Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Sausio pabaigoje rašėme apie keistuolį iš Panevėžio rajono, mirusią motiną palaidojusį ne ten, kur dera (tai yra ne kapuose), o... pakasusį tiesiog po grytelės langais. Po netradicinių laidotuvių Rimantas P. (47 m.) užsukusiam broliui prasitarė, kad motinos jau nėra gyvos ir parodė, kur ilsisi jos palaikai... Brolio tai, regis, per daug nenustebino, mat tam tikrų sveikatos sutrikimų turįs Rimantas artimuosius bei aplinkinius jau nuo seno glumino keistais poelgiais, išskirtiniais sumanymais ar sprendimais. Beje, Rimantas broliui tąsyk užsiminė, jog amžino poilsio vietą savojoje sodyboje buvo išsirinkusi pati motina. Ji esą nenorėjusi gulėti bendrose kapinėse - šalia girtuoklių, vagių ar žmogžudžių...
Sutrikęs brolis kreipėsi patarimo į seniūniją. Kadangi mirusiųjų laidojimo vieta - kapinės, padedant policijos pareigūnams, velionės palaikai buvo ekshumuoti, ištirti ir palaidoti Ramygalos kapinaitėse.
Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė Sigita Šabliauskienė jau tuomet abejojo, ar mirusiųjų laidojimo tvarkos nesilaikiusiam Rimantui P. bus galima pritaikyti kurio nors kodekso straipsnį. Apie baudžiamąją atsakomybę esą negali būti ir kalbos, tačiau prokurorė užsiminė negirdėjusi, jog tokį Rimanto P. poelgį būtų galima vertinti ir kaip administracinį pažeidimą. Pareigūnė anuokart patarė lukterėti, kol bus gautos galutinės teismo medicinos specialistų išvados. Ką esą gali žinoti - o gal senolės mirtis - smurtinė...
Prieš porą dienų "Akistatos" žurnalistė vėl pasikalbėjo su prokurore S. Šabliauskiene. Ši apgailestavo dar negavusi teismo medicinos eksperto išvadų, taigi ir negalinti imtis tolesnių procesinių veiksmų. Pareigūnė užsiminė girdėjusi, kad Rimanto P. motina, kaip esą jau nustatę specialistai, mirė dėl ligos (plaučių uždegimo). Jei tokia mirties priežastis bus nurodyta ir atitinkamuose dokumentuose, pradėtą tyrimą esą teks nutraukti. Mat kaip prokurorė jau išsiaiškinusi, vien už tai, kad mirusioji buvo palaidota ne tam skirtoje vietoje, taip padariusiam asmeniui įstatymai nenumato jokios atsakomybės.
Kitaip sakant, nėra jokio potvarkio, įstatymo ar kitaip vadinamo teisės akto, nurodančio, kur negalima laidoti mirusiojo palaikų, o už šios tvarkos (įstatymo) nesilaikymą numatančio konkrečią atsakomybę.
Manoma, jog tokios spragos Vyriausybės nutarime, reglamentuojančiame kapinių tvarkymo taisykles, atsirado vien dėl to, jog tokio atvejo (kai velionis palaidojamas ne kapinėse) iki šiol nebuvo užregistruota, taigi niekam nešovė į galvą, jog panašių kuriozų kada nors gali pasitaikyti. Tačiau kaip rodo realybė, "keistuolių" šalyje netrūksta. Tad šiųmečio vasario viduryje Vyriausybės nutarimu naujai patvirtintas kapinių tvarkymo ir mirusiųjų laidojimo taisykles gali tekti greitai taisyti, tikslinti.
Pabūgo didelių išlaidų?
Keista istorija neseniai nutiko Varėnos rajone, Ilgininkuose. Šiame kaime, kartu su tėvais, ilgus metus gyveno toks Juozas G. (52 m.). Įtartinos psichikos sūnelį pilnai išlaikė pensininkai tėvai. Kai turėdavo jėgų ir noro, o tiksliau - kai retkarčiais išsipagiriodavo, Juozas nueidavo patalkininkauti stambiam ūkininkui.
Ilgininkų kaimo gyventojai prasitarė, jog tiek tėvų pensijos, tiek Juozo uždirbti pinigai dažniausiai būdavo išleidžiami "skystiems reikaliukams" - alkoholiui. Jį esą be galo buvo pamėgę ir tėveliai, ir jų vaikelis. Pastarajam alkoholis neva taip stipriai buvo apsukęs protą, kad ne vienam šalimais gyvenančiajam nesyk kilo įtarimas, jog neišsiblaivantis Juozelis kartais nelabai suvokia, ką daro...
Juozas dvi paras nesugrįžo į namus (kažkur išgėrinėjo). O kai pagaliau peržengė tėvų trobelės slenkstį, išvydo du lavonus - negyvi gulėjo ir tėvas, ir motina. Dabar galima tik spėlioti, kodėl Juozas apie šeimos nelaimę nepranešė gretimame kaime tvarkingai gyvenančiam broliui - tik po kurio laiko apie tai puse lūpų prasitarė kaimynams. Ir tai pasakė ne viską! Užsiminė, kad numirė motina, nutylėdamas, kad negyvas - ir tėvas...
Atvykę policijos pareigūnai bei teismo medicinos ekspertas ant mirusiosios kūno nepastebėjo jokių smurto žymių. Velionė Aldona G. buvo išgabenta atlikti teismo medicininę ekspertizę, kurios metu ir turėjo paaiškėti tiksli moters mirties priežastis.
Kai kiemas ištuštėjo, Juozas G. nužingsniavo pas kaimynus. Šie ėmė teirautis, kur taip netikėtai pradingęs šio tėvelis. Kiek patylėjęs, Juozas prasitarė, esą tėvas išvykęs, o netrukus prisipažino, kad tėvukas - nebegyvas! Jo lavoną Juozas esą pakišęs po lova, prieš tai įsukęs į striukę! Esą kai policija atvyko paimti motinos, tėvo kūną Juozas jau buvo spėjęs paslėpti...
Tai išgirdusieji pakraupo iš siaubo ir nusprendė, jog iš pirmo žvilgsnio ramaus būdo Juozas yra tiesiogiai susijęs su staigia abiejų tėvų mirtimi. Tačiau Juozas lygiai taip pat ramiai paaiškino tėvo lavono pareigūnams neparodęs vien dėl to, jog... nenorėjęs patirti didelių išlaidų! Esą ir vieno žmogaus pakasynos pakankamai brangiai kainuojančios, o jei tektų laidoti iškart du...
Antrąkart į Juozo G. tėvų sodybą pareigūnai atvyko kartu su kinologu bei dresuotu šunimi. Apmokytas gyvūnas, ieškodamas lavonų, apuostinėjo visus kampus, tačiau daugiau negyvėlių troboje neaptiko - tik Juozo tėvą.
Teismo medicinos ekspertas nustatė, kad Juozo tėvas Mikas G. (83 m.) ir motina Aldona G. (73 m.) mirė dėl širdies ligų (abu jie buvo smarkiai pasiligoję). Spėjama, jog pirmiausia širdies infarktas užklupo motiną; jos mirčiai galėjo turėti įtakos ir šaltis, mat, Juozui nežinia kur išsidanginus, nebuvo kam pakurti krosnies. Manoma, jog, pamatęs negyvą žmoną, mirtiną širdies smūgį patyrė ir vyras.
Gavę tokias teismo medicinos eksperto išvadas, pareigūnai nutraukė pradėtą ikiteisminį tyrimą, o buvusį sulaikytą Juozą G. išleido į laisvę.
Pasak Merkinės seniūnijos socialinio darbo organizatorės Onos Marcinkonienės be abiejų tėvų likusiam Juozui G. dabar labai sunku. Mat 52 metų sulaukęs vienišius - dar ne pensininkas, be to, neužsiregistravęs Darbo biržoje (vadinasi, negali būti skiriama ir šalpos išmoka). Seniūnija šį vyriškį jau sušelpė maisto produktais, maisto paketus žada dovanoti ir ateityje.
Ilgininkų kaimo gyventojų teigimu, kadaise Juozas buvo "vyras kaip vyras": darbavosi kolūkyje, buvo "pirmaujantis traktoristas". Tačiau kuo toliau, tuo labiau senbernis linko į alkoholį, per trumpą laiką prasigėrė. Vietinių nuomone, alkoholis - ne kas nors kitas - "suėdė" Juozelio protą... Argi esą normalus žmogus galėtų ramiai jaustis ir kelias paras tylėti, kai šalia - abiejų tėvų lavonai... Ar sveiko proto žmogui šautų į galvą mintis tėvo kūną paslėpti?..
Kaip užsiminė šį įvykį aiškinęsi pareigūnai, Juozas G. nebus patrauktas jokion atsakomybėn, nes to nenumato įstatymai (Baudžiamajame kodekse yra numatyta atsakomybė tik už nepranešimą apie įvykdytą nusikaltimą).
Pamiršo, kad troboje - negyvėlis!
Dar pikantiškesnė istorija pernai vasarą nutiko Anykščių rajone, Kavarsko miestelyje. Šios vietovės gyventojų apkalbų objektu tapo tokia Vladislava M. (63 m.), kuriai, kaip paaiškėjo, nė kiek netrukdė į aną pasaulį iškeliavusio vyro Juliaus (59 m.) lavonas. Vyro mirtį nuo aplinkinių moteriškė slėpė net pusantro mėnesio!
Tragikomiškos istorijos detalės kartojasi: ir Vladislava, ir jos gyvenimo draugas buvo užkietėję alkoholikai. Kur juodu eis ar ką darys - vis kartu, susikibę už rankučių... Tad kai Vladislava miestelio gatves ėmė "šlifuoti" viena, aplinkiniai ėmė svarstyti, kur gali būti josios Juliukas. Vladislava visiems to pasiteiravusiesiems atsakinėdavo skirtingai: tai Julius susirgęs ir atgulęs į rajono ligoninę, tai išvažiavęs pagyventi pas motiną, tai išvykęs padėti broliui... Dar kiek vėliau Vladislava paskleidė kalbas, neva Julius kitame rajone susiradęs darbą ir namo sugrįšiąs tik rudenį.
Viena kavarskietė, tokia Marytė, panoro įsitikinti, ar, kaip jai Vladislava ne kartą buvo minėjusi, Julius tikrai susirgęs, neatsikeliąs iš patalo.
Vos įėjusi į trobą, Marytė pajuto bjaurų tvaiką - tarsi kambaryje trūnytų dvėseliena... Aplinkui skraidė didelių musių spiečiai... Raukydama nosį Marytė pravėrė Juliaus kambario duris ir pamatė, kad jo lovoje kažkas guli. Kas gi daugiau, jei ne pasiligojęs Juliukas! Nieko nelaukusi, viešnia pakėlė lovos užtiesalą ir... išvydo pajuodusį vyriškio veidą!
Pareigūnams ne iškart pavyko pasikalbėti su velionio Juliaus žmona Vladislava. Neišsiblaivanti moteris ilgai negalėjo suvokti, ko iš jos norima, ko teiraujamasi... Galiausiai ji pareiškė nesupratusi, kad Julius jau beveik pusantro mėnesio lovoje gulėjęs nebegyvas! Girdi, jiedu miegodavę atskiruose kambariuose, tad kai rytais pašauktas Juliukas neatsiliepdavęs, Vladislava pagalvodavusi, kad jis - kietai įmigęs, ir patraukdavusi savais keliais... Vladislava pareigūnus įtikinėjo yrančio lavono kvapo nėmaž nejautusi...
Teismo medicinos ekspertas nustatė, kad Julius M. mirė sava mirtimi, todėl pareigūnai jo žmonai jokių įtarimų nepareiškė.
Vėliau Vladislava aplinkiniams guodėsi apie vyro mirtį niekam nepranešusi vien dėl to, jog neturėjusi pinigų laidotuvėms, o vėliau esą apskritai pamiršusi, kad kambaryje - lavonas... Už tai, kad pareigūnų iškart neinformavo apie vyro mirtį, Vladislava atsakomybės išvengė (kaip minėta, už tai nėra baudžiama).
Taisyklėse trūksta aiškumo ir konkretumo
1990 metų lapkričio mėnesį Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintos kapinių tvarkymo taisyklės. Jose daug rašoma apie kapinių priklausomumą, įrengimą, tvarkymą bei priežiūrą. Štai nurodoma, jog kapines leidžiama lankyti tik tam tikru laiku: nuo balandžio 1-osios iki rugsėjo 30-osios - 8 - 21 valandomis; nuo spalio 1-osios iki kovo 31- osios - nuo 9 iki 19 valandos, o lapkričio 1 ir 2 dienomis - nuo 9 iki 22 valandos. Nurodyta, jog laidojama nuo 10 iki 17 valandos. Pirmąją šv. Kalėdų ir šv. Velykų dieną bei valstybinių švenčių dienomis mirusieji nelaidojami.
Šiose taisyklėse taip pat teigiama, jog kiekvienas mirusysis laidojamas atskirame kape, gavus raštišką laidojimo leidimą (šį leidimą išduoda savivaldybė arba seniūnijos atstovas, pateikus mirties liudijimą). Laidoti leidžiama po mirties praėjus ne mažiau kaip 24 valandoms, kapo duobė turi būti ne mažiau kaip 2 metrų gylio. Pakartotinai laidoti toje pačioje vietoje leidžiama praėjus 20 metų po paskutiniojo laidojimo. Palaikus perkelti galima tik išimtiniais atvejais, ir tik gavus sanitarijos ir epidemiologijos stoties (dabar ji vadinasi visuomenės sveikatos centru) bei kapines prižiūrinčios organizacijos leidimą bei laikantis griežtų sanitarijos reikalavimų.
Minėtose taisyklėse yra nurodyta, jog palaikai urnose laidojami kolumbariumų nišose arba įprastine tvarka kape, o kapines prižiūrinčiai organizacijai pateikiamas mirties liudijimas ir krematoriumo pažyma.
Kadangi nuo 1990 metų galiojusios kapinių priežiūros taisyklės buvo ne kartą kritikuotos (laidojimo firmų atstovams kildavo įvairių klausimų, atsakymų į kuriuos jose nepavykdavo surasti), prieš kurį laiką buvo paskelbta, jog yra ruošiamas naujas Vyriausybės nutarimas. Laidojimo firmų bei savivaldybių atstovai suskubo teikti pasiūlymus (kad taisyklės būtų tobulesnės). Deja, į išreikštus pasiūlymus ir pageidavimus beveik nebuvo atsižvelgta.
Pasak Kauno mieste veikiančios laidojimo firmos "Liudinga" administratorės Irenos Dekaminavičienės, šiemet vasarį Vyriausybės patvirtintos naujosios Kapinių tvarkymo taisyklės iš esmės nepasikeitė, o kai kurie punktai apskritai kažkur "išgaravo" (pavyzdžiui, liečiantys kremavimo paslaugų teikimo tvarką).
Visi su mirusiųjų kremavimu susiję klausimai iš šių taisyklių buvo pašalinti greičiausiai dėl to, kad ruošiamasi priimti Kremavimo įstatymą. Šio įstatymo projektas buvo parengtas dar 2003 metais. Vyriausybė patvirtino kremavimo koncepciją ir projektą perdavė svarstyti Seimui. Seime šio įstatymo svarstymas kažkodėl įstrigo...
Tad kol kas niekas negali tiksliai pasakyti, kaip konkrečioje situacijoje mirusiojo artimieji turėtų pasielgti.
Sakysime, prieš mirtį Kaune gyvenęs velionis buvo išreiškęs pageidavimą būti sudegintam, o pelenus išbarstyti, pavyzdžiui, virš Laisvės alėjos. Ar yra galimybė tokį jo norą patenkinti? Į šį klausimą Kauno miesto savivaldybės Komunalinio ūkio skyriaus inžinierė Stanislava Stasiūnienė "Akistatai" taip ir neatsakė. Girdi, iki šiol niekas tokio noro nebuvo pareiškęs. O jei pareikš?
Laidojimo namų "Liūdesys" vadovas Sigitas Adomaitis priminė, jog tam, kad mirusiojo palaikus būtų galima vežti kremuoti, velionio artimieji turi pristatyti mirusiojo mirties liudijimą bei Visuomenės sveikatos centro leidimą. Palaikai kremuojami Rygoje, o artimiesiems atvežama keramikinė urna su pelenais. Su šia urna esą galima elgtis kaip pageidaujama - ar ją palaidoti kapinėse, ar pastatyti svetainėje, sekcijoje, ar laikyti namo kieme, įmontuotą nišoje, ir panašiai. O jei prieš mirtį velionis buvo pareiškęs norą, kad pelenai būtų kur nors išbarstyti? Kodėl gi ne! Tereikia sumokėti už lėktuvo skrydį, ir firmos darbuotojai išpildys visus pageidavimus.
Beje, S. Adomaitis prisiminė, jog prieš daugiau nei mėnesį Kaune mirusi turtinga močiutė buvo išreiškusi pageidavimą, kad jos palaikai būtų sudeginti, o pelenai padalinti į dvi dalis. Vieną dalį pelenų senolė prisakė artimiesiems laikyti namuose, o kitą dalį pavasarį nuo Aleksoto tilto išbarstyti į Nemuną...
O jei, neduok Dieve, atsitiktų taip, kad kartu su mirusiojo kūnu būtų sudeginti (tai yra sunaikinti) ir visi prieš nelaimėlį pavartoto smurto pėdsakai?
Laidojimo namų savininkas sukluso. Ne, taip esą negali atsitikti, mat ant mirties liudijimo užrašoma, ar mirtis ištikusi nuo kokios nors ligos, ar per įvykusį nelaimingą atsitikimą, ar - smurtinė.
O jei senolis mirė namuose, ir skrodimo jam niekas nedarė? Tuomet, anot S. Adomaičio, šeimos gydytojas turi pateikti atitinkamą pažymą, kurioje būtų nurodyta šio žmogaus mirties priežastis.
Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto Ukmergės ekspertinio skyriaus teismo medicinos ekspertas Ričardas Laurinavičius "Akistatai" patvirtino, jog ekspertas atlieka tik mirusiojo palaikų medicininį ištyrimą. Jei paaiškėja, kad mirtis - nesmurtinė, o policijos pareigūnai, remdamiesi surinkta medžiaga, nenustato kitų mirties aplinkybių ir nepaskiria papildomos ar pakartotinės ekspertizės, neturėtų kilti problemų ir dėl palaikų kremavimo. Tiesa, kai kuriose ES šalyse mirusiojo palaikai esą gali būti kremuojami tik gavus policijos leidimą.
Kad tiek žmonėms, tiek laidojimo firmų ar šioje srityje dirbantiems savivaldybių atstovams labai trūksta informacijos (teisės aktų) mirusiųjų laidojimo ir ypač - kremavimo klausimais, patvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio skyriaus vyresnioji specialistė Grita Ambraziejūtė. Anot jos, mirusiojo palaikų kremavimas (sudeginimas) - ne savivaldybės ir ne laidojimo firmos, o tik mirusiojo artimųjų reikalas. Jei prieš mirtį velionis buvo išreiškęs tokį pageidavimą, arba jei mirusiojo artimieji velionį nusprendė kremuoti, niekas negali jiems to uždrausti. Tik esą po kapsulės laidotuvių į kapinių kontorą reikia pristatyti pažymą apie kremuotą velionį (jei kapsulė su mirusiojo pelenais pasiliekama namuose, tokia pažyma lieka pas artimuosius).
Vyresnioji specialistė G. Ambraziejūtė užsiminė girdėjusi, jog tais atvejais, kai kyla įtarimas, jog mirtis - smurtinė, kol nebus atliktas reikalingas tyrimas, kremuoti neleidžiama. Sostinės savivaldybės atstovė apgailestavo negalinti paaiškinti, kaip kokioje situacijoje mirusiojo artimieji turėtų elgtis, nes esą kol kas įstatymu tai nėra reglamentuota. Specialistė tikisi, jog į visus klausimus bus atsakyta priėmus Kremavimo įstatymą. Kaip minėta, verkiant reikėtų tobulinti ir Kapinių tvarkymo taisykles. O kol kas...
Kol kas, išeitų, mirusiojo artimieji gali elgtis kaip kuriam šauna į galvą (numirėlį pakasti savo sodyboje ar kitoje prieš mirtį velionio pasirinktoje, pageidautoje vietoje; mirusįjį sudeginti, o pelenus šliūkštelėti kad ir po merijos langais; o gal apskritai negyvėlį pamiršti, palikti nelaidotą), ir gali būti ramūs, jog už tokius veiksmus jų niekas nenubaus...
