Daiva NORKIENĖ
Netoli Kauno marių, nuošalioje ramioje vietoje, stovintis Pažaislio vienuolynas traukia ne tik smalsuolius ir turistus. Gūdžiomis naktimis, dažnai - šviečiant mėnulio pilnačiai, į Pažaislį prabangiais automobiliais atskuba Kauno ponios. Kai aplink nutyla dienos garsai, o ištuštėjusiomis pamiškėmis ir alėjomis išdrįsta klaidžioti tiktai dvasios, damos ropščiasi iš automobilių ir - į Pažaislio vienuolių kapinaites. Su viena tokia "mirties garbintoja" "Akistata" ir supažindina savo skaitytojus.
Iš esmės lietuvis - labai jau keistas, egzotiškas ir savitas žmogus (tik užsiėmę savo "amžinais" darbais ir "nesibaigiančiu" lėkimu, nesugebame to pastebėti). Kuo lietuviui blogiau (karas, maras ar badmetis), tuo labiau jisai vertina gyvenimą. Prisimenate (bent jau iš filmų) meilės bučinius ant apkasų kranto? Armoniką ir dainas, pasigirstančias protarpiais tarp bombardavimų? (Psichologai tvirtina, esą didelių visuotinių nelaimių metu, net per karus, sumažėja savižudybių ir depresijų, kyla žmogaus atsparumas ir kovingumas.) O aplink žūsta žmonės, nemunais liejasi kraujas, dar neužaugę "žilsta" vaikai... Arba (pavyzdžiui, XIV amžiuje) visoje Europoje siaučia 25 milijonus gyvybių (ketvirtadalį gyventojų!) nusinešęs maras, o lietuviai sau mojuoja kardais ir nuo Baltijos iki Juodosios jūrų didina Lietuvą...
Bet kai lietuviui gerai (na, bent jau ne maras ar karas), jis šoka nuo stogo "dėl nelaimingos meilės", apsiryja tablečių gavęs blogą pažymį, įtarus menkiausią ligą, vos nelekia pirktis įkapių, o dainuoja ir šoka pas mus beveik "tik žalias, nerūpestingas jaunimas". Viskas dėsninga, viskas pagrįsta ir istoriškai, ir psichologiškai: kai lietuviui gerai, jis ima garbinti... mirtį.
Viktorija Vabolienė - labai daili, inteligentiška ir originaliai mąstanti kaunietė. Jai priklauso tris Senamiesčio pastato aukštus užimantis "Viktorijos" antikvariatas, važinėjasi ji prabangiais automobiliais, turi amerikietį širdies bičiulį, įtakingų draugų. Atrodytų, gali keliauti, linksmintis, sportuoti, puotauti - visi šie įprastiniai atsipalaidavimo nuo rūpesčių būdai jai prieinami. Tačiau Viktorija po įtemptos darbo dienos labai mėgsta atsipalaiduoti... kapinėse. Taip, taip - ten, kur nėra "amžino lėkimo", kur tarsi sustoja visagalis laikas, o kiekviename išraiškingesniame medžio kamiene ar jo lapijoje tarsi gali įžiūrėti čia sustingusius mirusiųjų bruožus ir žolės šiugždesyje išgirsti kalbant vėles...
Kapinės
Pažaislio vienuolynas stovi labai gražioje, tačiau nuošalioje vietoje greta Kauno marių. Užu vienuolyno apvalių rąstų tvoros, kalvelėje, - senos vienuolių kapinaitės. Naktimis, kai visiškai sutemsta, dar geriau - per pilnatį - prabangiais automobiliais čia atvažiuoja Viktorija su drauge. Ponios atsiveža tuzinus žvakelių ir - į vienuolių kapines. Tas šiltas ugneles jos užžiebia ant visų vienuolių paminklų, ugnies žiedu apjuosia kapinaičių tvorą, žvakelių prismaigsto tarp medžių žolėje. O paskui tarytum kokios raganos ar paslaptingos pamėklės klaidžioja tarp paminklų, takais, klaupiasi prie vienuolių kapų.
- Tą nepaprastą vietą atradau seniai, - pasakoja Viktorija. - Buvo pavakarys, paslaptingai tarp medžių švysčiojo saulė, nuo lapų krito rasos lašai. Apėmė toks nepakartojamas jausmas, tokia ramybė! Ypač kai prisiglausdavau prie vienos kapinių pušies... Ėmiau čia atvažinėti dažnai, kartais net kelias naktis per savaitę. Ir man, ir mano draugei čia būdavo be galo gera.
- Ir jokių vaidenimųsi? Jokių incidentų?
- Ką jūs! Mirusieji juk ramūs žmonės, jie niekur neskuba, nepina intrigų - kodėl turėtume jų bijoti?
- Tačiau tai - lyg prisilietimas prie pačios mirties. Ypač žinant, kad jūsų draugė kartą pasivažinėjimams buvo išsinuomojusi... katafalką.
- Man atrodo, kad žmogus yra nemirtingas. Apie tai, apie gyvenimo prasmę dažnai kalbamės su Pažaislio vienuolėmis, pas jas pasikalbėti atvažiuoju ir dienomis. Kartą, tiesa, naktį žvakutėmis išpuošėme ir patį vienuolyną. Buvo ir gražu, ir smagu, ir, sakyčiau, prasminga. Kiekvienas žmogus, kuris turi mylimą darbą ar turi hobį (net jei ir labai aplinkiniams jis atrodytų nereikšmingas - tarkime, rinkti degtukų etiketes), gerai jaučiasi ir nedejuoja, jog jam sunku gyventi.
- O jūsų darbas - kaupti, pardavinėti senovės meno vertybes - negalėjo įtakoti tokio reto jūsų pomėgio - atsipalaiduoti kapinėse?
- Kai manęs paklausia, kuo aš užsiimu, atsakau, jog pardavinėju mirusių žmonių daiktus. Tačiau tie antikvarinio meno kūriniai, tos kelių kartų palytėtos, nuglostytos vertybės ir šiaip buities smulkmenos, iš tiesų skleidžia gerą energiją. Prie jų pripranti, prisiriši, kartais, kai kokį nors ilgiau "užsigulėjusį" daiktą parduodi, pasidaro gaila. Jo ima trūkti, jo ilgiesi. Taigi "mirusiųjų daiktai" žmogui padaro teigiamą įtaką. O kapinės... Tai irgi teigiama, malonu... Net su savo amerikiečiu draugu kartais naktimis užsukame į kokio nors miestuko kapines (buvome Neringos kapinėse), ir jam tai patinka...
Be mistikos
Viktorijos prosenelė Marcelė buvo ypatingas žmogus. Kilusi iš baudžiauninkų šeimos, ji vėliau Amerikoje sugebėjo ištekėti už grafo. O dar gyvendama savo gimtojoje Dzūkijoje, Varėnos rajone, garsėjo kaip žiniuonė. Kaime ją kažkodėl vadindavo Šalte, ir visas kaimas eidavo pas ją "išsiaiškinti savo ateities", pasigydyti. Ji pažinojo vaistingąsias žoleles ir, kaip kalbama, nuspėdavo žmonių likimus. Marcelės, arba Šaltės, sūnus Vytautas Kašėta buvo apdovanotas išskirtinėmis savybėmis - net beprotiškai sunkiu metu mokėjo išsigelbėti nuo mirties, išgelbėti kitus. Šis inžinierius (beje, būtent jis yra plastmasinių stiklainių dangtelių išradėjas) tremtyje dirbo Vorkutos šachtose. Įgrūsdavo tada angliakasius šachtų gilumon, ir kask - be maisto, be atilsio. Retkarčiais, tiesa, ištraukdavo "ant žemės", kad pasvertų ir apžiūrėtų. Jeigu suaugęs vyras sverdavo keturiasdešimt kilogramų, vadinasi, galėdavo dirbti toliau. Ir būdavo sugrąžinamas po žeme. Be galo nusilpęs V. Kašėta tikriausiai tada būtų miręs, kaip ir dauguma, jei nebūtų padaręs "atradimo". Kai tik šachton būdavo nuleidžiami nauji įrengimai, jis (kaip inžinierius būdavo prileidžiamas prie jų) nugramdydavo juodą jų tepalą ir tik jam vienam žinomu būdu jį virdavo. Taip jam pavykdavo iš visokio nuodingo "brudo" atskirti taukus. Tais riebalais maitinosi jis pats ir apdalindavo kitus. Viktorijos senelis iš Vorkutos sugrįžo toks liesas, kad susirgusiam gydytojai nerado kaip į sėdmenis suleisti vaistų - adata vis pataikydavo į kaulą. Užtat - gyvas!
Viktorijos mama, kurią, kaip ir dukrą, sutikome antikvariate, prisipažino, kad kartą susapnavo būsimą visiškai sveiko žmogaus mirtį. Taip ir įvykę. O Viktorija teigė, jog visada, kai sapnuoja savo mirusią močiutę, "išeina" kas nors iš artimųjų. Tačiau jokios mistikos V. Vabolienė čia neįžvelgė. Taip, kitas pasaulis mus veikia, su išėjusiaisiais mes galime kažkaip bendrauti, sąveikauti, bet visuomet jų įtaka - tik teigiama.
- Mirę žmonės yra švarūs, ramūs, geri.Ypač - tos mirusios vienuolės, - mūsų pašnekovė neleido abejoti jos neįprasto atsipalaidavimo būdo teigiamumu.
