Otilija KUBELKA
Virš Europos sklando terorizmo šmėkla. Sprogimai Londone ir Madride, automobilių deginimas Paryžiuje - visos nelaimės susijusios su musulmonais, kurių krikščioniškajame pasaulyje vis daugėja. Ir tai natūralu, nes musulmonai jau nebetelpa savo šalyse. Tuo tarpu, kai europietės žiūri televizorius ir miega ar dirba, bet negimdo vaikų, musulmonės gimdo ir gimdo, ir gimdo. O vėliau badas skatina pasklisti po visą pasaulį. Lietuva irgi neapsitvėrusi kinų siena, tad tos problemos, kurios šiuo metu vargina Vidurio Europą, užgrius ir mūsų pečius. Iki šiol mūsų šalyje musulmonų bendruomenė jokio ekstremizmo nerodė. O taip vadinamais Smetonos laikais, arba, kaip sako istorikai, tarpukario periodu, musulmonai tiesiog atgimė: Vilniuje buvo atidarytas muftiatas, Kaune pradėta mečetės statyba.
Šaknys ir tradicijos
Į Lietuvą musulmonai atsikėlė XIV a. pab. - taigi čia gyvena jau net 600 metų. Juos iš Krymo pakvietė Vytautas Didysis tam, kad jie padėtų kariauti su priešais. Totoriai garsėjo kaip geri kariai.Lietuvos totoriai išpažįsta sunitų apeigų Abu Hanifos pakraipos tikėjimą. Abu Hanifa buvo musulmonų mokslininkas, sukūręs originalią Islamo teisės sistemą, kurioje papročių teisė yra svarbi ir pripažįstama oficialiu teisės šaltiniu. Lietuvoje gyvenantys musulmonai, nors ir asimiliavosi į vietines bendruomenes, bet išlaikė savo papročius ir religiją.
Lietuvoje islamo išpažinėjai švenčia Ramazan bairam, Kurban bairam ir Ašuro dieną. Taip pat švenčiami Naujieji metai pagal musulmonų kalendorių ir Mahometo gimimo diena .
Ramazan bairam švenčiama pasibaigus pasninkui. Ji trunka tris dienas. Pirmąją dieną ankstų rytą visi eina į pamaldas mečetėje, dauguma totorių atneša šventinę auką. Vėliau visi meldžiasi kapinėse. Antrąją ir trečiąją dieną totoriai vaikšto į svečius pas gamines bei draugus.
Kita šventė - Kurban bairam - aukojimo šventė, trunkanti keturias dienas. Alacho garbei reikia paaukoti jautį ar aviną. Priešais mečetę skerdžiamas gyvulys, o jo mėsa išdalijama neturtingiesiems ir kitiems šventės dalyviams. Vėliau totoriai eina į kapines, ten meldžiasi prie artimųjų kapo, dešiniąja ranka jie prisiliečia prie kapo, tarsi pasisveikina su mirusiuoju.
Trečioji metinė šventė - Ašuro diena. Šią dieną totoriai eina į pamaldas mečetėje, lanko gamines ir draugus. Ta proga jie pagamina kompotą iš devynių rūšių vaisių ir uogų bei ryžių.
Dabar Lietuvoje gyvena apie 7000 islamą išpažįstančių totorių. Jie yra susitelkę į penkias bendruomenes - Vilniaus, Nemėžio, Keturiasdešimt Totorių, Kauno ir Raižių. 1998 metais Lietuvoje buvo įkurtas Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras - muftiatas. Muftiato valdybos pirmininku ir mufčiu išrinktas Romualdas Krinickis. Auklėti jaunimą musulmoniškai, atgaivinti religines tradicijas - pagrindiniai muftiato tikslai. Musulmonai taip pat siekia pastatyti mečetę Vilniuje, kadangi tai viena iš 50 pasaulio sostinių, neturinčių musulmoniškų maldos namų. Šiuo metu Lietuvoje yra keturios mečetės - Kaune, Alytaus rajone (Raižių kaime) ir dvi Vilniaus rajone (Nevėžio ir Keturiasdešimties totorių kaimuose).
Viena jauniausių religijų
Islamas yra viena paslaptingiausių religijų. Žodis "islamas" reiškia paklusimą Dievui, musulmonas - " tasai, kuris gyvena pagal Dievo valią". Ją išpažįsta maždaug kas penktas pasaulio gyventojas, bet jų nuolat daugėja. Tai monoteistinė religija, atsiradusi apie 610 metus Mekoje. Tais metais pranašas Mahometas paskelbė, jog jam apsireiškė Dievas - Alachas. Alachas turi net devyniasdešimt vardų : Maloningasis, Gailestingasis, Atleidėjas ir t. t.
Koranas - švenčiausia musulmonų knyga. Žodis "koranas" kilęs iš arabų kalbos - quran - reiškia skaityti, ištarti. Joje surašyti Alacho žodžiai, Mahometo gyvenimas. Korano originalas surašytas ant ypatingų lentelių. Musulmonai savo šventąją knygą laiko ypatingoje pagarboje - į rankas paima tik po apsišvarinimo ritualo. Koranas laikomas įsuktas į šilką arba kokį kitą puošnų audeklą, padėtas kur nors aukštai. Šventoji knyga yra sudaryta iš 114 skyrių - surų. Jos išdėstytos teksto apimties mažėjimo tvarka. Dauguma musulmonų Koraną mokosi atmintinai - jį išmokę, pelno hafizo vardą.
Gyvenimo tiesos
Musulmonai būtinai turi laikytis penkių pagrindinių priesakų.
Pirmoji priesaka yra viešas tikėjimo išpažinimas - šahada. Svarbiausios bendros pamaldos vyksta mečetėje penktadieniais. Penktadienis - musulmonams šventa diena. Ir Lietuvoje pamaldos vyksta mečetėse penktadienio popietės metu. Iš visos Lietuvos į mečetes skuba islamo išpažinėjai, maunasi batus ir, pasisveikinę su tikėjimo broliais, ima melstis. Nežinant sunku suprasti, ko tie musulmonai lankstosi, klaupiasi, gimnastikuoja rankomis. Žinant viskas logiška: pirmiausia nusivalomas veidas, po to sukabinamos rankos per alkūnes, pasilenkiama, atsiklaupiama, galva liečiamos grindys. Ir visą tą laiką kalbama malda. O imamas skaito chutbah, arba mūsiškai: kunigas sako pamokslą. Pamaldos baigiamos bendra malda. Moterys per pamaldas meldžiasi balkone, atskirai nuo vyrų.
Antroji musulmonų priedermė - melstis penkis kartus per dieną (auštant, vidurdienį, popiet, saulei leidžiantis ir naktį) atsisukus į Meką - salato. Prieš kiekvieną maldą atliekamas apsišvarinimas. Meldžiantis pakartojami žodžiai: Allachu akbar (Dievas yra didingiausiasis) ir pirmoji Korano sura. Pasimeldę arabiškai, palinki taikos kaimynui iš kairės ir iš dešinės: as - salamu alaikum.
Trečioji priesaka - zakiatas . Tai išmaldos davimas, lyg atgaila už padarytas nuodėmes.
Ketvirtoji priedermė - pasninkavimas ramadano mėnesį - saumas. Pasninkaujant nuo aušros iki sutemos, draudžiama valgyti ir gerti, draudžiama mylėtis. Per ramadano mėnesį gyvenimo tempas sulėtėja, todėl atsiranda laiko apmąstymams. Esminė pasninkavimo idėja yra padėka. Kaip tik neseniai yra pasibaigęs ramadano mėnuo, tad Alacho išpažinėjai dabar džiūgauja ir mėgaujasi gyvenimo malonumais.
Penktoji religinė priedermė yra kelionė į Meką - chadžas. Į Meką maldininkai atvyksta vilkėdami paprastą balto audeklo rūbą. Taip parodoma ritualinio apsivalymo būsena. Pirmiausia susirenkama Didžiojoje mečetėje, apeinama aplink Kaabą. Paskui septynis kartus bėgama tarp dviejų mažų kalvelių. Po to maldininkai iš Zamzamų šaltinio pasisemia vandens ir keliauja į Arafato kalną už kelių mylių nuo Mekos. Čia maldininkai nuo vidurdienio iki saulės laidos stovėdami medituoja Dievo akivaizdoje. Grįždami į Meką, vienai nakčiai sustoja Murdalife, ten prisirenka akmenėlių. Kitą dieną vyksta akmenukų mėtymo ritualas - jie mėtomi į akmeninius stulpus gretimame Minos kaime.
Kiauliena - tabu
Musulmonams Alachas yra uždraudęs valgyti kiaulieną. Jis yra pasakęs: "O jūs, kurie įtikėjote! Valgykite gerą maistą, kuriuo jus aprūpinome, ir dėkokite Dievui, jei Jį garbinate. Jis jums uždraudė dvėselieną, kraują ir kiaulieną, ir tai, kas buvo papjauta ne vardan Dievo, tačiau, jei kas nors bus priverstas (valgyti tokį maistą) ne savo valia, jam nebus nuodėmės. Dievas iš tiesų Atleidžiantis, Gailestingas." Musulmonams griežtai draudžiama valgyti kiaulės mėsą, Kuri jiems yra nešvari, kadangi kiaulė valgo viską, yra parazitų ir mikrobų platintoja. Nevalgyti kiaulienos galėtų ir krikščionys, nes netgi Biblijoje galime rasti tokias eilutes: "Kiaulė jums yra nešvari, nors ji turi skeltą nagą, bet negromuliuoja. Jos mėsos nevalgykite ir jos maitos nepalieskite."
Užtat musulmonai gali kiek nori kirsti patiekalus iš paukštienos. Valgyti ožių, avių, kupranugarių, arklių mėsą.
Žiaurūs papročiai ir tradicijos.
Papročiai atskirose šalyse skiriasi. Bet bendra visur, kad vyras musulmonų šeimose yra vos ne dievas. Jis gali turėti keturias žmonas, bet būtinai turi turėti pakankamai lėšų jas visas išlaikyti. Kelis kartus vedama tam, kad namie būtų daugiau darbo rankų, kad pagimdytų kuo daugiau berniukų. Taip, ]lietuvaitės, kurios pasijunta lyg užburtos arabų ir seka paskui juos net į Sacharos dykumą, turi atminti, kad pirmąja žmona ji bus tik metus kitus. Vėliau vedybiniu guoliu ir meile teks dalytis su kitomis, dažniausiai jaunesnėmis. Nes musulmonų mergina jau po pirmųjų mėnesinių turi kuo greičiau ištekėti. Kuo jaunesnė ištekės, tuo geriau. Šeimoje pirmiausia turi ištekėti vyriausia sesė. Jei vyresnioji neišteka, kitos taip pat negali. Septyniolikos metų netekėjusi mergina gali būti apmėtyta akmenimis, o 18-metė jau laikoma senmerge, niekas nenori tokių imti į žmonas. Netekėjusi panelė gatvėje viena pasirodyti negali. Ją būtinai turi lydėti vyresnė ištekėjus sesuo arba motina. Mergina į gatvę išeina tik su čadra, o eidama gatve negali žvalgytis į šalis, nes gali būti apšaukta kekše ir nužudyta.
Kai tėvai ir kaimo bendruomenė išrenka merginai vyrą, keliamos didelės vestuvės, kuriose dalyvauja visi kaimo vyrai ir ištekėjusios moterys. Naktį prieš vestuves motina su jaunąja užsidaro kambaryje. Tada mama nupeša merginai plaukus iš tarpkojo, kad būtų švaru ir malonu jos vyrui. Kaimo moterys stovi už durų ir klauso, ar mergina šauks. Jei rėkia, vadinasi, viskas gerai, jei ne - mergina užmėtoma akmenimis arba sudeginama. Jauniesiems pirmajai vestuvių nakčiai patiesiama būtinai balta paklodė. Iš ryto jaunikis turi ją padžiauti ant lango, kad visi matytų, ar paklodė kruvina. Jei yra bent lašelis kraujo - gerai, jei nėra - mergina pakariama, padegama ar įmetama į šulinį.
Ištekėjusiai moteriai taip pat reikia saugotis, kad vyras jos neužmuštų. Jei vyrui kyla bent menkiausias įtarimas, kad žmona jam neištikima, jis ją nužudo.
Valdžią šeimoje turi ne tik tėvas, bet ir sūnus. Jis gali primušti ar net užmušti jam neįtikusią seserį. Tokie žiaurūs papročiai išlikę Afrikos šalyse, Pakistane, Afganistane. Egipte gerokai daugiau mūsiškos civilizacijos. Tad ištekėti už mokyto egiptiečio, libaniečio gal galima ir lietuvaitėms, tačiau reikia būti pasiruošusioms viskam. Tenka pastebėti, kad ir lietuvaitės, ir rusaitės, ir kitos aplinkinių šalių merginos lyg drugeliai kimba prie arabų, gimdo jiems vaikus, dėl vyrų net persikrikštija, tampa islamo išpažinėjomis. Tik neteko girdėti, kad būtų atvirkščiai - koks nors egiptietis priimtų mūsų tikėjimą. Alachas jiems neatleistų, o štai Dievas gailestingas.
Paslaptingesni vyrai
Mūsų merginos, tekėdamos už arabų, tikriausiai turi vilčių, kad jie seksualesni. Mat sklando legendos, kad apipjaustytas vyras - pajėgesnis. Tačiau iš tikro su apipjaustymu čia nieko bendro, nors visų musulmonų varpos apipjaustytos. Egzistuoja daugybė aiškinimų, kodėl šis paprotys atsirado. Viena iš jų - tai ritualinis veiksmas, tačiau jis turi ir higieninę prasmę. Karštas klimatas, vandens trūkumas privertė apipjaustyti apyvarpę, kad varpa būtų švaresnė. Ilgainiui tai tapo ritualu, kuris arabų vyrams suteikė kažkokio išskirtinumo.
Paryžius kaip pavyzdys
O dabar grįžkime prie klausimo, ar musulmonai kelia pavojų Lietuvai? Pažiūrėkim, ar gali pas mus atsitikti kaip Paryžiuje. Prancūzijoj šiuo metu vienas iš dvylikos gyventojų yra musulmonas. Tai didžiausia islamo išpažinėjų bendruomenė Europos Sąjungoje. Ir ji nuolat didėja, nes atvažiuoja vis naujų imigrantų, o ten gyvenantys irgi netinginiauja - vaikų pas kiekvieną musulmoną apie pečių eilės dvi. Atvykėliai apsigyveno neturtingųjų rajonuose, į kuriuos be būtino reikalo neužsuka net policija. Dauguma jų gyvena vargingai, tad viena išeitis - eiti į gatves. Tačiau tas išėjimas, automobilių deginimas nevyksta stichiškai: pastebėtas musulmonų gaujų organizuotumas. Ko gero čia rankas pridėjo radikalieji islamo veikėjai, užsiimantys terorizmu.
Sugundyti jaunimą smurtauti labai nesunku, juolab, kad dalis musulmonų tiesiog nekenčia europiečių, į juos vis dar žiūri kaip į okupantus. Juk Šiaurės Afrikos, Rytų islamiškosios valstybės daugelį metų buvo Vakarų kolonijos. Po to europiečiams, ką tik buvusiems okupantams, prireikė darbo jėgos patiems juodžiausiems darbams, todėl jie prisivežė arabų, afrikiečių, o normaliomis gyvenimo sąlygomis nepasirūpino. Vėl pykčiai. Ir pas mus jau ima trūkti darbo rankų. Mes nebuvome okupantai, bet, jei įsileidę pakistaniečių, nepasirūpinsim jais, kada nors automobiliai irgi suliepsnos. Ruoškimės.
