Ramutė PEČELIŪNIENĖ
62 metų Marija J. sakė ilgiau tylėti negalėjusi, todėl nusprendė kreiptis į mūsų redakciją. Moteris guodėsi, jog gyvena viena (vyras seniai miręs), sunkiai verčiasi, nes gauna nedidelę pensiją, o vienai išlaikyti nemažą ūkį gana sunku. Tačiau blogiausia ne tai... Sunkiausia susitaikyti su mintimi, jog šalia jau ilgą laiką nėra sūnaus Viktoro (į motinos namus jis sugrįžo maždaug prieš penkerius metus, išsiskyręs su žmona), kuris nors ir išgerdavo, nors kartais sugebėdavo motiną net pravirkdyti, tačiau buvo vienintelis jos gyvenimo ramstis. Pernykštį rudenį Viktorą sulaikė policija. Iš pradžių nieko blogo nepagalvojusi, netrukus Marija sužinojo, kad jos vienintelis vaikas įtariamas mirtinai sumušęs žmogų... Moteris nepuola aklai ginti sūnaus, kuris jau nuo spalio pradžios yra suimtas ir laukia teismo Tardymo izoliatoriuje. Jai neramu dėl to, kodėl Viktoras taip ilgai kalinamas. Esą nejaugi per 8 mėnesius tyrėjai negalėjo išsiaiškinti visų aplinkybių... Be to, ji tikina negalinti suvokti, kodėl sūnui pritaikyta griežta kardomoji priemonė - esą jis galėjo laukti teismo savo namuose...
Atsakyti į šiuos klausimus nėra paprasta, nes tai bylą tiriančių pareigūnų reikalas. Tačiau nusprendėme pasidomėti, kokiais atvejais ir kokios kardomosios priemonės taikomos įtariamiesiems, nuo ko priklauso ikiteisminio tyrimo ir suimtųjų laikymo Tardymo izoliatoriuje trukmė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato išaiškinti suėmimo pagrindai labai paprasti - jeigu įtariamasis gali pasislėpti, daryti kitus nusikaltimus arba bandyti paveikti tyrimą - nukentėjusį, liudininkus ir t. t., taip pat esant užsienio valstybės prašymui suimti ir jai perduoti nusikaltimo padarymu įtariamą asmenį.
Kreipdamasis į teismą dėl suėmimo, prokuroras turi nurodyti bent vieną iš pagrindų. Griežčiausios kardomosios priemonės paprastai neišvengia įtariamieji, kaltinami labai sunkiais nusikaltimais - tyčiniu nužudymu, mažamečių išžaginimu, narkotinių medžiagų disponavimu dideliais kiekiais, nusikalstamo susivienijimo organizavimu bei dalyvavimu jo veikloje ir t. t. - tai yra tokie asmenys, kuriems gresia didesnė nei 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau taip pat gali būti suimtas asmuo ir nepadaręs labai sunkių nusikaltimų. Prieš kreipdamasis į teismą, prokuroras visuomet atsižvelgia į daugelį dalykų - kokia yra įtariamojo šeiminė padėtis (ar jis vedęs, turi vaikų) - t. y. ar jį sieja šeiminiai santykiai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbą, kokia jo sveikata, teistumas, ryšiai su užsieniu bei kitos aplinkybės. Nereti atvejai, kuomet įtariamieji neturi savo namų, niekur nedirba, yra vieniši, todėl labai tikėtina, jog gali pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo. Jų pareigūnai stengiasi nepaleisti. Žinoma, visuomet bus sunku surasti benamį, migruojantį iš vienos vietos į kitą. Tačiau neretai tokie įtariamieji, išgirdę jog yra suimami, nereiškia jokių pretenzijų - juk atsidūrę Tardymo izoliatoriuje jie gauna pastogę, maisto... Žymiai keblesnės situacijos, kuomet asmuo kaltinamas nesunkiu nusikaltimu (kai jam gresia bausmė iki trejų metų nelaisvės). Logiškai mąstant, toks asmuo galėtų teismo laukti laisvėje, tačiau jeigu jis jau praeityje teistas, neturi pragyvenimo šaltinio, niekur nedirba, taip pat visiškai tikėtina, kad gali bandyti pasislėpti... Pareigūnai prisimena nemažai atvejų, kuomet į jų rankas pakliūva moterys, turinčios mažamečių vaikų. Dažniausiai jos yra kaltinamos neteisėtu narkotinių medžiagų disponavimu. Lyg ir būtų gaila iš vaikų kažkuriam laikui atimti motiną, tačiau neretai jos būtent tuo ir piktnaudžiauja. Prokurorų nuomone, tada geriau ikiteisminio tyrimo pradžioje joms taikyti griežtesnę kardomąją priemonę, o vėliau ją keisti į švelnesnę.
Kaltės pripažinimas sankciją švelnina
Labai didelę reikšmę sprendžiant kardomosios priemonės klausimą turi tai, ar įtariamasis prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Jeigu prisipažįsta tiktai prispirtas neginčijamų įrodymų, tai jau nevertinama kaip lengvinanti aplinkybė. Pavyzdžiui, narkotikų prekyba buvo įtarta Valentina V. Sulaikius šią moterį jos advokatas įrodinėjo, jog ji augina tris mažus vaikus, jog prisipažino padariusi nusikaltimą, ir prašė jos nesuimti. Tačiau iš tiesų toji jauna motina pati į policiją neatvyko, o sulaikyta ne iš karto prisipažino. Šiuo atveju buvo galima atsižvelgti tik į vieną faktą - kad ji augina mažamečius vaikus... Savo situaciją visuomet palengvina tie asmenys, kurie patys atvyksta pas pareigūnus, viską papasakoja ir dėl to apgailestauja...
Bandymas paveikti tyrimą ir nauji nusikaltimai
Trukdymas tyrimui - taip pat labai svarbus motyvas, kuris leidžia suimti įtariamąjį. Baudžiamojo proceso kodekso 122 straipsnyje numatyta, jog kuomet yra duomenų, kad įtariamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusįjį, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, taip pat turėtų neišvengti suėmimo. Dalyvaujant bylų nagrinėjimo procesuose ne kartą teko girdėti nukentėjusiųjų (arba liudytojų) nusiskundimus, kad jie buvo prašomi pakeisti parodymus, atsiimti ieškinius ir t. t.. Vienais atvejais už tai būdavo siūlomas tam tikras atlygis, o kitais pasipildavo grasinimai susidoroti, gąsdinimai, jog nukentės šeima, artimieji ir t. t. Tokių dalykų neturėtų būti. Sulaikius įtariamąjį, jo įtaka žymiai apribojama.
Vogė, nors iš paskos vilkosi bylos šleifas
Dar vienas jau minėtas pagrindas, jog reikia asmeniui skirti griežtą kardomąją priemonę, - įtarimas, jog jis gali daryti naujus nusikaltimus. Daugeliu atveju įtariamieji niekur nedirba, neturi jokio pajamų šaltinio, yra narkomanai, todėl visiškai realu, kad nusikalstamos veikos ir toliau nenutrauks. Kam tuomet laikyti tokį žmogų laisvėje iki teismo, jeigu galima užkirsti kelią galimiems jo nusikaltimams. Štai 27 metų sostinės gyventojas Visvaldas V., įtarus vagyste, buvo sulaikytas tik 2 paroms. Kardomoji priemonė jam nebuvo skirta, nes padarytas nusikaltimas nebuvo priskirtas prie sunkių. Tačiau kol minėta byla pasiekė teismą, vyrukas sugebėjo apsivogti dar du kartus. Visvaldas pareigūnams prisipažino vogęs tam, kad galėtų susileisti "dozę"...
Pasitikėjimas kainavo brangiai
Šiuo metu Kauno apygardos teisme nagrinėjama Artūro Butkaus ir vieno Kirgizijos piliečio baudžiamoji byla, kurioje jie kaltinami labai sunkiu nusikaltimu - labai didelio kiekio narkotinių medžiagų disponavimu (vyrai buvo sulaikyti su 1 kg heroino). Už tokį nusikaltimą gresia laisvės atėmimo bausmė nuo 10 iki 15 metų. Tačiau A. Butkus yra nesuimtas (toks atvejis gana retas). Jam paskirta kardomoji priemonė - namų areštas. Įtariamasis visą parą turi būti namuose, tačiau jam nedraudžiama nueiti į parduotuvę, prireikus kreiptis į medicinos įstaigą. Kol žmogus nepadaro jokių pažeidimų, kardomoji priemonė jo atžvilgiu negriežtinama. Tuo tarpu kirgizas yra suimtas, nes jo nesieja jokie ryšiai su Lietuva. Tačiau galima pateikti ir kitą pavyzdį. Štai prieš kelerius metus Kaune, Aleksote, buvo nužudytas žmogus. Naktį einant gatve, tarp jo ir Arnoldo A. kilo konfliktas. Pastarasis nepažįstamąjį pastūmė, šis krito ant grindinio ir galva atsitrenkė į aštrias betonines nuolaužas. Nuo sužalojimų po kurio laiko vyriškis mirė. Šis nusikaltimas buvo įvertintas kaip chuliganizmas ir netyčinis nužudymas, o kadangi Arnoldas A. turėjo šeimą, darbą, namus, praeityje - neteistas, teismas, kaltinamajam susipažinus su bylos medžiaga, suėmimą pakeitė į švelnesnę kardomąją priemonę - namų areštą. Tačiau vos išleistas į laisvę kaltinamasis pabėgo į Ispaniją. Tiesa, vėliau tenai buvo sulaikytas ir sugrąžintas į Lietuvą...
Labai dažnai suimtieji skundžiasi, jog tokia priemonė pritaikyta be pagrindo - jie esą turi šeimas, nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, todėl visiškai pagrįstai teismo galėtų laukti laisvėje. Deja, matyt, atsiranda kitų motyvų, kurių pagrindu prokurorai kreipiasi į teismą dėl suėmimo (galbūt nori užkirsti galimiems įtariamojo ir jo bendrininkų susitarimams ir pan.).
Tyrimą prailgina ekspertai ir didelis proceso dalyvių skaičius
Straipsnio pradžioje išsakytas Marijos J. nerimas dėl to, kad sūnus pernelyg ilgai laikomas suimtas (vis dėlto sąlygos Tardymo izoliatoriuje žymiai sunkesnės nei pataisos namuose), yra pagrįstas. Užsitęsęs ikiteisminis tyrimas - viena didžiausių teisėtvarkos darbo problemų. Paklausus, kas nulemia tyrimo terminus, pareigūnai patikino, jog labai dažnai tuos terminus prailgina ekspertinės įstaigos. Esą labai ilgai (net apie vienerius metus) atliekamos fonoskopinės, kompiuterinės ekspertizės, DNR tyrimai... Be to, prokurorai priversti nuolat domėtis tyrimo eiga, skambinti ekspertams ir juos skubinti... Tačiau pastarieji skundžiasi dideliu darbo krūviu. Vis dėlto prokurorai tikina, jog įvertinus byloje surinktą medžiagą ir nustačius, jog nėra pagrindo toliau laikyti įtariamąjį suimtą, net ir negavus ekspertų išvadų galima švelninti kardomąją priemonę...
Ikiteisminio tyrimo eigą visuomet ilgina vadinamosios daugiaepizodinės, finansinės bylos, kur yra daug įtariamųjų, tenka apklausti daug liudytojų, nukentėjusiųjų... Tad nenuostabu, jog kartais suimtieji už grotų praleidžia daug laiko. Pagal BPK 127 straipsnio 4 dalies nuostatas apylinkės teismas gali tęsti suėmimą iki 6 mėnesių. Jeigu toks tyrimas per pusmetį nebaigiamas, šiuos klausimus sprendžia apygardos teismas. Ikiteisminio tyrimo terminus reguliuojantis BPK 176 straipsnis yra labai abstraktus - jis nurodo, jog ikiteisminis tyrimas turi būti atliekamas per kuo trumpesnį laiką. Tai iš tiesų labai neapibrėžtas įpareigojimas. Prokuroras, kuris generalinio prokuroro nustatyta tvarka privalo kontroliuoti tyrėjus, privalo kaltinamąjį aktą su bylos medžiaga perduoti teismui iki įtariamojo suėmimo termino pabaigos likus ne daugiau kaip 10 dienų.
Be jau minėto suėmimo bei namų arešto, įtariajam gali būti skiriamos ir kitos kardomosios priemonės - piniginis užstatas, įtariamasis gali būti įpareigojamas gyventi skyrium su nukentėjusiuoju, iš tokio asmens gali būti paimti dokumentai, jis įpareigotas registruotis policijos įstaigoje, raštu pasižadėti neišvykti. Žinoma, tai žymiai geriau nei suėmimas, kurio nusikaltėliai vengia visais būdais...
