Remigijus RAINYS
Iš Pakruojo kilęs Kęstutis Vizgirda (41 m.) su kelis kartus teistu Aleksejum Janarausku, visų vadinamu Aleksu, susipažino Karmėlavoje (Kauno r.) susibūrusios vienos religinės bendruomenės susirinkime 2004 metų pradžioje. K. Vizgirda naujoką ėmė nuoširdžiai globoti. Sužinojęs, kad Aleksas neturi darbo ir nuolatinės gyvenamosios vietos, pradžioje kviesdavosi jį į savo namus pavalgyti, nusiprausti ir persirengti, o netrukus leido ir apsigyventi. Tikrasis buto savininkas J. Polonskis gyveno Kaune ir į Karmėlavą atvykdavo labai retai.
Ketino keltis į Kauną
Pradžioje Kęstutis su naujuoju įnamiu sutarė lyg ir neblogai. Bene 8 metus alkoholio visiškai nevartojantis vyriškis buvo susiradęs kiemsargio darbą Kaune, todėl kol jo nebūdavo, namuose šeimininkaudavo A. Janarauskas. Kartais Aleksas vykdavo į Kauną drauge su bičiuliu ir padėdavo jam darbuotis ar pats ieškodavosi darbo. Tačiau darbo A. Janarauskas ieškojo nenoriai, todėl K. Vizgirda vis dažniau papriekaištaudavo, kad šis gyvenantis jo sąskaita. Vakarais abu vyriškiai skubėdavo į bendruomenės susirinkimus. Tačiau nuolat važinėti į Kauną buvo per brangu, todėl Kęstutis ketino išsinuomoti butą didmiestyje. Jo planams pritarė ir religinės bendruomenės vadovas Leonidas Puškovas. Jis davė Kęstučiui butui išsinuomoti 450 litų.
Kartu gyvenę vyriškiai tą vakarą užėjo į parduotuvę, kur K. Vizgirda už maždaug 50 litų pripirko maisto. Aleksas pasiūlė Kęstučiui prieš miegą dar kiek užkąsti bei pasikurti krosnį. Tačiau K. Vizgirda ėmė bartis, kad naktimis krosnį kūrenti netikslinga. A. Janarauskas jau buvo pasiėmęs visuomet prie krosnies esantį kirvį ir ketino eiti skaldyti malkų. Kęstutis burnodamas priėjo arčiau ir tuomet Aleksas atstūmė jį ranka. Dar labiau supykęs K. Vizgirda spyrė A. Janarauskui į po kažkada patirtos avarijos tebeskaudančią koją, tad šis įsiutęs nebesusivaldė. Laikytu kirviu Aleksas kelis kartus trenkė Kęstučiui į kaktą, o kai šis aukštielninkas pargriuvo ant jau išskleistos ir nakčiai paklotos sofos-lovos, pridėjo dar kelis smūgius į galvą. Kraujais paplūdęs K. Vizgirda nuo lovos nebeatsikėlė. Vėliau A. Janarauskas teigė, jog tik tuomet suprato, kad užmušė savo geradarį.
Slėpė įkalčius
Pagaliau suvaldęs nervus Aleksas ėmė tvarkyti kambarius. Negyvėlį nutempė ant žemės ir, pakėlęs vieną sofos-lovos kraštą, lavoną įkišo į patalynės dėžę. Vandeniu nuplovęs kirvį, A. Janarauskas pastatė jį į nuolatinę vietą prie krosnies. Susukęs ant grindų patiestą kilimą, Aleksas išnešė jį į kiemą ir sugrūdo į netoli prie namo buvusią metalinę statinę. Iš savo aukos namų Aleksejus išėjo tik ryte, kruopščiai užrakinęs duris ir raktą padėjęs į sutartą vietą kieme po plyta.
Po kelių dienų K. Vizgirdos pasigedo draugas Rolandas Šukys. Vyriškis labai nustebo, kad nei Aleksas, nei Kęstutis nepasirodė sekmadieninėje bendruomenės vakarienėje. Bent jau K. Vizgirda iki tol nebuvo praleidęs nė vieno panašaus renginio, todėl jau kitą dieną, atvažiavęs į Karmėlavą dirbti, nuskubėjo į bičiulio namus. Durys buvo užrakintos, tačiau Rolandas žinojo apie slėptuvę po plyta. Pasiėmęs raktą, R. Šukys atsirakino duris ir apėjo visus kambarius, tačiau nieko įtartino nepastebėjęs vėl užrakino ir padėjo raktą po plyta. Vyriškis čia apsilankė dar kelias dienas, tačiau nei Kęstučio, nei Alekso taip ir nesurasdavo.
"Žygiai" po Lietuvą
O tuo metu A. Janarauskas paskubomis aplankė savo giminaičius ir pėsčiomis patraukė į Klaipėdą. Uostamiestyje vyriškis valkatavo kelis mėnesius, kol pagaliau atšilo orai. Tuomet Aleksejus leidosi į dar vieną ilgą "pėsčiųjų žygį", kol pagaliau atsidūrė Varėnos rajone. Apsigyvenęs miške, A. Janarauskas uogavo ir grybavo. Surinktas miško gėrybes parduodavo ir pirkdavosi maisto. Kartais vyriškį pavaišindavo panašaus likimo bendrai, su kuriais jis susipažino Varėnoje. Lapkričio mėnesį, kai miške nebeliko nei uogų, nei grybų, niekam nieko nesakęs Aleksas vėl patraukė į Klaipėdą. Šį kartą jis įsikūrė medinėje būdelėje laukuose, pačiame uostamiesčio pakraštyje, netoli "Iki" parduotuvės. Ten vyriškis ir glaudėsi, kol buvo sulaikytas.
Mumiją surado namo savininkas
Gerokai apirusią K. Vizgirdos mumiją pagaliau aptiko namelio Karmėlavoje savininkas Jonas Polonskis. Vyriškis dar vasarą buvo sutikęs R. Šukį ir iš jo sužinojo, kad Kęstutis jau seniai kažkur dingęs, tačiau nuvykti į savo valdas susiruošė tik pačioje spalio pabaigoje. Šeimininkas netruko aptikti negyvą K. Vizgirdą patalynės dėžėje, nors jo ir neatpažino. Labai išsigandęs vyriškis užvožė sofą-lovą, užrakino namų duris ir savo automobiliu sugrįžo į Kauną. Kad bent kiek aprimtų, J. Polonskis bare išgėrė kelias taureles, darbovietėje sutvarkė būtiniausius reikalus ir po pietų kreipėsi į policiją. Kauno rajono teisėsaugininkams nustatyti įtariamąjį nebuvo sunku, tačiau reikėjo jį surasti. A. Janarauskas apie kelionę į uostamiestį buvo prasitaręs giminėms, todėl jo ieškoti pradėta uostamiestyje. Kai pagaliau įkliuvo, ieškomasis iš karto prisipažino, kad nužudė Kęstutį Vizgrdą, bei teigė, jog labai dėl to išgyvena. Byla jau perduota Kauno apygardos teismui.
