostolius. Pašto vadovai nelinksmai juokauja, kad labiau apsimokėtų iš viso nerakinti kaimų paštų ir apie tai plėšikus informuoti prie durų prisegtu rašteliu. Nors, pasak atsakingų pašto darbuotojų, pagal net du sudarytus priemonių planus paštų apsauga, o ir juose įrengiama signalizacija nuolat tobulėja, tačiau tam skirti pakankamai lėšų dar neišgalima. Vis dėlto ir esamomis priemonėmis paštus būtų galima apsaugoti efektyviau, jei ne mūsų piliečių abejingumas. Kolegos iš vieno dienraščio eksperimentavo (Kačerginės pašto viršininkei žinant) - net penkias minutes vidury dienos kaukino signalizacijos sireną, tačiau pagalbon taip niekas ir neatskubėjo. Lygiai taip buvo ir plėšiant Užusalių paštą, nors pagal galiojusį susitarimą apie pavojaus signalą policiją turėjo informuoti šalia esančios parduotuvės darbuotoja. Šioji tikino paprasčiausiai nieko nesusigaudžiusi.
Lietuvos pašto laukia didelė reorganizacija. Jau ruošiami dokumentai valstybinio pašto statuso keitimui ir, šalies valdžiai pritarus, jis turėtų virsti akcine bendrove. Nors valstybės rankose liktų kontrolinis akcijų paketas, tačiau valdymas ir apsauga turėtų gerokai patobulėti.
