Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Prastos reputacijos socialiniam sluoksniui atstovaujantį vyrą - drebantį iš pykčio, laikantį sugniaužtą kumštį, pasiruošusį smogti bet kuriam pasitaikiusiajam šalia, įskaitant ir savo mylimąją, lyg ir nebūtų labai sunku įsivaizduoti. O panašios būsenos moterį? Pasirodo, šios irgi ne pėsčios - nė už ką nenusileidžia vyrukams! Ankstesniais laikais būdingą lėkščių daužymą, trepsėjimą kojomis ar kurtinantį spiegimą -aitės ir -ienės pastaraisiais metais mieliau pakeičia konkretesnėmis ir žymiai veiksmingesnėmis pykčio ir agresijos išraiškos priemonėmis - peiliu, kirviu, kauptuku, o jei to po ranka nepasitaiko - tiesiog nagais ir dantimis...
Puolė net pareigūnus
Prieš kurį laiką sostinės kriminalistams teko sulaikyti vieno mikrorajono gyventoją Iriną (36 m.), kuri buvo ką tik peiliu sužalojusi savo sugyventinį. Pareigūnus į nelaimės vietą iškvietė kaimynai, neapsikentę Irinos draugo Valerijaus šauksmų. Vyrukas, girdėjusiųjų teigimu, kelias valandas Irinos buvo "auklėjamas" kumščiais bei šepečio kotu (jis bute rastas lūžęs perpus), o vėliau iš šio buto ėmė sklisti nerimastingi šūksniai "Padėkit, papjovė!.." Dažni neblaivios Irinos "išsikrovimai" ant savo lovos draugo kaimynams, žinoma, buvo jokia paslaptis, tačiau kai nelaimėlis jau pradeda sapalioti apie žūtį, negali nereaguoti... Taigi atkaukė net keli policijos ekipažai, o Irina sėdi bute užsirakinusi, visokiais žodžiais koneveikia vidun norinčius patekti pareigūnus - ir tu jai pašvilpk. Kai šie neapsikentė su girtuokle derėtis ir ėmė ruoštis laužti duris, pastarųjų užraktas vis dėlto trekštelėjo... Tačiau Irina rami ilgai neišsilaikė - į rankas pastvėrė tuščią alaus butelį ir juo užsimojo arčiausiai buvusiam kriminalistui... Gerai, kad šio pareigūno kolegos perprato agresorės planus ir laiku suskubo Iriną sudrausminti, užsegė jai antrankiais. Beje, net ir nuo surakintos moteriškės pareigūnai nenuleido akių...
Irinos peiliu "paženklintas" sugyventinis, deja, neišgyveno - po operacijos prasidėjo komplikacijos (buvo kiaurai perdurti plaučiai), ir nukentėjėlis po savaitės iškeliavo į kitą pasaulį. Na, o aršiajai Irinai teko stoti prieš teismą ir vykti į Panevėžio moterų pataisos namus.
Pasirodo, tokie atvejai (kai prisieina tramdyti agresyviai nusiteikusias moteris) tiek sostinės, tiek kitų šalies rajonų policijos komisariatų pareigūnams pasitaiko ne taip jau retai. Labai gaila, bet metams bėgant agresyvių moterų daugėja, mat, kaip rodo statistika, daugėja ir asocialių asmenų (o tokie nesusipratimai beveik be išimties užregistruojami vien asocialiai gyvenančiose šeimose).
Moterų kalėjime daugiausia žudikių
Kaip "Akistatos" žurnalistę informavo Panevėžio moterų pataisos namų Auklėjamojo darbo skyriaus viršininkė, laikinai einanti direktoriaus pavaduotojos auklėjimo reikalams pareigas Regina Stankuvienė, iš 204 šiuo metu pataisos namuose bausmę atliekančių moterų daugiausia yra teistų už tyčinę žmogžudystę! Net 27 procentai, arba per pusšimtį! Iš šito nemažo pulko viena - dar nepilnametė!
Ar žmogžudės išsiskiria iš kitų už lengvesnius nusikaltimus nuteistų pataisos namų gyventojų? Gal jos agresyvesnės, piktesnės, uždaresnės, mažiau linkusios laikytis čia nustatytos drausmės ir tvarkos? Su nuteistosiomis tiesiogiai dirbantys pataisos namų darbuotojai sakė negalį to patvirtinti, nes esą labai margų asmenybių pasitaiko ir tarp nuteistų už tyčinį nužudymą, ir tarp daugkartinių vagilių, plėšikių ar susijusiųjų su narkotikais... Be abejo, nuteistosios už sunkius smurtinius nusikaltimus paprastai gauna ilgesnes bausmes ir tai jau savaime komplikuoja jų padėtį: kyla laisvėje likusių vaikų priežiūros ir auklėjimo, pasimatymų, skyrybų su vyru ir panašios problemos, kurios sprendžiamos itin sunkiai. Štai dėl to labai daug žmogžudystes įvykdžiusių moterų anksčiau ar vėliau praveria pataisos namuose dirbančios psichologės kabineto duris...
O ar galėtų pataisos namų darbuotojai atsakyti, kiek maždaug nuteistųjų, patekusių čion už vyro (ar draugo) nužudymą ar sunkų sužalojimą, nuoširdžiai dėl to išgyvena, gailisi? Anot kalbintų pareigūnų, turbūt neatsirastų nė vienos nuteistosios, kuri teismo posėdžiuose pareikštų nesigailinti įvykdžiusi sunkų nusikaltimą. Tačiau kaip yra iš tikrųjų, ar tokie tvirtinimai yra tik bandymas sušvelninti savo padėtį, siekimas išvengti griežtesnės bausmės, ar tikrai nuoširdi atgaila - niekas tiksliai nežino. Kita vertus, anot Auklėjamojo darbo skyriaus viršininkės Reginos Stankuvienės, dauguma už sunkiausius nusikaltimus nuteistų moterų dažniausiai savo poelgį žūt būt bando pateisinti - tvirtina buvusios išprovokuotos, priverstos gintis, todėl ir griebęsi peilio ar kito pavojingo įrankio. Štai pavyzdys: Vitalija prisipažino ilgus metus kentusi girtavusio vyro terorą - patyčias, įžeidinėjimus, net kumščius... Būtų protingiausia kuo greičiau nuo tokio netikėlio pabėgti, išsiskirti, nutraukti bet kokius ryšius, tačiau ujama ir skriaudžiama moteris kentėjo, tylėjo, laukė... Kol per tam tikrą laiką susitvenkė didžiulis skausmingas pūlinys, pratrūkęs ne vietoje ir ne laiku - per išgertuves, kai abiejų pusių protus buvo užvaldę pražūtingi lašai su laipsniais...
Taip taip, kaip tvirtina policijos ir prokuratūros pareigūnai, smurtas, konfliktai ir degtinė - neišskiriama trejybė!
Smurtaujančių vyrų ir moterų - po lygiai
Kad smurtas ir svaigalai - neatsiejami, visiškai sutinka ir Raseinių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Eivydas Chmieliauskis. Ilgametę darbo patirtį turintis pareigūnas sakė manąs, kad smurtaujančių vyrų ir moterų (bent jau Raseinių rajone) yra daugmaž po lygiai. Beje, kartais moterys dar esą pasižymi didesniu žiaurumu nei vyrai - puldamos griebiasi "patikimų įrankių" - peilio, kirvio, kauptuko ar pan., mat suvokia, kad plikomis rankomis vyro neįveiks. Na, o kai rankose - aštrus duriantis ar pjaunantis įrankis, moteriai paprastai užtenka jėgų auką tuo daikčiuku patiesti vieninteliu užsimojimu.
Prieš kurį laiką E. Chmieliauskis ir jo kolegos aiškinosi nekasdienišką moteriško smurto atvejį. Viena "šustra" rajono gyventoja turėjo vyrą ir meilužį. Konkurentas Zosės vyrui nė kiek nekliudė (o gal ramaus būdo vyriškis bijojo nuolat agresyviai nusiteikusiai, priekabių ieškančiai žmonai paprieštarauti?). Kartą moteriškė ir du jos vyrai susiruošė pasilinksminti. Nuėjo pas kaimynus, ilgai ir nuobodžiai kilnojo taureles (kaip vėliau paaiškėjo, kiekvienai "galvai" išėjo po du litrus pilstuko!). Na, o kai beveik visi gėrėjai "nulūžo", arklišką sveikatą turinti Zosė susirado peilį ir taip maktelėjo juo saviškiui į krūtinę, kad įrankio ašmenys išlindo nugaroje! Šiaip ne taip peilį ištraukusi numetė šalimais, o pati paknopstomis pasiekė namus.
Kitą rytą išgertuvių dalyviai prasiblaivė, sukilo. Budina lavoną, ragina jį gerti toliau - šis nė krust. Žiūri, kad jau atšalęs! (Vyriškiui buvo perdurta širdis, išsivystė vidinis kraujavimas, todėl išorėje kraujo nebuvo nė lašo.) Išsigandę gėrėjai kviečia policiją, sulaukia pareigūnų. Apklausiami vakarėlio dalyviai mažai ką tegali paaiškinti - gi beveik nieko neatsimena, buvo visiškai girti. Tačiau kai kalba pakrypsta nužudymo link, net du vyrukai prisipažįsta iš vakaro konfliktavę su Alfonsu. Tai gal, girdi, pergėrę ir galėję šį persmeigti. Kitaip sakant, nusikaltimą prisipažįsta net du, o dūris, kaip nustatė teismo medicinos ekspertas - tik vienas! Štai tada pareigūnai ir suabejojo Alfonso Zosės nuoširdumu (pastaroji dievagojosi apie aplinkybes, kurioms esant vyras buvo mirtinai sužalotas, ničnieko nežinanti). Per pakartotinę apklausą Zosė pradėjo painiotis, mikčioti, kaip sakoma, rausti ir balti, kol galiausiai viską atvirai išklojo...
Tai vienas tragiškiausių moterų smurto prieš vyrus atvejų Raseinių rajone. O tokių nutikimų, kai silpnosios (?) lyties atstovės vyrus apkula kumščiais ar puodų dangčiais, kočėlais ar šluotkočiais, anot prokuroro E. Chmieliauskio, pasitaiko gana dažnai. Visos tokios šeimos - girtaujančios, esančios rajono Globos ir rūpybos skyriaus ar Vaiko teisių apsaugos tarnybos "juoduosiuose sąrašuose". Trumpai tariant - asocialios. Vadinasi, puikiai pažįstamos ir policijos pareigūnams.
Smurto negalima pateisinti
Šilutės rajono policijos komisariato Ikiteisminio tyrimo skyriaus vadovo Petro Čepausko nuomone, smurtavusi moteris neturėtų teisintis vyro (draugo) buvusi nuolat terorizuojama, skriaudžiama - todėl atseit ir nesusitvardžiusi, peržengusi ginties ribas. Juk jei esi skriaudžiama - skųskis, bėk kuo toliau nuo tokio draugo, o ne susitapatink su juo, neimk iš jo pavyzdžio! Tačiau girtaujančiose šeimose, anot Petro Čepausko, paprastai galioja iškreiptai suvokiamos moralės ir dorovės normos, savi įstatymai.
Kaip toliau svarstė pareigūnas, dauguma tokių moterų savigyną prisimena vien tam, kad išvengtų griežtesnės baudžiamosios atsakomybės - juk nužudyto vyro neprikelsi ir neprakalbinsi, o liudytojų dažniausiai nebūna arba jie tokios būklės, kad nieko nepamena... Štai esą ir "pagimdomos" versijos, kad vyras puolęs pirmas ir pats ant peilio ar kirvio užšokęs...
Kita vertus, anot P. Čepausko, pasitaiko ir tokių nusikaltusių moterų, kurios atvirai didžiuojasi, kad muša savo vyrą!
Antai prieš kurį laiką, anot pareigūno, "latrų" porelė pateko į policijos nemalonę, kai ilgai vyrą smurtinėmis priemonėmis "auklėjusi" žmona persistengė - peiliu sužalotas nukentėjėlis pateko į ligoninę, tik per plauką išvengė mirties, todėl nori nenori turėjo papasakoti, kas jį taip nuskriaudė. Pakviesta pokalbio šio vyručio žmona, anot pareigūno, tiesiog švytėdama iš laimės pasigyrė, kaip kažkuo neįtikusį vyrą eilinį kartą "pastatė į vietą". Besiklausantiems tokio pasakojimo pareigūnams net nugara nuėjo pagaugais - užuot save smerkusi, karinga moteriškė tiesiog tryško džiaugsmu, įsivaizdavo atlikusi tikrą žygdarbį! Na, o po kurio laiko, suvesta su nukentėjėliu į akistatą, nejausdama jokio sąžinės graužimo aršuolė vyreliui ėmė grasinti: "Nu kai tu sugrįši į namus, dar ne taip kentėsi! Mušiau tave ir mušiu..." Nukentėjėlis puikiai suprato, kad jo gyvenimo draugė nesišvaisto tuščiais pažadais, tad prisiprašė priimamas giminaičių - pas ją nesugrįžo...
Kyla klausimas, kodėl vyriškis to negalėjo padaryti anksčiau? Kaimo gyventojai - vieningos nuomonės: savo "bobą" Zigmas buvo "iki ausų" įsimylėjęs. O mylintis žmogus, kaip tvirtina psichologai, yra labai pažeidžiamas, todėl šiuo atveju moteris juo ir naudojosi. Priversdama vyrą paklusti, agresyvi žmona jį ėmė eksploatuoti ir dvasine prasme (grasinimais), ir fiziškai. Taip žemindama vyrą moteris pasijuto esanti "šeimos valdžia", vyro šeimininkė, su juo galinti daryti ką nori...
Teismas smurtautojos veiksmus įvertino ketveriais metais nelaisvės, tačiau kaimo, kuriame buvo apsistojusi ši sutuoktinių porelė, gyventojai nelabai tiki, kad kaimynė iš pataisos namų sugrįš ramesnė, pasitaisiusi. Veikiau esą priešingai - taps dar pavojingesnė aplinkiniams...
Smurtavimas - nepagydoma liga?
Iš kur moteris - anot poetų, trapi ir švelni būtybė - sukaupia tiek agresijos, neapykantos, pykčio? Regina Stankuvienė į šį klausimą atsako lakoniškai: tai esą nulemia daugelis veiksnių. Tačiau turbūt niekas nedrįstų prieštarauti, jog į agresiją linkusi moteris nemenką pagrindą atsineša dar iš vaikystės laikų. Nes turbūt ne veltui sakoma, jog smurtas - tarsi nepagydoma paveldima liga - persiduoda iš kartos į kartą. Visai galimas dalykas, kad Zosė ar Irina augo tokioje aplinkoje, kur alkoholis, konfliktai, rietenos ir, žinoma, muštynės būdavo laikoma šeimyninio gyvenimo norma, neišvengiama būtinybe. Taigi turbūt nereikia labai lakios vaizduotės, kad suvoktume, kas Lietuvai gresia ateityje. Juk asocialių šeimų kiekvienais metais vis daugėja...
Agresiją`slopinti nėra lengva
Nors psichologai tvirtina, jog žiauriausi nusikaltėliai dažniausiai esti žemesnio negu vidutinis intelekto jauni vyrai, pripažįstama ir tai, jog moterų agresijos pasireiškimo atvejų skaičius taip pat nuolat didėja.
Kas skatina agresiją? Psichologai teigia, jog žmonių, kaip ir gyvūnų, smegenyse yra sritys, kurias dirginant sukeliamas agresyvus elgesys. Vienos tokios nervų sistemos dalies užduotis yra pulti, o kitos - išlaikyti ir atstatyti kūno rezervus. Kai pirmoji dalis ragina pulti, antroji tarsi bando nuo to atkalbėti, nuraminti. Būtent dėl to tarp šių dviejų sričių kartais nusistovi pusiausvyra. Tačiau kai agresyvumas staiga vėl sužadinamas, svarstyklės nusvyra puolimo naudai.
Kita vertus, anot psichologų, dažnai kyla konfliktas paties puolančiojo viduje - konfliktas tarp baimės būti nugalėtam ir agresyvumo. Todėl esą žmogus (kaip ir gyvūnas) iškart nepuola - iš pradžių tik grasina.
Psichologai tvirtina, jog besiruošiančio pulti žmogaus veido spalva gali staiga pasikeisti, pavyzdžiui, raudonio išpiltas veidas staiga pabąla... Agresyviai nusiteikusio žmogaus išbalusiu veidu esą reikėtų ypatingai saugotis (nes veido raudonis rodo, kad pulti skatinanti sistema yra nuslopinta).
Kaip agresiją nuslopinti? Anot psichologų, vienas pagrindinių ir priimtiniausių būdų yra išsirėkimas. Tačiau tai padeda toli gražu ne visada. Sakysime, sutuoktiniai rėkdami vienas ant kito gali tapti dar agresyvesni (yra pasitaikę atvejų, kai riksmai tik paskatino agresyvumą). Kitas būdas nuslopinti agresiją - atvirai, ramiai išsišnekėti. Tačiau ar įmanoma ramiai pasiaiškinti su girtut girtutėliu, pykčiu alsuojančiu asmeniu? Juk net tyrimais nustatyta, kad alkoholis kaip niekas kitas atpalaiduoja agresyvias reakcijas...
