Artėja Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-ųjų metinių paminėjimas sukėlęs didžiulį rezonansą Baltijos valstybėse ir Rusijoje. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus atsisakė Rusijos vadovo Vladimiro Putino kvietimo atvykti į Maskvą paminėti šios datos. Taip pat pasielgė ir Estijos prezidentas Arnoldas Riuitelis ir tik Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga priėmė Rusijos vadovo kvietimą.
Geografinė Lietuvos, Latvijos ir Estijos padėtis lėmė tai, kad jau karo išvakarėse jos tapo dviejų totalitarinių sistemų - stalinistinės SSRS ir hitlerinės Vokietijos - sąmokslo aukomis ir neteko suverenumo. Dar prieš prasidedant šių sistemų tarpusavio karui, visos trys valstybės buvo prievarta inkorporuotos į SSRS sudėtį.
Antrasis pasaulinis karas nė iš vienos pusės nebuvo teisingas. Vokietijos pralaimėjimas kare savaime tapo hitlerizmo pasmerkimu. Tačiau Vokietijos piliečiams užteko jėgų prisiimti kaltę ir tai tapo šios šalies demokratinio prisikėlimo pradžia. Tuo metu SSRS pergalė, įvertinta kaip stalinizmo laimėjimas, įkvėpė jam naujos gyvybės. Sovietų Sąjungos pergalė kare Baltijos valstybėms reiškė žudynių, trėmimų, emigracijos, prisitaikymo ir kolaboravimo pradžią, įtvirtino prieš karą pradėtą Baltijos valstybių okupaciją.
Ir dar. Sovietų propaganda mums visada pūtė miglą į akis. Taip atsitiko ir su karu - mes žinojome tik tai, ką turėjom žinoti: sovietų karys nugalėtojas - pats humaniškiausias pasaulyje. Iš tikrųjų kare buvo ir kita pusė.
Maksas Hastingsas - vienas žinomiausių Didžiosios Britanijos karo istorikų. Savo naujojoje knygoje "Armagedonas" jis, remdamasis ilgamečiais tyrinėjimais ir šimtų liudininkų - kariškių ir civilių gyventojų - pasakojimais, ryškiai ir naujai aprašo paskutiniųjų Antrojo pasaulinio karo mėnesių įvykius. Šioje knygos ištraukoje atskleidžiamas negailestingas sovietinių karių įsiveržimas į rytinius Trečiojo Reicho rajonus.
Nesuvokiamas žiaurumas
Pirmąkart į rytinius Vokietijos rajonus rusų kariai įžengė 1944-ųjų spalį, Raudonajai Armijai užgrobus keletą pasienio kaimų. Po penkių dienų jie iš ten buvo išvyti ir prieš vokiečių karių akis atsivėrė siaubingas vaizdas.
Vos vienas kitas civilis gyventojas išvengė mirties. Moteris nukryžiuodavo ant daržinių durų ar apverstų vežimų arba išprievartavę traiškė tankų vikšrais. Jų vaikai taip pat buvo žiauriai nužudyti. Keturiasdešimt prancūzų karo belaisvių, dirbusių gretimuose vienkiemiuose, tariami išvaduotojai sušaudė. Toks pat likimas ištiko ir vokiečių komunistus. Raudonarmiečių veiksmai nebuvo nesuvokiamo žiaurumo proveržis - tai buvo metodiškas, šaltakraujiškas sadizmas, nė kiek nenusileidžiantis, o gal net pranokstantis pačius nacius.
"Fermos kieme stovėjo vežimas, kuriame nukryžiuotojo poza, per rankas prikaltos vinimis, buvo kelios nuogos moterys, - raportavo vokiečių karys Karlas Potrekas. - Prie didelio užvažiuojamojo kiemo yra daržinė. Ant visų jos durų nukryžiuotojo poza irgi prikaltos nuogos moterys. Gyvenamuosiuose namuose mes suradome iš viso 72 žiauriai nužudytas moteris ir merginas, taip pat ir vieną 74 metų senuką. Visi jie buvo siaubingai nukankinti. Tik kelių nužudytųjų galvose buvo matyti šautinės žaizdos. Kai kuriems kūdikiams buvo sutraiškytos galvos".
Netgi patiems rusams dėl tokio žvėriškumo vėliau kilo šiokių tokių nepatogumų. Maskvos paruoštos oficialios vadinamosios "Didžiojo Tėvynės karo" istorijos autoriai, šiaip jau labai santūrūs ir nekalbūs, pripažįsta: "Ne visi tarybiniai kariai teisingai suprato, kaip jiems dera elgtis Vokietijoje. Pirmosiomis karo Rytų Prūsijoje dienomis pasitaikė pavienių teisingo elgesio normų pažeidimų atvejų".
Iš tikrųjų tai, kas įvyko pirmųjų atakų metu, buvo tik barbariško Raudonosios Armijos elgesio, braunantis į Trečiojo Reicho gilumą, požymiai. Daugiau nei 100 milijonų žmonių, esančių hitlerinės Vokietijos teritorijoje, atsidūrė tamsiame labirinte, kur jų laukė baisumai, gerokai pranokstantys viską, ką teko išgyventi Vakarų šalims Antrojo pasaulinio karto metais.
Rusams tai buvo tarsi kerštas už žvėriškumus, nacių vykdytus jų šalyje. Trejus metus Vokietijos kariai siautėjo SSRS teritorijoje žudydami tūkstančius žmonių ir suteikdami sovietinių respublikų tautoms neišmatuojamas kančias. Iš viso karo metais žuvo apie 8,7 milijono sovietinių karių ir 18 milijonų taikių gyventojų.
Rusų neapykanta priešui ypač sustiprėjo, kai buvo išvaduoti vokiečių okupuoti rajonai. Prieš rusų karių akis atsivėrę vaizdai labiau priminė dykumą - pasėliai sunaikinti iki pat šaknų, gyvuliai išvesti ar išskersti, milijonai namų sudeginta, dauguma gyventojų išžudyti arba paimti nelaisvėn. Sovietų armijos eilinis Vitoldas Kubaševskis prisimena, kaip jo pulko kariai ką tik išvaduotame kaime pajuto iš daržinės, esančios netoli kaimo bažnytėlės, sklindantį dvoką. Įėję vidun kariai išvydo į krūvą suverstų pūvančių išžudytų kaimo gyventojų lavonus.
Dar kraupesni vaizdai jų laukė nacių mirties stovyklose. Maidaneko (Lenkija) lagerio krematoriume Stalino kariai aptiko 200 000 sudegintų žmonių pelenus.
Betarpiški "kontaktai" su priešo kariais, kurie elgėsi įžūliai ir žiauriai, tik dar labiau pakurstydavo neapykantos ugnį. Karo lauko ligoninėje, kur dirbo karo gydytojas Nikolajus Senkevičius, grupė vokiečių belaisvių per tardymą atsisakė atsakinėti į klausimus: "Mes tiesiog nuvedėme juos gal 100 metrų į šoną ir ten sušaudėme".
Daugelis nelaisvėn pasidavusiųjų vokiečių taip ir neišvydo karo belaisvių stovyklų. "Mes žudydavome belaisvius tiesiog taip, - sako kapitonas Vasilijus Krylovas ir spragteli pirštais. - Jei kareiviams įsakydavo belaisvius pristatyti į užfrontę, dažniausiai juos nušaudavo kaip mėginančius pabėgti".
Vitoldas Kubaševskis prisimena, kaip jam buvo sunku šaudyti belaisvius ir kaip jis stengėsi nežiūrėti pasmerktiesiems į akis. Bet kaip ir visi, jis šaudė vykdydamas įsakymą.
"Kare - tik viena taisyklė: tu eini į mūšį, matai priešą, o priešas tau - ne žmogus, - prisimena seržantas Nikolajus Timošenka. - Pakėlęs rankas tu neišsigelbėsi".
Ypatingą pasibjaurėjimą rusams kėlė tai, kad vokiečiai nuolat pabrėždavo priklausą aukščiausiai civilizacijai. "Jie visiškai neturi gėdos, - su pasidygėjimu kalba tarybinis karo korespondentas Aleksėjus Surkovas. - Prausdamiesi jie nuogai išsirengia moterų akivaizdoje, ropščiasi ant moters kaip eržilai. Sėdėdami prie stalo ir valgydami jie nė kiek nesigėdydami garsiai gadina orą. Kažin, ar ir savo namuose jie taip elgiasi?"
Atpildo registras
Stalino kareiviams buvo rekomenduojama vesti "atpildo registrą", užsirašant duomenis apie nacių žiaurumus ir fiksuojant asmeninį "indėlį" į "sąskaitų suvedimą". Politvadovai tuo tikslu organizuodavo "atpildo mitingus".
Ši keršto ištroškusi orda, įžengusi į Vokietiją, kėlė grėsmingą vaizdą. Stalino visiškai nejaudino, kiek žmonių žus iškovodami jam pergalę, ir sėkmingos jo pėstininkų bei tankų atakos buvo pagrįstos labiau karių pasiaukojimu nei protingai apgalvota taktika.
Dešimtys tankų, išsirikiavę vienas greta kito, kone liesdamiesi šonais, judėjo į priekį. Vokiečiai pašaudavo keturis penkis, bet į jų vietą stodavo kiti tankai, o paskui juos žygiavo pėstininkai.
Vienas vokiečių karys prisimena: "Jūs tiesiog nepatikėsite - jie vis ėjo ir ėjo, jų pėstininkai metėsi po mūsų tankais bėgdami, šaukdami, netgi kai prieš mūsų pozicijas jau buvo kalnai lavonų. Kilo tik viena mintis: argi tokius žmones galima sustabdyti?"
Žuvusiųjų karių skaičius dar ir šiandien daugeliui veteranų yra išdidumo ir puikavimosi ženklas. "Aišku, Raudonojoje Armijoje žmogaus gyvybė buvo visiškai nevertinama, - pastebi artileristas Vladimiras Gorminas. - Niekas nežinojo, kiek žmonių žuvo. Tiesiog tai nieko nejaudino".
Generolai siuntė savo "didvyriškąsias armijas" tiesiog į ugnį, neatsižvelgdami nei į galimą priešo kontrataką ar apsuptį. "Vokiečiai jas atkirsdavo ir jos savaitėmis išbūdavo apsuptyje. Baigdavosi maistas, vanduo, kuras ir šaudmenys, - pasakoja vienas rusų karininkas. - Bet jie privalėdavo prasiveržti iš apsupties".
Rusai buvo negailestingi susirėmimuose. Ypač pavojingais priešininkais jie tapdavo naktinėse kovose. Visi vokiečių kariai, pabuvę Rytų fronte, o paskui atsidūrę Vakaruose, vienbalsiai tvirtino, jog mūšiuose su amerikiečiais ar anglais jie bent jau naktimis galėjo laisvai judėti, tuo tarpu rusai nė minutei nedavė priešui ramybės.
Vienas iš pamėgtų sovietinių žvalgų grupių, dirbusių naktimis, triukų buvo perpjauti gerkles vokiečių sargybiniams, o paskui palikti subjaurotus lavonus kaip pamoką jų gyviems likusiems draugams.
Kvailiai ar didvyriai?
Raudonarmiečių narsa ir užsispyrimas sudarė keistą derinį su nedisciplinuotumu ir girtavimu: besaikis alkoholio vartojimas buvo vienintelis dalykas, bent kiek leidęs ištverti fronto kasdienybę.
Net pavojus būti sušaudytam - Stalinas teikė pirmenybę būtent tokiam "laikymo už apynasrio" metodui - negalėjo sulaikyti žmonių nuo ekscesų, neretai mirtinai pavojingų.
Vienos brigados kariai, užgrobę cisterną su grynu spiritu, paleido į ją automato seriją, o kai alkoholis ėmė trykšti pro visas skylutes, išsižioję stovėjo po ugninio vandenėlio čiurkšlėmis. Dauguma nusigėrė kone iki sąmonės netekimo ir vos nežuvo, kai vokiečiai netikėtai perėjo į kontrataką.
Trys kareiviai, pamėginę atlikti tokį pat triuką su didžiule statine viename iš Vengrijos vyno rūsių, paprasčiausiai paskendo vyne.
Sovietinių karių beprotybės prie vairo tapo tikra legenda. Autotransporto tarnyba keliuose išstatė ženklus "Stabdyk arba žūsi!" tačiau dešimtys sunkvežimių vairuotojų lengvabūdiškai ignoravo šiuos perspėjimus ir iš tiesių žūdavo. Vladimiras Gordinas kartą matė, kaip trys sunkvežimiai iš autokolonos vienas paskui kitą nugarmėjo į prarają.
Arba štai toks atvejis: vienas tankų dalinio karys nusprendė pajuokauti: užsivilko vokišką milinę, užsidėjo šalmą ir įsiveržė į patalpas, kur ilsėjosi jo bendražygiai, šaudamas: "Hende hoh!" Kai kam tai pasirodė gan šmaikštu, tačiau vienas iš karių spėjo "artistą" nušauti dar prieš jį atpažįstant.
Aišku, ne visi sovietiniai kariai buvo kvailiai arba didvyriai. Pirmajame mūšyje septyniolikmetis Anatolijus Osminovas pražilo, kai į jo tanko šarvus tarsi kruša pasipylė kulkos. Jis prisipažįsta, kad iš baimės net... pridėjo į kelnes. Taip nutiko daugeliui karių visuose frontuose. "Paskui pripranti prie pavojaus, kaip pripranti ir žudyti žmones, - pasakoja jis. - Iš pradžių galvojau: kaip aš galėsiu šauti į žmogų? Bet paskui supratau: arba nužudai tu, arba nužudo tave".
Net ir šiandien dauguma rusų bei pati vyriausybė atsisako pripažinti tikrus žiaurumo, kurį vykdė Raudonoji Armija pakeliui į Berlyną, užmojus. Tačiau 1945 metais Raudonosios Armijos vadai neabejotinai manė, kad jų kariai Vokietijos žemėse gali elgtis kaip laukiniai.
Labiausiai nukentėjo Rytų Prūsija - jos plačiose lygumose buvo daugybė vokiečių aristokratų dvarų. Pirmaisiais karo metais tai buvo tylus užkampis ir gyvenimas čia tekėjo tarsi taikos metais. Dabar jis pavirto tikru pragaru.
"Visi mes žinojom, kad vokiečių merginas galima prievartauti ir žudyti, - rašė Aleksandras Solženicynas, karo metais buvęs artileristu. - Tai buvo vertinama kone kaip pergalė mūšyje".
Jam pritaria ir Gavrilas Tiomkinas, tarnavęs vertėju 78-ojoje šaulių divizijoje: "Pats paprasčiausias būdas atkeršyti - visiškai užvaldyti priešo moteris".
Rytų Prūsijoje raudonarmiečių prievarta prieš moteris buvo įgavusi tokį mastą, kad tai jau aiškiai rodė ne grynai seksualinio pasitenkinimo poreikį, o siekimą pažeminti ir pasityčioti iš visos tautos.
Užkariautojų įniršis dar padidėjo, kai jie pirmąsyk savo akimis išvydo, kaip turtingai gyvena vokiečiai. "Jų kaimai ir miesteliai, lyginant su mūsiškiais, atrodė kaip tikras rojus žemėje, - kalba leitenantas Genadijus Klimenkoputas. - Viskas buvo taip išpuoselėta. Tiek gražių pastatų. Jie buvo daug turtingesni už mus. Kodėl jie užpuolė mus 1941-aisiais ir taip su mumis elgėsi?"
Tai, ką išvydo kariai, prieštaravo daugiametei propagandai apie socialistinės ekonomikos pranašumą. Gali būti, kad kaip tik pyktis, kilęs pamačius, kaip turtingai gyvena priešas, ir prisiminus savo skurdų gyvenimą bei dešimtmečius trunkančią "diržų susiveržimo" kampaniją, ir paaiškina tai, kodėl sovietiniai kariai kaip bepročiai griovė ir naikino viską, kas tik pakliuvo po ranka.
Plėšikavimas tapo nebekontroliuojamas, juolab kad tam "talkino" ir sovietinėje armijoje gyvuojanti tvarka, pagal kurią kiekvienas kareivis kartą per mėnesį galėjo nusiųsti į namus siuntinį su trofėjais. Į Rusiją buvo siunčiama viskas - maistas, gėrimai, gyvuliai, drabužiai, brangenybės. Jei civiliai gyventojai pasiskųsdavo dėl vagysčių, kareiviai jų namus paprasčiausiai sudegindavo.
Pabūgę tokio įniršio ir plėšikavimo, Rytų Prūsijos gyventojai bėgo neatsigręždami.
Masiškas bėgimas
Vieną iš šalčiausių XX amžiaus žiemų šimtai tūkstančių taikių gyventojų (keletas laimingųjų - vežimais, o kiti pėsčiomis) leidosi į vakarus siauru snieguotos lygumos koridoriumi, iš abiejų pusių supami sovietų karių. Svarbiausia buvo tik viena - išsigelbėti nuo rusų. Keliai buvo prisigrūdę keliautojų, o šalikelėse tysojo lavonai. Mirę kūdikiai gulėjo tiesiog ant sniego. Kai kurie bėgliai, paklaikę nuo siaubo, šalčio ir chaoso, suko atgal tarsi savęs, tarsi kitų klausdami: "Galbūt, rusai nėra tokie baisūs, kaip apie juos pasakoja".
Vėliau dėl tokio savo sprendimo jiems teko pasigailėti - rusai juos sušaudė.
Tie, kurie negalėjo pasitraukti į vakarus sausuma, mėgino keliauti jūra - tai buvo dar vienas iš siaubingiausių karo epizodų. Vokietijos Baltijos jūros uostuose tūkstančiai žmonių kovojo dėl vietos laive, plaukiančiame į vakarus - kai kurie įkrisdavo į vandenį,paslydę spūstyje ant trapo, kai kuriuos kiti keleiviai išmesdavo už borto.
Gdynės uoste prasidėjo keleivių laipinimas į seną laivą "Vilhelmas Gustlovas". Iki karo tai buvo kruizinis laineris. Taikos metu laive tilpdavo 1 900 keleivių ir ekipažo narių. Bet tądien keleivių sąraše mirgėjo net 6 000 pavardžių - tarp jų sužeistieji iš karo ligoninių amputuotomis galūnėmis ir nėščios moterys, kurioms pasivaikščiojimų denyje buvo įrengtas gimdymo skyrius.
Vėliau, kai "Vilhelmas Gustlovas" atsišvartavo nuo kranto, jį apsupo daugybė valčių, su pabėgėliais, maldaujančiais paimti juos į laivą. Pasigailėjusi įgula į laivą paėmė dar apie 2 000 žmonių. Tie, kuriems pavyko patekti į laivą, lengviau atsikvėpė. Deja, jie buvo pasmerkti. Palikęs uostą, senasis perkrautas laivas lėtai skrodė Baltijos vandenis.
"Vilhelmas Gustlovas" tapo lengvu taikiniu povandeninio laivo kapitonui Aleksandrui Marinesko, paleidusiam į jį torpedas, kaip įprastai, papuoštas lozungais: "Už Tėvynę!", "Už Stalingradą!", "Už tarybinę liaudį!"
Pasigirdo trys duslūs sprogimai, "Vilhelmas Gustlovas" smarkiai pakrypo ir per 70 minučių paskendo. Šios katastrofos - didžiausios plaukiojimo jūromis istorijoje, užtemdžiusios "Titaniką" ir "Luzitaniją" - aukomis tapo 7 000 žmonių.
Laivo keleiviai išgyveno siaubingas akimirkas. Įkurdintiesiems tose laivo dalyse, į kurias kaip tik pataikė torpedos, savotiškai pasisekė - jie žuvo iškart. Kitų - nepajudančių ligonių, senukų - mirtis buvo ilga ir kankinanti.
Netgi tie, kuriems pavyko patekti į gelbėjimo valteles, mirtinai sušalo nesulaukę gelbėtojų. Išsigelbėjo iš viso 949 žmonės. Deja, siaubingas "Vilhelmo Gustlovo" likimas pasaulinės 1945-ųjų tragedijos fone užsimiršo ir šiandien apie jį prisimena tik kai kurie vokiečiai ir grupelė istorikų.
Kruvina žiema
Dabar Rytų Prūsijoje vokiečių rankose liko tik apsupta jos sostinė - Kenigsbergas. Kai kurie miestiečiai norėjo pasiduoti, bet paskui pamatė 80 vokiečių karių kūnus. Šie kariai buvo nubausti mirtimi už dezertyravimą, o jų palaikai palikti visuotinei paniekai prie miesto stoties. Prie drabužių jiems buvo priklijuoti užrašai "Jie buvo bailiai, bet vis vien žuvo!"
Rusų kariai subombardavo miestą iki pamatų, ir visgi jiems teko kovoti dėl kiekvieno metro panaudojant ugniasvaides. "Niekada nesusidūriau su tokiu narsiu pasipriešinimu kaip Kenigsberge", - prisimena vienas rusų karininkas.
Galiausiai užėmę miestą, raudonarmiečiai sumušė ir išžudė tūkstančius žmonių. Moteris prievartavo net gimdymo skyriuose. Vienas gydytojas prisimena jų paklaikusius šūksnius: "Nušaukite mane!", "Nušaukite mane!", bet kankintojai savo aukoms buvo parinkę ilgą ir kankinamą mirtį.
Michailas Vikas, vienas iš tų, kurie išgyveno šį košmarą, pasakoja: "Kiekvieną sutiktą vyrą jie žudė, o kiekvieną moterį prievartavo. Naktį aplink girdėjosi šauksmai ir maldavimai pasigailėti. Jie užrakinėjo žmones rūsiuose ir padeginėjo namus. Jie vijo žmones į buvusių mūšių laukus priemiesčiuose ir juos šaudė ar degino". Pro žydo Viko akis nepraslydo ir niūrus situacijos paradoksas: "Iš pradžių mus mėgino sunaikinti Hitleris ir nacistai, dabar tai daro rusai".
Kruvina žiema Rytų Prūsijoje - vienas iš pačių baisiausių Antrojo pasaulinio karo epizodų. Vokiečiai iki šiol jaučia pyktį dėl to, kad pasaulis tiek mažai apie tai žino. Viena moteris iš Rytų Prūsijos sakė: "Tai buvo mūsų holokaustas, bet visiems į tai nusispjaut".
Rusai mėgina pasiteisinti: "Prisiminkite, ką darė vokiečiai mūsų šalyje". Ir iš tikrųjų kiekvienam Raudonosios Armijos nužudytam vokiečiui tenka trys, keturi ar net penki rusai, kritę nuo vermachto, SD ar SS rankos jų triumfo dienomis.
Daugumai rusų karių bet koks gailesčio ar užuojautos jausmas užgeso dar anksčiau - šimtuose kovų laukų.
Ir vis dėlto mažai kas gali be pykčio galvoti Rytų Prūsiją ištikusį likimą. Juolab kad tam nebuvo karinės būtinybės. Puolant Berlyną, ją buvo galima tiesiog apeiti ir "išvalyti" vėliau.
Rusams už savo žvėriškumus teko "susimokėti". Nereikalinga pergalė Pabaltijyje Raudonajai Armijai kainavo 600 000 žuvusiųjų ir sužeistųjų - tai tik vos mažiau nei bendras anglų ir amerikiečių karių, žuvusių visame Vakarų fronte, skaičius.
Vėliau jiems teko sumokėti dar brangiau. Matydami, kas nutiko Rytų Prūsijoje, vokiečiai suprato, jog mėginti sulaukti sovietų pergalės tiesiog nėra tikslo. Jiems nebebuvo kitos išeities, kaip tik kautis iki galo. Už tai, kad nugalėtojai nešė tik mirtį ir neišmatuojamas kančias, Stalino armija pakeliui į Berlyną patyrė didžiulius nuostolius.
