Mantas LIDEIKIS
Kaišiadorių rajono Kieliškių kaime gyvena toks 55 metų amžiaus Jonas Stankevičius. Po tėvų mirties čia paveldėjęs gan nemažai žemės ir sodybą, Kaune turimą butą palikęs vaikams, vyriškis nutarė čia įsikurti ir ūkiškai gyventi. Tačiau Jono planus ramiai leisti artėjančios senatvės dienas vis dažniau sudrumsčia visiškai suįžūlėjęs vietinis jaunimas. Pastaruoju metu šeimininkas dieną ir naktį laiko gerai uždarytas duris, eidamas miegoti, ant galvos užsimaukšlina šalmą, po pagalve pasiguldo teisėtai įsigytą kovinį "Luger 380" markės pistoletą, užtaisytą 13 tikrai ne tuščių šovinių, prie durų pasistato savos gamybos į viduramžių bardišių panašų ginklą - ant dalgio koto pritaisytą ilgą virtuvinį peilį. Beje, pistoletu, šalmu ir ašarinių dujų balionėliu ginkluotas Jonas vakarais žingsniuoja ir į tvartą pasimelžti karvutės ar pakreigti kumelei šieno.
Tikrai ne koks kvanktelėjęs kaimo keistuolis šis vyras. Gyventi "fronto sąlygomis" jis yra tiesiog priverstas. Vyriškiui jau teko atlaikyti keturias "atakas". Paskutinė, įvykusi birželio 4-osios naktį, tik per plauką nesibaigė J. Stankevičiaus žūtimi. Tačiau galbūt kaip tik tai padarys galą šį kaimą siaubusiai vietinių nesubrendėlių gaujai - mat du iš trijų šiuo metu patupdyti Kauno tardymo izoliatoriuje, kur laukia teismo. Trečiasis, kadangi nepilnametis - prižiūrimas augintojų. Bet tam, kad policija pagaliau susemtų šiuos siautėtojus, Jonui teko iškęsti vieną iš baisiausių naktų savo gyvenime.
Užpuolikai - giminaičiai
Birželio 3-iosios vakare guldamasis miegoti J. Stankevičius nė nenumanė, kad kelios artimiausios valandos taps gyvybės ir mirties dvikova. Apie pusę pirmos nakties vyriškį pažadino stiprus beldimas į prie tvarto prišlietos pirkios, kurioje mėgsta Jonas gyventi, duris. Kaip pats sako, šiam gana apleistam būstui jaučiąs išties didelius sentimentus, nes būtent čia tėvo ir motinos pradėtas buvęs. Kieme stovintį erdvesnį ir gerokai tvarkingesnį namą, apkaustęs spynomis ir grotomis, tausoja neretai atvykstantiems vaikams ir giminaičiams pasisvečiuoti, o pats mieliau besitenkina mažą priemenėlę ir du kambarėlius teturinčia "bakūže".
Štai į šios duris, jau prasidėjus birželio 4-ajai, ir subildėjo stiprus jaunatviškas beldimas. "Ech, geriau būčiau neatidaręs", - sako Jonas. Bet tuo metu jis kitaip pasielgti ir negalėjo, mat beldė ne kas kitas, o neblogai pažįstamas 25 metų amžiaus tikros pusseserės anūkas Gintaras Alionis. Šis sugyventinę ir du vaikus turintis jaunuolis dažnai apsilankydavo pas tolimą giminaitį - dažniausiai pinigų pakaulinti. Toks vėlyvas jo vizitas, jei ir nustebino, tai bent jau blogų įtarimų iškart nekėlė. Įbėgęs į kambarį vyrukas šeimininko paprašė duoti prožektorių, mat norįs paėjėti į lauką nusišvilpti. Pastvėręs prožektorių dingo lauke, bet po kelių akimirkų vėl pasirodė. Šįkart paaiškėjo, kad jaunuolį netikėtai surietė didesnis reikalas ir jis paprašė Jono tualetinio popieriaus. Tačiau šis giminaičiui tokio užpakaliui skirto "delikateso" pasiūlyti negalėjo. Vietoj to patarė naudotis mažiau "skania" laikraščio skiaute. Į laikraštį numojęs ranka Gintaras vėl smuko laukan. Po šio giminaičio pasisklaidymo po namus Jonas pastebėjo, jog iš po priegalvio dingo pistoletas. Išsigandęs pikto jis puolė uždaryti durų. Štai tada ir prasidėjo...
Tik įžengusį į nedidukę priemenėlę Joną pakirto stiprus smūgis į galvą. Iš karto griebusios kelios jaunos rankos vyrą parvertė žemėn ir akimirksniu supančiojo kojas, užrišo akis. Bet prieš tai jis dar spėjo pastebėti savo egzekutorius - vienas buvo nepažįstamas, antras jau minėtas Gintaras, trečias - šio nepilnametis brolis Rytis. Taigi giminaičiai.
Nesugebėjo iššauti
Pasak vos prieš kelias dienas iš ligoninės grįžusio Jono, iš karto jis pradėtas negailestingai "austi". Užpuolikai talžė ir lazdomis, mušė rankomis, spardė. Ir vis kamantinėjo, kur šeimininkas laikąs pinigus - mat gerti ir valgyti, bet tik ne dirbti norintiems jaunuoliams būtent šitų ir reikėjo. J. Stankevičius atsakęs, kad viduje ant staliuko guli penki litai, tegu juos ir pasiima. Ten grobikai rado ir visus šeimininko dokumentus, kuriuos vėliau, slėpdami įkalčius, sudegino. Tarp dokumentų buvo ir banko mokėjimo kortelė. Tam, kad išgautų kortelės PIN kodą, jaunuoliai pritaikė gestapo metodus. Joną įtempė į vidų, pririšo prie kėdės ir vėl mušė. Retkarčiais šis net prarasdavo sąmonę. Pagaliau neištvėręs atskleidė elektroninės pinigų saugyklos paslaptį ir tuomet niekšai nutarė nešdintis. Pusiau sąmoningam Jonui teko pasiklausyti, kaip banditai tarėsi jį nužudyti. Kažkuris siūlė nukirsti galvą. Paskui šeimininkas pajuto atkištą pistoleto vamzdį ir jau ėmė rimtai ruoštis susitikti su Dievu... Tačiau ginklas tik sausai kelis kartus spragtelėjo, bet neiššovė. Vyras mano, kad gyvybę greičiausiai išgelbėjo tai, kad nusikaltėliai nesugebėjo atleisti pistoleto saugiklio. Tuomet, greičiausiai nutarę dar sugrįžti, užrėmė aukos namų duris, kad šis nepabėgtų, ir išsinešdino.
Vargais negalais belaisviui pavyko išsipančioti, tačiau rankos ir kojos buvo labai stipriai sužalotos ir beveik neklausė. Jonas mėgino iš vidaus išlaužti duris, bet nepajėgė. Laimei, jau buvo ankstyvas rytmetis ir pro šalį ėjo gretimoje sodyboje gyvenantis kaimynas. Šį ir pavyko prisikviesti bei paprašyti pagalbos.
Įkliuvo kaip paskutiniai lepšiai
J. Stankevičius prisimena, kad iškviesta policija ir greitoji atvyko labai greitai. Ligoninėje šiek tiek atsigavęs sužalotasis papasakojo pareigūnams, kas nutiko, pasakė ir kas jį užpuolė. Tačiau kur kas greičiau nei buvo galima tikėtis banditai įkliuvo per savo kvailumą. Pirmiausia suskubę prie artimiausio bankomato jie pasinaudojo iš Jono atimta kortele ir pasisavino kelias šimtines. Po kiek laiko nutarė, kad reikia nupirkti benzino mašinai. Tačiau ar buvo gaila leisti kišenėje čežančius pinigus, ar tai tiesiog paprastas bukumas, bet degalinėje atsiskaitydami už kurą operatoriui numetė Jono kortelę ir, kaip priklauso, ant čekio brūkštelėjo parašą. Degalinės kasininkas iš karto pastebėjo, kad parašai kortelėje ir čekyje nesutampa. Nedelsdamas apie tai pranešė policijai ir nusikaltėliai buvo sulaikyti tiesiog degalinės prieigose. Pas juos rasta daugelis pagrobtų daiktų, tarp jų - ir koviniais šoviniais užtaisytas, laimė, nepanaudotas pistoletas...
Pasakodamas tos nakties nuotykius J. Stankevičius neslėpė manąs, jog galas šitų vaikinų galvose jam jau buvo nulemtas. Jis prisiminė, jog kelios dienos prieš užpuolimą Gintaras jį einantį į namus pasivijęs automobiliu ir pasisiūlęs pavėžėti. Greičiausiai tuomet šis "žvalgęs" teritoriją ir derinęs paskutines užpuolimo plano detales. O naktinio pasilakstymo po aukos namus tikslas buvęs vienas - nukreipti šeimininko dėmesį ir pasigrobti pistoletą, kad nekiltų kliūčių sumanytai "operacijai".
Jonas sako, jog iš tokio žmogaus kaip Gintaras buvo galima tikėtis visko. Jis garsėjo savo žiaurumu - pramogaudamas gaudydavo katinus ir kapodavo jiems uodegas, o po to dar skutimosi peiliukui perrėždavo akis... Praeityje šis jaunuolis nesigailėdavęs netgi savo močiutės - grobdavo iš jos pinigus, nesivaržydamas paieškoti ir už apatinių kelnaičių, ar tik ten neslepia. J. Stankevičius sako, jog jei ne į jį, tai anksčiau ar vėliau Gintarėlis su savo gauja būtų nusitaikęs į kurį kitą vienišą giminaitį. Jis jau yra teistas, už žmogaus sumušimą susilaukęs 3 metų lygtinės bausmės.
Viena ataka po kitos
Iki šio karto į Jono namus ir turtą vietinis jaunimėlis kėsinosi dar tris kartus. Tik padariniai buvo kur kas švelnesni, viskas baigdavosi nedideliais materialiniais nuostoliais. Prieš kurį laiką Jonas, pardavęs jautį, užsuko į parduotuvę, nusipirko alaus. Kad vyriškis turi pinigų, pastebėjo ir kelios viską matančios akys. Ramiai namie išgerti alučio nespėjo. Netrukus prisistatė vienas čia taip pat visiems gerai žinomas jaunuolis. Vidun brovėsi tiek atkakliai, kad įkyriuoju svečiu Jonas atsikratė tik pagrasinęs kirviui nuristi galvą ir paskambinęs į policiją. Tačiau iš šios bylos gavosi šnipštas.
- Tas veltėdis pareiškė, kad čia užėjo obuolių pasiskinti, cigarečių paprašyti. Taip sau ėjęs pro šalį, ištroškęs, girdi, nutaręs užeiti vandens paprašyti. O aš mačiau, jog krūmuose pasislėpę keli jo vyresni bendrai lūkuriavo. Tikėjosi turbūt, kad mušti aną imsiu, tuomet atbėgs neva gelbėti. Patys vidun brautis tiesiog nedrįso - pasiuntė nepilnametį, mat to teisės kur kas didesnės, jam išsisukti lengviau. Mano namai čia, gimtinė, tėviškė. Galų gale privati valda, o pasirodo, visai aš čia ne šeimininkas! Durnelio vietoje likau! - pyko ant esamos tvarkos pašnekovas.
Pasak Jono, po šio įvyko prieš jį pradėta "kampanija". Iš karto po pirmojo mėginimo įsibrauti šeimininkas pasigamino ginklų - jau minėtą į ietį panašų durtuvą, pasiėmė šakes. Kai vagišiai ėmė laužtis vidun antrą kartą, pasislėpęs galvojo, jog visus čia ir išguldys. Tačiau... prieš jaunus vaikinukus pakelti ginkluotą ranką širdis neleidusi. Tad susitaikė su tuo, kad šie išnešė truputi turto, pagrobė rastus 150 litų. Ir vėl pasiskundė policijai, nurodė, kas tokie į namus brovėsi - pažino. Bet ir vėl nieko nelaimėjo. Pareigūnai atvažiavo, nufotografavo įsilaužimo pėdsakus, surašė protokolus. Tuo viskas ir baigėsi. O po kiek laiko nekviestieji vėl aplink duris ėmė braškintis.Tuomet Jonas jau turėjo pistoletą. Prisirišo jį prie rankos, kad jei ir išmuštų, ant žemės nenukristų. Priėjo prie durų ir paklausė, kas čia tokie. Sutrikę balsai atsakė, kad kaimynai. Tokiems "kaimynams" Jonas pasiūlė kelias sekundes išsinešdinti iš kiemo, antraip... Laimei, ginklo neteko panaudoti. Kas bus antraip, plėšikėliai sužinoti nepanoro ir išsinešdino. Matyt, žinios apie šeimininko turimą tikrais šoviniais pyškinantį daiktą jau buvo pasiekę jų ausis. Tačiau netrukus Jonas sužinojo, kad patyrę nesėkmę čia, pamėgino įsibrauti į kaimynystėje gyvenančios senutės namus. Bet ir ten jiems nenuskilo, nes pas ją kaip tik viešėjo sesuo su dukra. Plėšikai sulaukė deramo atkirčio. Vienam iš beįsibraunančiųjų moterys kaip reikiant "pašventino" kuprą taburete...
Seniau griežčiau baudė
Beje, net ir šis paskutinis, žiaurumu jau pranokęs kitus, užpuolimas kovingai nusiteikusio vyro neišgąsdino. Jonas neketina nuleisti rankų ir pasiduoti, o žada dar geriau apsiginkluoti. Netrukus jis bus priimtas į medžiotojų gretas, tuomet arsenalą papildys dar ir medžiokliniu šautuvu. Tik kad formalumų daugybę reikia sutvarkyti. Norint gauti leidimą tokiam šautuvui, teks egzaminus laikyti, nors vyras ir įsitikinęs, jog egzaminų jam jokių nereikia. Sovietinėje armijoje dvejus metus tarnavęs 6-ojoje oro desanto brigadoje Brest Litovske, Jonas yra susipažinęs su daugybe šaunamųjų ginklų, šaudęs tiek ir tiek.
- Tarnavau desante. Šešerius metus Sibire dirbau. Išmaišiau visą Tarybų Sąjungą - ir kad mane kas pirštu palietęs būtų, bent kapeiką atėmęs! Įgijau specialųjį vidurinį išsilavinimą, baigiau politechnikumą, dirbau statyboje darbų vadovu, užsidirbau du butus, - porino vyriškis. - O dabar kas? Keikti šią tvarką ir belieka. Tik iš ketvirto karto, kai tavęs vos nenužudo, sugebi pareigūnus įtikinti, kad banditas yra banditas. Demokratija, sako. Kas ką nori, tas tą daro. Ir iš tiesų, kai kas daro, ką nori... Niekas griežtai nebaudžia net už žiaurius nusikaltimus. Humanizmas - "pasigailėkim nusikaltėlių!". Jono manymu, visa tai - žaidimas į vienus vartus, kur nusikaltėliai, paprastų žmonių skriaudikai, visuomet laimi.
Pasak pašnekovo, šitame pačiame kaime panašūs įvykiai dėjosi ir anksčiau. Bet atpildas nusikaltėliams buvo gerokai griežtesnis. Gyveno čia tokie Žigunovas ir Kavolius. Dar sovietiniais laikais šiedu užpuolė vienišus senukus. Taip pat pinigų ieškojo, žiauriai kankino, pagaliau vyrą pasmaugė, moteris vargais negalais išsikapstė. Bet kai abu sučiupo, atsidūrė 15 metų Rusijos glūdumose, urano kasyklose. Pasak Jono, geresnės bausmės tokiems niekšams ir nesugalvosi. Vienas vos kelerius metelius atlaikė, pakratė kojas tose šachtose. Antras, stipresnės sveikatos buvo - ištvėrė visus 15 metų. Tačiau grįžo visas jau "supuvęs". Pasimirė vos metelius kitus laisvėje tepraleidęs...
O dabar, pasak Jono, auganti jaunoji karta nieko nebijo. Žiaurumas jų neapsakomas, net nesuprasi - iš kur? Na, gal ir ne visi tokie vaikai auga. Bet kai kartą susiduri, gėriu jau nebetiki.
