Giedrė POTELIŪNAITĖ
Bemaž kas dieną, atsivertus laikraštį, galima rasti ne vieną straipsnį apie vaikų muštynes, smurtą ir patyčias. Tėvai išleisdami savo atžalas į mokyklą, nežino, ar jie grįš namo, ar gal;i tekti juos pasiimti iš ligoninės. O ten iš mokyklų patekusiems vaikams medikai konstatuoja galvos traumas, rankų, kojų ar nosies lūžius, veido sumušimus.
Dažniausiai muštynių aukomis tampa penktų - septintų klasių moksleiviai, tačiau nuo smurto nukenčia ir pradinukai. Retas kuris vaikas skundžiasi mokytojams, nes žino, kad "skundikų" dalia nepavydėtina, ir bijo sulaukti dar didesnių bėdų iš savo skriaudėjų.
Jei koks pradinukas ir pasiskundžia mokytojai, kad buvo apstumdytas ar iš jo atėmė tušinuką, mokytoja liepia vaikams susitaikyti, nesipykti, ir tiek. Dėl tokių menkniekių niekas per daug nekvaršina sau galvos. Tačiau neretai tie menkniekiai išauga į dideles problemas. Štai neseniai Balbieriškio vidurinės pirmokai, eidami iš mokyklos namo, tarpusavyje susikivirčijo ir susistumdė. Vienas jų griūdamas galva trenkėsi į nupjauto kiečio kamieną. Iš pradžių niekas nemanė, kad žaizda rimta, ir vaikai išsiskirstė po namus. Tačiau netrukus pirmokas pasijuto blogai, jam pradėjo svaigti galva ir pykinti, todėl jis nedelsiant buvo nugabentas į Prienų ligoninę.
"Net pradinukai jau pilni agresijos ir žiaurumo. Jie yra pikti dėl problemų šeimose, nesėkmių mokykloje, negavę pakankamai dėmesio ir meilės, todėl savo agresiją išlieja ant bendramokslių. Labai sunku vaikus sužiūrėti. Kol jie sėdi pamokose - viskas paprasčiau, bet pasibaigus joms... Jeigu ateina koks vaikas pasiskųsti dėl bendramokslių elgesio su juo, mes visada kalbamės su juo apie tai, bandome ieškoti išeities. Tačiau labai nedaug mokinių kreipiasi į mokytojus. Jiems gėda, kad yra skriaudžiami, be to, jie būna įbauginti", - sakė mokytoja Janina Kopūstienė.
"Mokytojams skundžiasi tik "myžniai, - patvirtino mokytojos žodžius šeštokas Julius, paklaustas, ar kreiptųsi į mokytojus, jei būtų skriaudžiamas. - Net ir tėvams nesakyčiau - ką jie gali padėti. Geriau su draugais eičiau pats išsiaiškinti, nes mokytojai tai tikrai niekuo nepadėtų".
"Vaikai iš tiesų gali būti labai žiaurūs, - sako ketvirtoko Ugniaus mama Renata. - Pati esu ėjusi į mokyklą pas mokytojus dėl skriaudžiamo sūnaus. Pastebėjau, kad keletą kartų jis iš mokyklos grįžo mėlynėmis nusėtu kūnus, supurvintais ar suplėšytais drabužiais. Ugnius yra uždaro būdo vaikas, todėl man nesiskundė, tačiau supratau, kad mokykloje jis turi problemų. Tačiau mokytoja sakė, jog negali vaikų priversti neskriausti bendramokslių. Juos visus sukontroliuoti pedagogams sunku".
"Vaikai nėra žiaurūs, žiauri yra visuomenė, kurioje jie gyvena, - vaikų žiaurumo priežastis bando paaiškinti "Vaikų linijos" psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė. - Vaiko elgesys dažniausiai yra suaugusiųjų gyvenimo atspindys. Savo elgesiu jie demonstruoja, tai kas vyksta jų pačių aplinkoje. Vaikai dabar yra susipainioję vertybėse, jie nežino, ar svarbiau turėti draugą, ar būti konkurencingam, ar svarbiau šeima, ar geras darbas, todėl jų elgesys neišvengiamai atspindi šitą sutrikimą".
"Iš tiesų smurtinio elgesio kai kurie vaikai pradeda mokytis jau darželiuose. Pagal atliktas apklausas, 11 metų vaikai dažniau patiria smurtą negu penkiolikmečiai, tačiau pastarieji daug dažniau patys tampa agresoriais. Nuo patyčių ir smurto panašiai nukenčia ir berniukai, ir mergaitės, tačiau didesni smurtautojai yra berniukai - net 30 procentų linkę smurtauti, o mergaičių - 17 procentų. Be to, mergaičių psichologinis ar fizinis smurtas yra subtilesnis, geriau paslėptas, todėl labai sunku jį apčiuopti", - sakė psichologė.
J. S. Jasiulionė pripažįsta, kad pagalba būtina ir smurtaujantiems, ir nuo smurto kenčiantiems vaikams. Apie šitą problemą reikia garsiai šnekėti. Juk žinoma atvejų, kai tėvai, sužinoję apie smurtą mokyklose, nesikreipia nei į mokytojus, nei į policiją. Dažniausiai jie bijo, nes smurtautojas gali būti įtakingų tėvų atžala, todėl jie nenori susilaukti problemų. Tačiau problema nebus išspręsta, jeigu nebus garsiai įvardinta.
Nuo smurto nukentėjusiems vaikams, anot psichologės reikia atidaus dėmesio ir palaikymo, jiems būtina tėvų pagalba, draugų supratimas, tačiau kartais to neužtenka ir prireikia psichologo pagalbos. Neretai nutinka taip, kad tėvai nusprendžia vaiką pervesti į kitą mokyklą, taip tikėdamiesi apsaugoti savo atžalą nuo smurto ar agresijos. "Iš tiesų niekada tėvams nerekomenduoju vaiko pervesti į kitą mokyklą. Tai rizikingas sprendimas. Būna, kad vaikas kitoje mokymosi įstaigoje pritampa ir nebepatiria patyčių, tačiau atsitinka ir taip, kad vaikas įsigyvena į "aukos vaidmenį" ir tarsi pats savo elgesiu prisišaukia bendramokslių agresiją. Mes tai vadiname "išmoktu bejėgiškumu", - sakė psichologė.
Ne paskutinis vaidmuo tenka ir mokytojams. Anot psichologės, jie turėtų ne vieną kartą pašnekėti su smurtaujančiaisiais ar nukentėjusiu vaiku, o skirti tam bent pusę metų ir organizuoti popamokinę vaiklą ar klasės valandėles, kurių metu būtų aiškinamosis klasėje eančios bendravimo problemos.
"Pirma pagalba yra pokalbis. Todėl suaugusieji turi stebėti savo vaikus, jų nuotaikų kaitą ir domėtis jų bėdomis, nes abejingumas nieko neišsprendžia, tik sukuria naujų problemų", - sakė psichologė.
