Kaip politiškai skirstomi amerikiečiai? Į respublikonus ir demokratus (taip vadinasi dvi pagrindinės partijos). Ir į konservatorius (dešiniuosius) bei socialdemokratams artimus socialliberalus (Amerikoje tiesiog vadinamus liberalais). Šis antrasis ideologinis skirstymasis kur kas esmingesnis už pirmąjį - partinį.
Pastaraisiais dešimtmečiais dauguma konservatorių balsavo už respublikonus, o beveik visi liberalai palaikė demokratus. Dar prieš pusšimtį metų šiai taisyklei buvo ryškių išimčių: nemažai kairėn palinkusių respublikonų ir dar daugiau konservatyvių demokratų. Šiandien tokių išimčių mažiau, tačiau ideologinė orientacija vis dar svarbesnė už partinę.
Žvilgtelėkime į Amerikos konservatorius, nes artėjant lapkričio 2 d. rinkimams jie už kairiuosius gerokai įdomesni - ir kaip niekad suskilę. Vieni George’ą W. Bushą remia entuziastingai, antri - dantis sukandę, o treti žada iš nevilties balsuoti arba už Johną Kerry, arba už kurį nors mažesnės partijos kandidatą, arba visai nebalsuoti. Tačiau jie visi be išimties savo sprendimą motyvuoja besąlygine ištikimybe konservatizmo idėjai. Tik pirmieji laiko Bushą beveik tobulu jos įkūnijimu, antrieji - itin netobulu (tik, jų manymu, geriau ydingas dešinysis nei bet koks kairysis), o treti nori Bushą nubausti už tai, ką jie vadina gėdingu tos idėjos išdavimu.
Pirmieji žavisi Bushu ne tik dėl jo tikrai radikalios pajamų mokesčių mažinimo politikos, bet visų pirma dėl jo beprecedenčio ryžto smogti pasaulio blogiesiems - iš idėjos, kad Dievas nori, jog visi žmonės gyventų laisvi, todėl laisvei kelią užkertantys diktatoriai turi būti nušluoti.
Tai sena Amerikos konservatorių idėja. Dar prieš 50 metų jie ragino prie sienos priremti Stalino įpėdinius ir ne tik sulaikyti, bet tiesiog sugriauti Sovietų Sąjungą. Dėl branduolinio karo (visuotinio susinaikinimo) rizikos jų siūlymai niekada nevirto realiu JAV politikos tikslu, o jų kandidatas Barry Goldwateris - JAV prezidentu. Šis pirmasis konservatorių herojus, beje, pagarsėjo ištarmė: “Nuosaikumas siekiant teisingumo - ne dorybė, kraštutinumas ginant laisvę - ne yda”.
Realesnės amerikiečių paramos SSSR griovimui teko laukti iki antrojo konservatorių didvyrio Ronaldo Reagano laikų. Jis įvardijo Sovietų Sąjungą kaip “blogio imperiją” ir šitiek padidino ginklavimosi išlaidas “žvaigždžių karui” - Maskva finansiškai nebepajėgė atsakyti tuo pačiu ir spaudžiama įvairių jėgų iš vidaus bei išorės pati sužlugo, be karo.
Po Rugsėjo 11-osios, kada Amerikai karą paskelbė teroristai, Bushas iš naujo įvardijo “blogio ašį”, sunaikino teroristus globojusį Talibaną ir nušlavė nuo sosto Saddamą Husseiną, suteikdamas galimybę Afganistano ir Irako žmonėms pirmą kartą istorijoje patiems išsirinkti valdžią, o pasauliui - būti saugiam bent nuo vieno diktatoriaus (kadaise turėtų ir vėl ketinamų įsigyti) masinio naikinimo ginklų.
Taip teigia karšti Busho gerbėjai. O laikantys Bushą tik labai netobulu konservatoriumi, teigia, kad pasaulyje nuožmių, žudančių diktatorių daug - tad kodėl, dar nebaigus darbo Afganistane, reikėjo nusitaikyti į Saddamą ir bandant sukti faktus žūtbūt įrodyti netiesą (kad jis vis dar turi mirtinų ginklų)? Gerai, irakiečiai dabar laisvi nuo kruvino diktatoriaus, bet vietoj to jie (kartu su amerikiečių kariais) kraujuoja pilietiniame kare, kuris nežinia kada baigsis. Ir šiaip pasaulyje Saddamo nuvertimas terorizmą tik paaštrino.
Galop matantieji Bushą tiesiog kaip konservatyviosios idėjos duobkasį (pvz., libertaras Lew Rockwellas) nurodo į paraleles tarp Busho ir paskutinio Rusijos caro Nikolajaus II: abu pateko į valdžią “šeimos ryšių dėka”, abu pradėjo “nereikalingą karą, ištuštinusį jų valstybių biudžetus”. “Leninui reikėjo katastrofiško Nikolajaus II valdymo, kad atvertų galimybę bolševikams”.
Pasak kito konservatoriaus Scotto McConnello, Bushas elgiasi kaip dešiniojo politiko karikatūra, kuri ilgam laikui diskredituos bet kokį konservatizmą: “invazija į šalį, niekaip Amerikai negrėsusią, karo pelno ir koncesijų išdalijimas politiškai artimoms korporacijoms, karo finansavimas išpučiant biudžeto deficitą, kuris bus perkeliamas ant šalies vaikų pečių, nepaliaujamas mokesčių mažinimas žmonėms toli už viduriniosios klasės ir mažas pajamas turinčių darbininkų ribų: atrodo, tarsi Bushas norėtų atgaivinti kiekvieną 7-ojo dešimtmečio kairuolišką klišę dėl grobuoniškojo imperializmo ir paversti ją vyriausybės politika”.
Šiems dešiniesiems Busho kritikams nepatinka jo “vienašališkas militarizmas, kai Amerika grasina vienai šaliai po kitos ir jas bombarduoja, o pasaulis tai stebi su vis didesniu pasibaisėjimu”. Jie kaltina jį pavertus sveiką laisvės skatinimo idėją “globalinės hegemonijos fantazija”, kurioje Amerika siekia įbrukti savo demokratijos sampratą kitoms tautoms per prievartą ir leidžiasi į neribotą konfliktą su plačiais arabų ir musulmonų pasaulio sluoksniais - dėl motyvų, turinčių daugiau bendra ne su Amerikos, o su dešiniųjų Izraelio politikų interesais. Jie prikiša Bushui ir tai, kad jo skatinama globalizacija bei laisva prekyba perkelia amerikiečių darbo vietas į užjūrius ir atveria vartus srautams nelegalių imigrantų iš Meksikos. O tai esą nuskurdina Ameriką ir ją paverčia “užsienio nusikaltėlių rojumi”.
Šiai Busho kritikai iš dešinės, kurioje suskamba populistiniai, nacionalistiniai, antiizraelietiški motyvai, kol kas pritaria tik konservatorių mažuma. Bet ji pakankamai intensyvi, kad Bushui pralaimėjus Amerikos dešinieji tikriausiai jausis priversti permąstyti savo ideologijos taikymą praktikoje. Tai būtų labai naudinga, tačiau vargu ar įvyks, nes Bushas, ko gero, ir šįsyk vėlgi per plauką nepralaimės.
