Ieva Žutautaitė
Ar galite įsivaizduoti tokią situaciją: einate gatve ir priešais išvystate... savo motiną. Tačiau vietoj "laba diena, dukrele" tespėjate pamatyti susiraukusį veidą, piktą miną ir išgirstate nutolstančius žingsnius...
Su skundais - į visas iš eilės instancijas
Rokiškio rajono Vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovė Anfisa Silivanova ir šio miesto seniūnijos socialinio darbo organizatorė Stasė Klimienė pripažino, kad rokiškėnė Elena Čiurlienė (65 m.) joms jau pažįstama ne vieneri metai, savo skundais bei nepagrįstais reikalavimais spėjusi įgristi iki gyvo kaulo. Pagyvenusi našlė nesyk kėsinosi iš tikros savo dukters, antrosios grupės invalidės, tačiau be galo darbščios ir geraširdės moteriškės Irenos Turkienės atimti šios dukrelę, anūkę Sandrą. To priežastis, kaip galima spėti, labai paprasta: noras už anūkę gauti kasmėnesinę 500 litų globėjos pašalpą. Tiesa, ponia Elena Čiurlienė tai atkakliai paneigdavusi - anot jos, nereikia jokių pinigų, kad tik būtų leista anūkę ramiai auginti, tačiau netrukus ir pati susimaudavusi "O už ką aš ją išlaikysiu? Reikia skirti pinigų!"
Kadangi yra gyva, o svarbiausia, nepriekaištingai vaikais besirūpinanti Sandros ir dar trijų atžalų motina, globos ir rūpybos institucijos nesutiko apriboti Irenos Turkienės teises į dukterį Sandrą, o šios mergaitės globą apiforminti močiutei. Tada ir prasidėjo vaikiška rašysena, tačiau suaugusiojo mintimis išguldyti skundai į kone visas iš eilės instancijas - pradedant rajono savivaldybe, baigiant Socialinės apsaugos ir darbo ministerija... Po ilgų pakartotinių tikrinimų galiausiai buvo atsižvelgta į mergaitės nuomonę - Sandrai leista gyventi pas močiutę. Penkiolikmetė Sandra išsireikalavo, kad motina jai kas mėnesį mokėtų po tą dalį pinigų, kurie jai iš sunkiai besiverčiančiai šeimai skiriamos socialinės pašalpos priklauso, - kiek daugiau nei 80 litų kas mėnesį. Vieną mėnesį Irena Turkienė šiuos pinigus dukrai atidavė, tačiau pamačiusi, kad jie buvo bemat paleisti vėjais, o ir reikalavimai ėmė didėti, nusprendė daugiau to nedaryti. Na, o kai motina atsisakė pas močiutę išlėkusiai gyventi Sandrai duoti jos "dalį" pinigais, močiutės didelė meilė anūkėlei staiga ėmė ir priblėso... Senoji neprieštaravo, kad Sandra susikrautų savo "vendzliuką" ir keliautų pas mamytę...
Motina - dvare, dukra su vaikais - lūšnoje
Irena Turkienė ir pati stebisi, kas atsitiko jos motinai.
- Viskas buvo gerai, kol su keturiais mažais vaikais po skyrybų su vyru neatvažiavau gyventi į Rokiškį, pas motiną, ir kol buvo gyvas mano tėtis, - neslėpdama nuoskaudos pasakojo Irena Turkienė. - Va tada viskas ir prasidėjo: motina kiekviename žingsnyje pradėjo nurodinėti, kelti nepagrįstus reikalavimus, vadovauti.
Irena Turkienė sakė nė kiek neišgyvendavusi dėl to, kad motina ją su krūva mažų vaikų įkurdino dviejuose ankštučiukuose kambarėliuose palėpėje, o pati karaliavo visame pirmajame aukšte, trijuose erdviuose kambariuose; Irena nepyko ir dėl to, kad ją, stuburo traumą patyrusią invalidę, motina apkraudavo savojo ūkio darbais - kaip nepadėsi, juk ne svetimas esi... Tačiau kai didžiulio mūrinio namo savininkė (tai kas, kad po tėčio mirties dalis namo atiteko Irenai) pradėjo kalbėti apie tų kišenes primenančių kambarėlių nuomą ir atšalus orams tarsi tyčiomis neužkurdavo krosnies, nieko kito neliko, kaip pasiieškoti bent kiek pakenčiamos lūšnelės ir su vaikais išsikraustyti. Irena į skolą nusipirko prie pat Rokiškio esantį nediduką sodo namelį su žemės sklypeliu. Tas namelis buvo tikra lūšna, tačiau pamažu Irenos ir darbščių jos vaikų triūso dėka įgauna normalaus namuko išvaizdą... Kur tik tame sklype yra vietos, driekiasi daržo vagos: suka galvas kopūstai, keroja agurkai, jau džiūsta bulvienojai... Patvoryje, kad neužgožtų daržovių, prisodinta rožių, kitokių darželio gėlių. Iš trobelės sklinda dažų kvapas - Irena net nepakviečia viešnių vidun, nes prasitaria su vaikais daranti remontą, sienas vietomis nudažiusi ne itin lygiai... Žodžiu, ir norėdamas neprikibsi, kad Irena nemoka ar nesugeba tvarkytis, kad netinkamai auklėja savo vaikus.
Atsakomybė už vaikus gula tik ant motinos pečių
Rokiškio rajono Vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovė A. Silivanova kalba vienareikšmiškai: vaikus auginti ir jais rūpintis - motinos pareiga ir jei, neduok Dieve, nepilnamečiai vaikai ką nors prisidirbtų, atsakomybė gultų tik ant motinos pečių. O va Irenos motina, Sandros močiutė, tarnybos turima informacija, visaip stengiasi anūkėlę palenkti į save, visko jai prižada, viską leidžia ir tai ateityje gali turėti žalingos įtakos. Vaikai jau esą ir taip traumuojami, kai ištisai mato ir išgyvena tarp motinos ir močiutės įsiplieskusius nežinia kada užgesiančius nesutarimus, o ką jau kalbėti apie pačių vaikų įtraukimą į šiuos konfliktus! Ne močiutei ir juo labiau ne vaikams spręsti, su kuo keturiasdešimtmetė Irena Turkienė turi bendrauti, ką rinktis į draugus. Irena neslepia - motinai labai nepatiko jos draugas Jonas. Tai taip pat turėjo įtakos santykių tarp motinos ir dukters atšalimui...
Na, o ką į tai atsakytų pati Elena Čiurlienė? "Akistatos" korespondentę kieme sutikusi moteris iškart susiraukė sužinojusi, apie ką noriu pasikalbėti.
- Iš kur ištraukėt, kad nesutariu su dukra? - iškart puolė dėstyti ponia Elena. - Mudvi labai gražiai bendraujam! Kas per nesąmonė, kad Sandrai liepdavau rašyti skundus - mergaitė pati viską supranta! Ką, dukrą su vaikais išvariau? Pati išlėkė! Ir jokių pinigų man nereikia - galiu be jokių pašalpų Sandrą auginti!
Trumpai tariant, Elena Čiurlienė bet kuriuo klausimu jautėsi esanti visiškai teisi.
