Mantas LIDEIKIS
Narimantas Jančeras (34 m.) šiandien save laiko sveikstančiu. Dabar jis yra beveik tikras, kad vėl galės džiaugtis gyvenimu, turės draugų, galų gale netgi gali svajoti apie šeimą.
Tačiau dar prieš penketą metų vien tokios viltys jam būtų pasirodžiusios neįmanomos. Ką jau ten - apie tai net negalvojo. Nepaprastai daug metų Narimanto mintis buvo užvaldžiusi vienut vienintelė idėja - kvaišalai. Jų poreikis buvo stipresnis už bet ką pasaulyje.
"Aš tvirtai tikiu, kad narkotikuose yra įsikūnijęs šėtonas. Ir jis labai gerai žino, kaip reikia prie žmogaus prieiti, jį parblokšti ir nugalėti. Maža to, įveikęs žmogų jis ilgai iš jo šaiposi ir tyčiojasi, - šiuos žodžius Narimantas sako itin rimtai.
Iš pirmo žvilgsnio Narimanto gyvenimas neatrodo kitoks nei bet kurio iš mūsų. Jo gyvenime nebuvo nei didelių aistrų, nei skaudžių nusivylimų, nebuvo degančios meilės ir dramatiškų išsiskyrimų - žodžiu, nebuvo viso to, ką romantikai galbūt supranta kaip pretekstą pulti į neviltį ir ją skandinti alkoholio, ar - dar baisiau - narkotikų liūne.
Norėjo tapti gydytoju
Pasiklausykime Narimanto pasakojimo.
"Kilęs esu iš Kaišiadorių. Mano tėvas dirbo geležinkelyje, paprastu darbininku, o motina - pardavėja. Tėvai buvo paprasti žmonės, tačiau mus mylėjo, kaip sugebėjo. Be manęs, yra dar dvi vyresnės seserys. Abi jos ištekėjusios, deja, negaliu pasakyti, kad laimingai. Vyriausioji su vyru gyvena Kaišiadorių rajone. Svainis mano, nors ir puikus stalius, bet lygai toks pat puikus girtuoklis. Ir nors vyresnioji kenčia sukandusi dantis, bet ne visuomet juk paslėpsi mėlynes ant veido... Antroji kur kas apsukresnė - du sykius tuokėsi, du sykius skyrėsi. Augina tris vaikus. Tiksliau, augina juos jos vyrų tėvai - pati ji šiuo metu ten, kur ypač lietuviai būti pamėgo - Airijoje. Sako, gerai uždirba, kartais ir man pinigų atsiųsdavo. Tėvai mūsų jau mirę.
Mokiausi neblogai ir iš karto po vidurinės įstojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Kažkodėl nė neabejojau, kad noriu tapti gydytoju. Maniau, kad gyvenimą susidėliosiu taip, kaip traukinių eismo tvarkaraštį - tą pasieksiu nuo tos dienos iki tos, aną - nuo tų metų iki tų. Šiandien galvoju, jog paprasčiausiai pervertinau savo galimybes. Mokytis lengva nebuvo - gyvenau bendrabutyje, valgiau vieną kartą per dieną, pajamos - stipendija, naktiniai budėjimai sargaujant statybose, savaitgaliais - įvairūs pagalbiniai darbai.
Baigiant tris kursus, buvo laikas, kai keitėsi pinigai. Rubliai virto "vagnorkėmis", pastarieji netrukus tapo litais. Prieš akis - dar daugybė mokslo metų, perspektyvos - gana skurdokos. Tiesą sakant, ėmė stigti kantrybės. Štai tuomet aš pirmą sykį susipažinau su "žole". Jos gaudavo mano kambariokas. Iš kur - nežinau, nes stengiausi nesikišti į svetimus reikalus. Mudu abu apie šį daiktą, kaip ir apie daugelį kitų narkotikų, žinojome iš paskaitų. "Žolė", arba kitaip - marihuana, yra gaminama iš džiovintų kanapių, gamybai tinka visos augalo dalys, esančios virš žemės. Tai toks pat rūkalas kaip ir tabakas. Iš sumaltų sudžiovintų marihuanos trupinėlių sukdavome suktines. Deja, ir šiandien tai labai paplitęs produktas. Tačiau be galo klysta tie, kurie laiko "žolę" nekaltu narkotiku. Iš tiesų, užsirūkius dingsta žemė iš po kojų, darosi linksma, labai linksma. Atsipalaiduoji, apima noras kalbėtis, diskutuoti, pats sau atrodai be galo protingas ir sumanus. Žmogus fiziškai prie "žolės" nepripranta, tačiau jai atsiranda stiprus psichologinis potraukis. Noras vis patirti tą atsipalaidavimą - labai viliojantis.
Laiptais žemyn
Manau, jog tą dieną, kai ryžausi užtraukti draugo atkištos suktinės, žengiau labai didelį žingsnį į ten, iš kur retai kam pavyksta sugrįžti. Tuomet pamaniau sau. "Kas gi nutiks? Juk surūkau beveik po pakelį cigarečių per dieną, tad dar viena nieko nepakeis... Ne, marihuana gyvenimo dar negriovė. Tačiau vis dažniau ir dažniau jos patraukdavome. Vos pradėjus mokytis ketvirtame kurse, tas pats mano kambariokas vardu Dangis, pasakė, kad ketina lėkti į Vokietiją pirkti senų mašinų. Ir jam būtų neblogai turėti kompanioną, kuriuo galėtų pasitikėti. Tas pasiūlymas buvo skirtas man. Planas labai paprastas - išvažiuojame autobusu, Vokietijoje randame porą tinkamų automobilių ir jau jais grįžtame į Lietuvą. Mano darbas buvo tik vairuoti vieną iš automobilių. O kai jas parduodavo - gaudavau savo dalį. Tokie išvažiavimai vis dažnėjo. Suprantama, mokslams tai ėmė trukdyti, tad galų gale aš pasiėmiau akademines atostogas. Ir daugiau niekuomet į universitetą nebegrįžau. Per metus susitaupiau lėšų tiek, kad galėjau pats imtis man parodyto verslo. O jis tuo metu klestėjo. Užsienyje perkami seni automobiliai kainavo pigiai, čia juos beveik neremontuotus parduodavome gerokai brangiau ir uždirbdavome tikrai nemažus pinigus. Jei protingai būčiau elgesys su gaunamais pinigais, būčiau galėjęs vystyti tikrą verslą - visiškai atsitiktinai man į rankas buvo duota tokia galimybė. Tačiau kaip ir daugelis tuometinio pereinamojo ekonominio laikotarpio verteivų, aš pamiršau galvoti apie rytdieną. Susiradau panašių į save draugų, gyvenimas tuokart atrodė geras. Vieną dalyką padariau iš tiesų protingai - išpirkau tėvų butą ir įsigijau butą Vilniuje. Šiandien jo, beje, jau nebeturiu. Tačiau tomis dienomis jaučiausi gyvenąs geriau nei bet kas kitas. Sutikdavau savo grupės draugus, tokius pat nuskurusius, alkanus, kiaurais batais. Tuomet pagalvodavau: "koks buvau kvailys, kad graužiau knygas! Ko vertas tas gydytojas? Toks kaip aš atvyksta į ligoninę ar polikliniką, pamojuoja keletu banknotu, ir tie, kurie dešimtį metų graužė knygas, lenkiasi tau beveik iki žemės, kaip didžiausiam ponui!" Deja, tai buvo apkvaitimas - lygiai toks pat kaip prisirūkius "žolės". Tačiau man to pakako - buvau gerai apsirengęs, gerai pavalgęs, kaskart važinėjau vis kita ir vis naujesne mašina.
Bemiegės naktys
Alkoholis manęs niekuomet neatpalaiduodavo kaip kitų. Išgėręs jausdavausi baisiai - įsitempęs, sudirgęs ir netvirtas. Nors rūkiau beprotiškai daug, išgerdavau labai retai. Tačiau atsipalaidavimo būdų ieškojau ir aš. Kai kuriuose naktiniuose klubuose galėdavai įsigyti "džefo". Kitais žodžiais - tai yra amfetaminas. Anksčiau, kiek prisimenu, legaliai gaminamas amfetaminas gydymo tikslais būdavo naudojamas kaip antidepresantas. Bet dėl pripratimo ir kitų šalutinių poveikių jo atsisakyta. Dabar šitą narkotiką sėkmingai sintetina ir namudiniuose fabrikėliuose. "Džefą" galima vartoti labai įvairiai - sumaišyti su vandeniu ar kitais gėrimais, miltelius įtraukti pro nosį arba paprasčiausiai susišvirkšti. Paėmus šio daikto, jausmas, tiesą sakant, labai keistas. Labai ilgai gali dirbti nemiegodamas, beveik visiškai nereikia valgyti, o energijos, atrodo, yra be galo be krašto. Tačiau nuo "džefo" pasitaikydavo ir labai nemalonių pojūčių. Iki šio nežinau, kodėl, tačiau pasibaigus veikimui kartais jausdavausi kaip sudaužytas, niekaip negalėdavau užmigti naktį, visus įtarinėdavau norint mane apiplėšti ir nužudyti. Kad to atsikratyčiau, vėl ieškodavau dozės. Dabar jau žengiau tikru narkomano keliu.
Atsirado poreikis nuolat gerai jaustis. Jau buvo išplitęs tam tikras mano draugų ratas. Lankydavausi pačiose keisčiausiose vietose, kuriose kažkaip atsidurdavau. Kaip - net ir šiandien neprisimenu. Kada tiksliai ėmiau vartoti heroiną, negaliu pasakyti. Bet tai jau buvo paskutinė stadija. Heroiną kaip vaistą studijavau dar universitete. Kalbant medikų ar chemikų kalba, heroinas yra opiatas, gaunamas iš aguonų ekstrakto. Tai yra morfino pakaitalas. Šio narkotiko istorija - jis buvo sukurtas tam, kad pakeistų morfiną, prie kurio yra greitai priprantama. Tačiau paaiškėjo, jog heroinas, nors ir du kartus stipresnis nuskausminamasis, tačiau prie jo ir priprantama du kartus lengviau...
Kiekvienas narkomanas labai gerai žino, kas yra "hera" arba "henris". Tai baltos spalvos milteliai, specialiai paruošti jie yra rūkomi, susišvirkščiami arba tiesiog sutraukiami į plaučius. Rūkant heroinas yra paprasčiausiai pakaitinamas ant šaukštelio ar folijos ir jo garai įtraukiami į plaučius. Tas, kuris tik pradeda pažintį su šiuo narkotiku, gali jį vadinti narkotiku iš didžiosios raidės. Toks buvau ir aš. Paėmus šių miltelių viskas labai stipriai keičiasi - dingsta bet koks nerimas, neigiamos emocijos, išnyksta rūpesčiai ir, svarbiausia, baimė. Atsiranda toks pasitikėjimas savimi, kad regis gali čia pat atlikti pasaulį galintį sukrėsti žygdarbį. Manau, jog priklausomybę šiems baltiems milteliams pajutau beveik iš karto. Ji išmušė man iš po kojų viską - atėmė paskutinius draugus, moterį, su kuria ketinau gyventi, tėvus ir kitus artimuosius. Praradau turtą ir padėtį, vardą ir net žmoniškumą. Tapau benamiu valkata ir vagimi.
Padėti be išeities?
Ypač baisios būna heroino pagirios. Apninka toks nirtulys, kad, rodos, galėtum viską sudaužyti į šipulius. Erzina žmonės, automobiliai, net lietaus lašai, caksintys nuo stogo. Pradėjau galvoti tik apie save. Heroino taip paprastai negausi ir kainuoja jis nemažai. O jo vartodamas nebegali dirbti. Mano automobilių verslas jau kadaise "užsiraukė" - atsirado apsukresnių, labiau organizuotų vaikinų, kurie paprasčiausiai išstūmė. "Varinėti" po vieną mašiną darėsi neparanku ir netgi pavojinga. O ir uždarbis nebebuvo toks. Tuomet aš jau pradėjau suvokti, kokią padariau klaidą. Mano buvę kolegos jau baigė studijas ir dirbo. Ir dabar jau ne jie vaikščiojo tais pačiais rūbais ir nuplyšusiais batais, o aš. Tiesą sakant, išvaizda man neberūpėjo. Išleidau savo pinigus, ėmiau skolintis. Buvę draugai patikėdavo įvairiais mano melais ir iš pradžių skolindavo gana nemažas sumas. Tačiau garsas juk eina - netrukus sužinoję, koks tapau, tuojau reikalaudavo grąžinti skolą. Galų gale pasiekiau tiek, kad buvau nuvežtas į atkampią sodybą ir paleistas tik po to, kai buvo baigti buto Vilniuje perleidimo reikalai. Tą pačią dieną buvau nuvežtas atgal į Vilnių ir išmestas centre - jau benamis. Moteris, su kuria siejau ateitį, manęs nebenorėjo nė matyti. O aš stovėdavau prie jos namų, prie darbovietės. Ji visaip manęs vengė, slėpdavosi. Tai buvo ir juokinga, ir graudu. Pagaliau ji susirado naują draugą, kuris mane tiesiog gatvėje parbloškė kumščio smūgiu, ir nuo tada nebegalėjau nė priartėti.
Visko netekęs grįžau pas tėvus. Šie mane maitino ir rengė iš savo pensijų. Be abejo, akys jiems atsivėrė, kokius "medicinos mokslus" krimto sūnelis, kai ėmiau vogti ir nešti iš namų daiktus. Kadangi alkoholio negėriau, kito tokios degradacijos paaiškinimo nebuvo. Labai greitai - galbūt dėl ligų, galbūt ir dėl graužaties - vienas po kito mirė tėvai. Vyriausioji sesuo manęs išsižadėjo, jai jau senai nebuvo paslaptis mano gyvenimo būdas. Vidurinioji šiek tiek gailėjosi, retkarčiais paskambindavo ir pasiteiraudavo, kaip sekasi. Vieną kitą kartą atsiųsdavo ir pinigų - visi jie aišku kur sueidavo.
Gyvenimas ant ribos
Nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę. Pastaraisiais metais gyvenau ant ribos - tarp mirties ir gyvenimo. Ėmiau vogti ir pakliuvau. Buvau nuteistas lygtinai. Greičiausiai po kiek laiko būčiau patekęs ir už grotų, tačiau likimas apsaugojo mane. Vieną sykį Vilniuje eidamas per gatvę patekau po mašina. Atsigavau tik po kelių dienų, paskui ilgai sugipsuotas gulėjau lovoje. Tada labai kankinausi negaudamas narkotikų, bet jų pasiekti negalėjau. Išgyvenau labai sunkias "lomkes", tačiau ilgainiui fizinis potraukis praėjo, nors psichologinis išliko labai ilgai. Net ir dabar, po tiek metų, kartais dar suvirpu pagalvojęs apie "kaifą". Bet pasakau sau - Viešpatie apsaugok! O gulėdamas ligoninėje žvelgiau į žmones, mačiau, kad jie gyvena, džiaugiasi ir tą daro nevartodami narkotikų. Vieną dieną ir man šovė mintis - o "Kodėl negaliu aš?"
Pagalbos ieškojau labai daug kur. Ir tikrai įsitikinau patarlės teisingumu - kas ieško, tas randa. Padėjo man ir gydytojai, ir įvairios grupės. Radau naujų draugų. Tai yra žmonės, išgyvenę tą patį, ką ir aš. Mes visi - kaip broliai, susikabinę bandom kabintis į gyvenimą. Labiau pažengusieji padeda sunkiau einantiems, kartais ir suklumpantiems. Vienos anoniminės narkomanų grupės nariai padėjo man susirasti būstą, gauti darbo. Dabar aš dirbu ir mokausi toliau. Žinoma, gydytoju nebūsiu, tačiau manau, jog iš manęs išeis šioks toks filosofas."
Nors pokalbį Narimantas ketino baigti linksmesne gaidele, tačiau jo akys sudrėkusios, o veidas, išvagotas raukšlių ir perdėm susendintas buvusio gyvenimo būdo tikriausiai dar negreitai vėl išmoks šypsotis. Dabar Narimanto svajonės yra ne tik baigti neakivaizdines filosofijos studijas, bet ir susidėti dantis, kurie beveik visiškai išbyrėję. O ateityje jis norėtų dirbti kokiame nors narkomanų reabilitacijos centre ir padėti žmonėms, patekusiems į kvaišalų žabangas.
