Petras IVANAUSKAS
Mirtis kvepia apelsinais, o Kaunos dramos teatras atsiduoda sovietmečiu. Nelaukiant teatro rekonstrykcijos pabaigos, žiūrovai pakviesti į premjerą - spektaklį pagal Dea Loher pjesę "Ruzvelto aikštė".
Į premjerinius spektaklius susirinkę žiūrovai pakraupo ir nuo aplinkos, ir nuo spektaklio. Dalis jų, net nesulaukę pabaigos, kilo iš vietų ir traukė išėjimo link.
Greičiausiai žmonėms įskaudo užpakalius sėdint ant, ko gero, dar Smetonos laikais pagamintų kėdžių, kurios dabar tinka nebent tarakonams veistis arba paliktos kaip istorinis reliktas jaunimui, kad žinotų, ant ko sėdėjo jų tėvai. Sėdėti dar ne taip paprasta, nes, vienam sujudėjus, juda visa eilė - taip jautresnis gali net jūros liga susirgti.
Na, o tie asketai, kuriems kėdės netrukdė, išvargo nuo spektaklio, kuris skirtas nebent vampyrams. Nesvarbu, kad pjesės autorė dabar madinga ir yra gavusi ne vieną premiją, tačiau stebėti tai, kas vyksta Ruzvelto aikštėje, yra kraupu.
Režisierius Gintaras Varnas repeticijos užrašuose rašo, kad į jokį klasikinį žanro apibūdinimą šis spektaklis netelpa. Pagal režisierių čia ir komedijiniai duetai - deja, bet kai pasakojama apie tai, kokius pimpalus kiša vienas kitam "homikai" ar su kokiais lytiniais organais atskrenda marsiečiai, norisi ne juoktis, o verkti. Pasakojamos istorijos, monologai, dialogai, dainos, rauda šiame spektaklyje susiję su mirtimi, žudynėmis, homoseksualizmu, su viskuo, kas bjauriausia ir ko mes nenorėtumėme matyti.
Po spektaklio išėjus į tamsią Laisvės alėją, baisu net sutikti praeivį, nes taip ir lauki iš jo dūrio peiliu į nugarą, o po to dar labiau bijai, kad tavęs neišmėsinėtų.
