Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Apie aštuonmetę tauragiškę, Žalgirių vidurinės mokyklos antrosios "B" mokinę Moniką Jonykaitę jau daugiau kaip mėnuo kalba ne tik Tauragė, bet ir visa Lietuva. Mažoji didvyrė, sausio 12-osios pavakarę padėjusi iš tvenkinio išsikapstyti vos metukais už save jaunesnei Eglutei Baužaitei ir bandžiusi pagelbėti pastarosios pusseserei Laurai Žilinskaitei (3 m.), už kilnų ir drąsų poelgį buvo pagerbta ne tik klasėje, mokykloje, Tauragės rajono savivaldybėje, bet ir kone visuose žiniasklaidos leidiniuose, televizijos laidose. Tad kai vasario 16-ąją į Prezidentūrą pakviesta Monikutė žingsniavo iš prezidento Valdo Adamkaus rankų atsiimti jai skirto apdovanojimo - Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus, pasigirdo garsūs plojimai. Mergaičiukę tai net kiek suglumino - kas čia ypatinga, kam tiek dėmesio?! Tačiau nors ir labai jaudinosi, aštuonmetė puikiai įsiminė prezidento pagyrimą: "Šaunuolė"...
Drąsa nepasižymėdavo
Mokytoja Aldona Lazdauskienė, išgirdusi, kad jos auklėtinė Monikutė išgelbėjo skęstančią mergaitę, negalėjo tuo patikėti. Mat Monikutė - tyli, rami, be galo gera mergaitė - iki tol nebuvo pasižymėjusi nei drąsa, nei aktyvumu. Štai ir tą dieną, pirmadienį, kai vaikai vienas per kitą skubėjo papasakoti, kas vakar nutiko Zumpės tvenkinyje, Monikutė ramiai sėdėjo savo suole ir kukliai tylėjo...
Ne ką šnekesnė Monika buvo ir bendraudama su korespondente. Ar neišsigandusi, jog ir pati gali atsidurti lediniame vandenyje ar, neduok Dieve, nuskęsti? Ne, girdi, nė kiek. Nejautusi nė trupučio baimės! Nebuvę kada apie tai galvoti!
Padėjusi išsikapanoti vienai mergaitei, Šaltinio vidurinės mokyklos pirmaklasei Eglutei Baužaitei, Monikutė nedvejodama puolė prie kitos skenduoliukės, Eglės pusseserės trimetės Laurutės Žilinskaitės. Vandens sūkurys mažylę jau buvo kiek panešęs po ledu. Nelaimės vietoje pasirodžius suaugusiam dėdei, Monika nudžiugo - dabar, manė, viskas bus gerai. Tačiau dėdulė nerizikavo - nusprendė, jog gelbėti jau per vėlu. Dar ir Moniką piktai subarė nesiartinti prie properšos - juk labai pavojinga! Monikutė aiškiai įžvelgė po ledu boluojančią geltoną Laurutės kepuraitę ir už ko užsikabinti ieškančius pirščiukus, todėl nieko nelaukusi batukų galais ledą ėmė trypti pati. Deja, narsiajai gelbėtojai pritrūko jėgų storam ledui pradaužyti, o trejų metukų Laurutei - dar minutę kitą, kol atskubės specialią gelbėjimo įrangą turintys gaisrininkai, vandens paviršiuje išsilaikyti...
Kita vertus, galėjo nutikti dar didesnė tragedija, jei Monika tą ledą būtų vis dėlto pradaužiusi ir įkandin Laurutės atsidūrusi lediniame vandenyje, mat mergaitė dar nemoka plaukti, laikytis ant vandens! Be to, gali būti, kad čia pat mindžikavęs dėdulė būtų nusprendęs, jog jo patarimo nepaklausiusiai Monikai padėti irgi per vėlu...
Gelbėtoja ir išgelbėtoji tapo geromis draugėmis
Į K. Donelaičio gatvėje esančius Monikos Jonykaitės tėvų namus "Akistatos" korespondentę palydėjo Eglė Baužaitė. Skirtingose miesto vidurinėse mokyklose besimokančios pradinukės iki tragedijos dienos buvo nepažįstamos, o nuo sausio 12-osios tapo geromis draugėmis. Išgelbėtoji Eglutė - tikra gelbėtojos Monikutės priešingybė: šneki, judri, nenustygstanti vietoje. Dar pakeliui į Jonikų namus Eglutė pasigyrė jau gavusi kvietimą į devintąjį Monikos gimtadienį, kuris bus švenčiamas liepos 13-ąją. Nors visas vasaras praleidžia pas močiutę Jurbarko rajone, Klausučiuose, Eglė sakė tądien vis tiek kaip nors Tauragę pasieksianti.
Monika Eglei parodė prezidento apdovanojimą, gautus diplomus ir labai gražias knygas, suvenyrus (atsidėkodama už pagalbą dovanų Monikai buvo įteikusi ir Eglutė). Vieną iš Almos Adamkienės fondo gautą kalendorių ir didelį šokoladą Monika ištiesė Eglutei. Ilgakasės šviesiaplaukės tik dabar išsiaiškino, kad abi - pagrandukės, abi turi po du vyresnius brolius. Pastebėjusi, kad "Akistatos" korespondentė išsitraukė fotoaparatą, Eglutė visų pirma pasiteiravo, ar ir ji pateksianti į laikraščio puslapius, šalia Monikutės, ar šios nuotraukos būsiančios spalvotos...
Po to draugės pasiėmė po lapą popieriaus ir ėmė piešti. Jos bendravo taip šiltai ir nuoširdžiai, jog, atrodė, yra pažįstamos ilgus metus...
Sudrausmina tik nelaimė
Mokytoja Aldona Lazdauskienė minėjo, jog vaikams apie gresiančius pavojus kalbama labai dažnai, tačiau susimąstyti, kaip tų nelaimių išvengti, dažniausiai priverčia tik įvykusios skaudžios tragedijos. Antai praėjusią žiemą tame pačiame Zumpės tvenkinyje gelbėdami skęstantį pradinuką tik laimingo atsitiktinumo dėka nenuskendo Žalgirių vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojas R. Brazaitis ir informatikos mokytojas A. Stasiulis (pastarasis šiuo metu mokytojauja Vilniuje). Pro šalį ėję pedagogai išgirdo pagalbos šauksmą ir užšalusio tvenkinio viduryje pastebėjo įlūžusį vaiką. Nedvejodami ledu nuskubėjo į nelaimės vietą. Skendusįjį ištraukė (po ledu liko tik vaiko kuprinė), perdavė jį priartėjusiems ugniagesiams, tačiau lediniame vandenyje (gylis toje vietoje siekė apie du metrus) atsidūrė abu gelbėtojai. Teko visiems ilgokai paplušėti, kol leisgyviai vyrai pasiekė krantą. Jei ne greitosios pagalbos automobiliu atskubėjusių reanimatologų skubi pagalba, dar neaišku, kuo viskas būtų baigęsi...
Vaikai apie pavojų negalvoja
Monika - viena iš nedaugelio mažamečių gelbėtojų. Kaip jau esame "Akistatoje" rašę, 1995 metų vasario mėnesį didvyrišku poelgiu išgarsėjo Kupiškio rajono Budrionių kaimo gyventoja 3 metukų ir 9 mėnesių Aušrelė Sakalauskaitė. Tądien Aušrelės tėtis išėjo į darbą, mamytė - į mišką malkų, tad namie liko tik sesytė ir 7 mėnesių broliukas Tautvydas. Staiga nei iš šio, nei iš to ėmė kibirkščiuoti elektros skaitiklis. Ugnis greitai persimetė į elektros laidus, sienojus. Ketvirtuosius metukus bebaigianti mažylė suprato, kad reikia kuo greičiau sprukti lauk, kartu su savimi nepamiršo pasiimti ir vežimėlyje miegojusio broliuko. Vos pajėgdama kūdikį, kad nesušaltų, įsupo į antklodę ir - pirmyn į miško gilumą, kuo toliau nuo kaitros! Mažoji didvyrė broliuką tempė, o kai pavargo - vilkte nuvilko nuo degančio namo saugiu atstumu - kone pusę kilometro! Dūmų ir degėsių kvapą pajautusi motina akimirksniu parbėgo į sodybą ir pakraupo iš siaubo - troba skendėjo liepsnose! Tačiau netrukus paaiškėjo, kad ir Aušrytė, ir jos broliukas - gyvi ir sveiki...
Kupiškio rajono Subačiaus seniūnas minėjo, jog apylinkės žmonės dar puikiai pamena dabar jau kitame, Butrimų kaime gyvenančių Antano ir Renatos Sakalauskų dukrelės žygdarbį. Daugiavaikė šeimynėlė, tiesa, verčiasi nelengvai - motina prižiūri penkis vaikelius, tėtis neturi nuolatinio darbo.
Šiuo metu Aušrelė Sakalauskaitė - Subačiaus vidurinės mokyklos ketvirtokė. Jos išgelbėtas broliukas Tautvydas - pirmokėlis. Kartu su vyresniuoju broliuku ir kitais aplinkinių kaimų vaikais visi jie kasdien kulniuoja į Subačiaus vidurinę mokyklą. Kaip sakė mokyklos direktorė Janina Ivanovienė, Aušrelei mokslai sekasi vidutiniškai. Mergaitė yra tyli ir rami, geros širdies.
