Rytoj miestų gatvės ir kaimų keliukai tradiciškai sužydės gėlėmis - prasidės nauji mokslo metai, į klases sukviesdami per vasarą įvairiausių įspūdžių prisirinkusius, pailsėjusius, ūgtelėjusius, draugų (ir mokytojų?) pasiilgusius moksleivius. Rugsėjo 1-oji - šventė ir suaugusiems. "Akistata" žinomų žmonių teiravosi apie jų nuotaikas Rugsėjo 1-osios išvakarėse ir paprašė atsakyti į kelis klausimus:
- Kokius jausmus jums sukelia prisiminimai apie mokyklą, kokiomis nuotaikomis pasitinkate rugsėjį?
- Kokią mokyklą baigėte ir kuriuos mokytojus ryškiausiai prisimenate iki šiol? Dėl ko?
- Ar bendraujate su buvusiais klasės draugais?
- Gal galite pagarsinti kokį nors nuotykį ar linksmą atvejį iš savo mokyklinių laikų?
Rimantė ŠALAŠEVIČIŪTĖ, šalies Vaiko teisių apsaugos kontrolierė:
- Rugsėjo 1-jai jaučiu pačius šilčiausius jausmus: pati visada jo laukdavau - porą paskutiniųjų savaičių net valandas skaičiuodavau, ir visos 3 mano dukros laukdavo. O štai anūkai jau nelaukia. Atostogos jiems - nerūpestingas, judrus laisvalaikis, o aš vasaromis labai daug dirbdavau daržuose, padėdavau ir močiutei, nematydavau draugų, todėl labai jų pasiilgdavau, trūkdavo bendravimo.
Šventės dieną grožiuosi ir džiaugiuosi, kai tėveliai veda savo išpuoštas atžalas į mokyklas, ir labai liūdžiu žinodama, kad ne visus vaikus gimdytojai taip palydi į klases. Vis dėlto gėlės ir šypsenos sukuria tikrai šventinę nuotaiką nuo pat ryto. O po pietų malonu matyti smagiai nusiteikusius mokytojus su gėlių glėbiais rankose. Labai gerbiu žmones, pasirinkusius mokytojo profesiją, ir pati gyvenu tokioje aplinkoje: mano močiutė, pusbrolis, brolienė, jauniausioji dukra - pedagogai. Galbūt todėl galiu teigti, kad man Rugsėjo 1-oji - didžiulė šventė.
Prieš 36 metus baigiau Telšių rajono Varnių vidurinę mokyklą. Dabar ji - Motiejaus Valančiaus gimnazija. Gera, garsi mokykla. Turėjau labai daug gerų mokytojų, tačiau ryškiausi prisiminimai - apie lietuvių kalbos mokytoją Vladislavą Ireną Čelutkaitę, įskiepijusią meilę kalbai ir knygai, apie rusų kalbą dėsčiusią mokytoją Bareikaitę, kuri savo jaunyste, savumu ir meile dėstomam dalykui sugebėjo rusų kalbą padaryti "įkandamą" mums, žemaičiams, ir apie istorijos bei visuomenės mokytoją Jadvygą Dzindzolietaitę, kurį dėstė ne "sausai". Puikiai prisimenu ir direktorių Kostą Dabulskį, kurį dėl niūrokų veido bruožų (taip mums tada atrodė) pravardžiavome Slibinu... Apskritai neturėjau nė vieno mokytojo, kurio dėl ko nors nemylėčiau.
Mūsų klasė buvo labai stipri, gera, draugiška, aktyvi. Baigėme 12 abiturientų. Beveik visi įstojome į aukštąsias mokyklas, tad studijuodami dar bendravome. Vėliau pasklidome po visą Lietuvą, išsibarstėme - ryšiai aptrūkinėjo. Susitikimų neorganizuodavome. Pastaruoju metu vėl atnaujinau ryšius su keliais klasės draugais, tad viliuosi, kad surengsime ir susitikimą.
Nuotykių, kurie dabar būtų labai įdomūs kitiems, turbūt "nenutaisiau" - buvome linksmi, bet nepiktybiški. Galbūt vienas nutikimas lėmė mano ateities apsisprendimą. Kai tik pasirodė naujovė - vadinamieji tušinukai, tėtis parvežė man tokį 3 spalvų tušinį. Man tai buvo didžiulė prabanga ir džiaugsmas - saugojau kaip savo akį. Kartą po fizinio lavinimo pamokos tušinukas "išgaravo" iš mano portfelio. Niekam nesiskundžiau, bet labai išgyvenau, todėl pati pradėjau tirti tą įvykį - dedukcijos metodu logiškai atmetinėjau, kas negalėjo jo paimti ir kas buvo arčiausiai mano daiktų. Nustačiau vieną įtariamą draugę. Tą pačią dieną aplankiau ją. Buvo nemalonu, tačiau baigėsi tuo, kad vagystę kategoriškai neigusi mergaitė netrukus atsegė savo portfelį, ir savo tušinuką aš jame radau! Tada ir užsiplieskiau: noriu būti prokurorė! Tiesa, dar labai traukė chirurgės darbas, bet, įvertinusi savo gabumus atskiriems mokslams, pasirinkau teisę. Dabar likimas padarė taip, kad esu ne kaltintoja, kaip prokurorai, o nelaimingų, skriaudžiamų vaikų gynėja. Bet patyriau, kad apgynusi jaučiu didesnį pasitenkinimą nei būčiau kaltinusi.
Vytautas ŠVETKAUSKAS, Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjas:
- Ir Rugsėjo 1-ąją, ir apskritai mokyklos laikus prisimenu kaip patį gražiausią gyvenimo etapą. Šventei gladiolių nepirkdavome, nes užsiaugindavome patys. Jas nešdavome su nuoširdžia meile, pakiliai nusiteikę, pagarbiai ir išdidžiai. Mokslo metų pradžios labai laukdavome. Dabar esu tik šios šventės stebėtojas.
Prieš 30 metų baigiau Lazdijų rajono Šeštokų vidurinę mokyklą. Labiausiai įsiminiau pirmąją savo mokytoją Oną Kuncevičienę. Ji mums visiems buvo antroji mama - rūpestinga, miela, įdomi, reikli. Lenkiuosi ir geografijos mokytojai Navickienei - jos dėstomas dalykas mane labai domino. Gerbiu visus mokytojus, kurie mane mokė ir lavino. Baigę mokyklą mes be jokių atskirų kursų mokėjome remontuoti ir "žigulius", ir traktorius, mokėjome greitai sukurti laužą ir sutvarkyti laužavietę, mokėjome patys užauginti morkas ir kitas daržoves - buvome savarankiški. Dabar yra kitaip: abiturientai nedaug ką temoka, ko prireikia gyvenimo kasdienybėje. Tada mokytojai mus tikrai MOKYDAVO ir išmokydavo, o kas vyksta dabar, kad mokiniams vis reikia net kelių korepetitorių, negaliu suprasti. Liūdna, kad nuvertintas mokytojo darbas ir patys mokytojai...
Su klasės draugais pabendraujame neretai, nes klasė - 25 mokiniai - buvo draugiška. Organizuojami susitikimai, į kuriuos stengiuosi visada nuvažiuoti. Deja, 6 klasės draugai jau mirę.
Nuotykiais mokykloje aš negarsėjau. Buvau rimtas, doras, kultūringas mokinys, iš pamokų nebėgdvau. Patarnaudavau kunigui bažnyčioje. Mokytojai dėl to pažymių man nemažindavo, nors buvau tada toks "nemadingas", "nekryptingas". Tiesa, klasiokai pašiepdavo - davatka, kunigėliu vadindavo. Mano mama labai norėjo, kad stočiau į kunigų seminariją, bet aš į tą pusę nelinkau, nes traukė pasidairyti į mergaites. Norėjau būti profesionalus vairuotojas. Dabar esu teisėjas. Tai gal čia ir yra tas didžiausias mano mokyklos laikų nuotykis? O gal didesnis nuotykis buvo tai, kad aštuntoje klasėje kartu su klasės draugais, pasislėpęs už mokyklos lauko tualeto, įtraukiau pirmąjį cigaretės dūmą? Man buvo labai neskanu ir nepatiko - cigaretę tada numečiau ir daugiau neužsidegu jos iki šiol...
Simona ŠERMUKŠNYTĖ, marijampolietė, buvusi grupės "Mokinukės" dainininkė:
- Mano nuotaikos prieš rugsėjį šiemet neįprastos - nerimas ir nežinomybė. Tik prieš kelis mėnesius baigiau vidurinę mokyklą ir įstojau studijuoti lietuvių filologijos Vilniaus pedagoginiame universitete. Nemanau, kad mokslo metų pradžia čia bus smagesnė ir linksmesnė, nei būdavo vidurinėje. Turbūt viskas bus kur kas rimčiau. Ketinu studijuodama kartu ir dirbti, bet nežinau, ar sugebėsiu viską suderinti ir spėti. Štai tokios nuotaikos mane kankina laukiant naujų mokslo metų.
Baigiau Marijampolės "Sūduvos" vidurinę mokyklą - gerą, stiprią, vertinamą. Šiandien už viską labiausiai esu dėkinga lietuvių kalbos mokytojai Irenai Auštrienei, anglų kalbą dėsčiusiai Nijolei Knizelienei ir muzikei Danutei Klevienei. Žinoma, negaliu nepaminėti ir savo muzikos vadovės Laimos Lapkauskaitės, kurios dėka išgarsėjo mūsų "Mokinukės". Šios visos pedagogės - man autoritetai.
Su klasės draugais bendrauju kaip ir anksčiau - su vienais dažniau, su kitais rečiau. Manau, draugystė nenutrūks su studijas pasirinkusiais irgi Vilniuje. Dėl būsimų susitikimų dar nesitarėme, nes išsiskyrėme dar labai neseniai, lyg vakar.
Mokykloje buvau linksmuolė, kartais - tiesiog juoko priepuolių valdoma. Pamenu, iki dešimtos klasės iš matematikos pamokos būdavau išprašoma kone kas antrą dieną, nes su suolo drauge taip įsikleketuodavome, kad trukdydavome klasei. Kai dabar pagalvoju, net negaliu atsakyti, kas mus taip prajuokindavo. Šiaip nuotykiais nepasižymėjau. Na, pabėgdavau iš pamokų kartu su kitais. Bet ir tie pabėgimai būdavo labai kultūringi: tiesiog ateidavome pas mokytoją ir pasakydavome, kad pamokoje mūsų nebus! Kartą visa klasė kokius 3 mėnesius nekalbėjome su viena klasės drauge, kuri vienintelė atsisakė pabėgti iš svarbios pamokos. Tokia buvo mūsų bausmė jai. Gerai, kad mokytojai mūsų tokiomis bausmėmis "neauklėjo".
Vaidas PRAČKAILA, kultūros darbuotojas, garsioji sudegusio teatro artistė Apolionija Zizirskienė iš Alytaus rajono:
- Jau visi 3 mūsų šeimos kūdikiai apipirkti ir paruošti mokslo metams. Mažasis Vainius (ūgis 177 cm) šiemet eis į 11 klasę, dukra Vijolė ruošiasi studijuoti filosofiją Vilniaus pedagoginiame universitete, o vyriausioji Vylūnė - Kauno technologijos universiteto ketvirtakursė - informatikė. Ji jau ir dirba - beveik viskuo pati apsirūpina. Tai tokios žemiškos rugsėjo nuotaikos.
Kūrybinio darbo - pats įkarštis. Šiam sezonui sudegusio teatro artistė Apolionija Zizirskienė su muzikantu Juozu Kavaliausku jau paruošė naują programą. Tad jeigu reikės kam "pagrajyt" - kvieskit, būtinai atvažiuosim!
Kiekvienas rugsėjis ištisu mokyklinių prisiminimų vandenynu užlieja dūšią. Ji beveik visa palikta Šakių rajono Jankų mokykloje. Čia mokytojavau, čia pralėkė dalis jaunystės... Baisiausiai gaila, kad retai benuvažiuoju... Linkėjimai Jankams!
Prieš 32 metus Šakių rajono Griškabūdžio vidurinėje mokykloje išauginti sparnai ir dabar neša per gyvenimą. Dievulis nepašykštėjo daugybės gerų mokytojų, kurie po plunksnelę sudėjo į tuos sparnus ir per išleistuves palinkėjo: aukščiau, toliau, greičiau... Stengiuosi! Retkarčiais ir žemėn nutupiu...
Vos paskui spėdami lakstėm paskui jau amžiną atilsį klasės auklėtoją Zigmą Rugį. Jis, pastebėjęs polinkį menams, skatino ir mokė dailės gudrybių. Tik dramos būrelio vadovės mokytojos Valentinos Gustainytės dėka "nebijau" scenos. Biologijos mokytoja Nijolė Ūsienė kažkokiu stebuklingu būdu mokėjo mano žvėrišką energiją nukreipti tinkama linkme ir po šiai dienai žinau, kaip koks vaistinis augalėlis vadinasi, kokius negalavimus gydo... Kartu su turistų būrelio vadove mokytoja Ona Riklickaite smagiai keliavom po Lietuvą... Kiekviename grumstelyje pamatyti giedantį vyturį mokė lietuvių kalbos mokytoja Danutė Skaisgirienė... Laikraščio neužtektų visiems Mokytojams paminėti, gražiausiems, nuoširdžiausiems padėkos žodžiams surašyti. Dar kartelį AČIŪ nuo XXIV laidos! Būkit sveiki, būkit laimingi!
Pabirę po svietą, kas 5 metai subėgam į klasės susitikimą. Nežmoniškai pasiilgstu visų! Prisiminimų užtenka iki aušros! Retkarčiais susiskambinam, per šv. Onos atlaidus Griškabūdyje susitinkam. Mane dažniau mato per televiziją.
Nuotykių? Net nežinau. Kaip ir visi, nepiktybiškai siautėjom, po diskotekas lakstėm... Rūkymu ir alkoholiu, kaip dabartiniai kai kurie jaunuoliai, nesidomėjom... A, prisiminiau! Mokykloje buvo tokia tvarka: išdaužtą lango ar durų stiklą reikėdavo pačiam įdėti arba vietoje to nupirkti kibirą. Mat valdžia mokyklai buvo skyrusi stiklo, o kibirų - ne. Mokiausi gal kokioje 8 klasėje ir kažkaip "pasisekdavo" langus iškulti. Vis netyčia. Tai alkūne, tai su kamuoliu, tai maža kas iš rankų ar kojų išsprūsdavo... Ir vis - kibiras! Kibiras! Kibiras! Kai išgrūdau durų stiklą, pasiūliau: gal aš "baliją" nupirksiu? Užteks kokį mėnesį į priekį!
P.S. Linkėjimai aplinkiniams nuo Apolionijos Zizirskienės!!!
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Nuotraukos iš redakcijos archyvo ir asmeninių albumų:
- R. Šalaševičiūtė
- V. Švetkauskas
- S. Šermukšnytė
- V. Pračkaila - Apolionija Zizirskienė
