Pirmojoje dalyje rašėme, kaip mirties bausmė viešai vykdoma kai kurios šalyse ir net transliuojama per televiziją, kaip žiauriai - nuplėšant gyvus audinius - buvo žudoma viduramžiais, kodėl pirmoji giljotina nepatiko prancūzams. Šįkart prisiminsime, kaip karalius, pats to nežinodamas, pasitobulino mirties įrenginį, už ką buvo nukirsdintas šuo, kaip žmogus jaučiasi elektros kėdėje bei kokie reikalai dėl mirties bausmės Lietuvoje.
Karalienė atsimerkė
Kai kurie šaltiniai teigia, jog pats Liudvikas XVI pasiūlė patobulinimą - naudoti trapecijos formos peilį, kurį primontavo jau Ž. Giljotenas. Pastarasis netyčia save išgarsino amžiams, o karalius nežinojo tobulinąs mirties mašiną sau pačiam.
Įsibėgėjus 1789 - 1799 metų Prancūzijos revoliucijai, prireikė daug gerų giljotinų. 1793 metų sausio 21-ąją Liudvikas XVI pats buvo paguldytas ant giljotinos lentos. Ešafotas stovėjo tarp jo senelio Liudviko XV paminklo ir Eliziejaus laukų. Nukirsdinto karaliaus kūnas buvo perneštas į Madlenas bažnyčią, iš kur po Mišių išmestas į duobę ir apipiltas kalkėmis. Spalio 16-ąją tokia pati lemtis ištiko ir jo žmoną - nepopuliariąją Mariją Antuanetę.
Kai budelis už plaukų pakėlė liaudies nekenčiamos austrės galvą, ši netikėtai atmerkė akis. Siaubo apimta minia aiktelėjo ir atšlijo. Vėliau giljotinuojant pastebėta, kad ir kitų nukirsdintųjų galvos darydavo grimasas, lyg norėdamos kažką pasakyti. Prancūzijoje tarp specialistų net buvo įsiplieskęs ginčas - ar nukirsta galva iš karto netenka sąmonės, ar dar akimirksnį lieka sąmoninga.
Kirsdino net gyvūnus
Kai prancūzų revoliucijos metais įsibėgėjo jakobinų teroras, šalyje nesustodamos galvas kapojo net pusšimtis giljotinų, vien Paryžiuje - šešios. Dabar minia jau būdavo patenkinta viešomis greitomis egzekucijomis, nes didikai mirties vežimais būdavo vežami būriais - buvo į ką žiopsoti po kelias valandas. Giljotinuojami buvo net šunys - pavyzdžiui, 1793 metais armijos verbuotojo Sano Pri šuo buvo nukirsdintas už "simpatijas rojalistams", mat įkando tikram revoliucionieriui. Nuo 1792-ųjų, kai buvo nukirsdintas pirmasis politinis kalinys, iki 1794-ųjų liepos 28-osios (termidorų perversmo diena, užbaigusi jakobinų terorą) vien tik Paryžiuje buvo nukirsdinta 24 000, o provincijoje - 42 000 žmonių.
Prancūzijoje nusikaltėliams viešai galvos buvo kapojamos iki pat 1939-ųjų, o kalėjimuose - net iki 1980-ųjų, tik 1951-aisiais buvo uždrausta spaudoje skelbti apie giljotinavimą. 1981 metais naujasis prezidentas F. Miteranas tų pačių metų rugsėjį uždraudė giljotiną, o spalio 9-ąją visoje Prancūzijoje buvo atšaukta mirties bausmė. Frena ir Vernono kalėjimuose vis dar veikusios giljotinos buvo demontuotos, tačiau jas priimti atsisakė visi muziejai, darbuotojai net grasino streikais. Galop giljotinos buvo nuvežtos į kažkokį fortą, nors kai kurie šaltiniai teigia, jog jos vis surenkamos Frena kalėjime, sutepamos ir tuščios išbandomos - gal dar prireiks... Na o Ž. Giljoteno vaikai dėl žiaurios tėvo vardo šlovės dar 1814 metais pasikeitė pavardes.
Kėdę kūrė išradėjai
Prancūzai garsūs giljotina, o amerikiečiai - dar šiurpesniu žudymo įtaisu - elektros kėde. Iki XIX amžiaus pabaigos JAV nusikaltėliai buvo paprasčiausiai kariami. Paradoksalu, tačiau elektros kėdė buvo kuriama kaip humaniškesnis nužudymo įrankis, kurį sugalvojo pasaulinio garso išradėjai Džordžas Vestinghauzas ir Tomas Alva Edisonas (1847-1931). Pastarasis išgarsėjo užpatentavęs elektros lemputę bei išradęs fonografą, diktofoną bei kineskopą.
Pirmoji mirties bausmė elektros kėdėje įvykdyta 1890-ųjų rugsėjo 6-ąją Niujorko valstijoje. Viljamas Kemleris į kėdę sėdo už tai, kad kirviu užmušė savo meilužę. Nuo tos dienos 26 JAV valstijose, kuriose įteisinta mirties bausmė bei elektros kėdė, negyvai srovės užmušta 4 300 pasmerktųjų, tarp kurių tokie žinomi nusikaltėliai kaip Brunas Hauptmanas (pagrobė pirmą kartą Atlantą perskridusio legendinio lakūno Čarlzo Lindbergo kūdikį, už kurį gavęs išpirką vaiką nužudė), Tedas Bandis (žudikas maniakas), Nikolas Sako ir Bartelomėjus Vancetis (profsąjungų aktyvistai, abejotinais įrodymais pripažinti žudikais), sutuoktiniai Elelė ir Džulijus Rozenbergai (išdavę atominio ginklo paslaptis Sovietų Sąjungai).
Egzekucijos metu įkaista
Daugelio žmonių manymu, mirtis elektros kėdėje - skausminga, žiauri ir neestetiška. Visų pirma pasmerktasis patiria žiaurų šoką, kol paruošiamas - jam nuskutamas pakaušis, jo rankos ir kojos pririšamos prie kėdės, ant galvos užmaukšlinamas gobtuvas bei užvožiamas geležinis šalmas su elektrodu. Tada pasmerktasis kankindamasis laukia, kol prižiūrėtojas jam tiksliai nurodytu metu įjungs jungiklį ir kūnu ims tekėti 2 000 voltų įtampos 8 amperų srovė. Žmogus kelias sekundes kriokdamas raitosi, jam neretai iš gerklės, akiduobių ir ausų pasipila kraujas, kūnas įkaista iki 60 laipsnių, oda pamėlynuoja ar pagelsta. Srovė leidžiama 30 sekundžių, po to ją išjungus gydytojas pasiklauso, ar jau sustojusi širdis. Būna, kad širdis vis dar plaka, tad srovė vėl įjungiama. Yra buvę, kad elektrą tekdavo įjungti po kelis kartus, nes po elektrodais išdegusi mėsa tampa mažai laidi srovei ar net užsidega!
JAV priimta, kad egzekuciją gali stebėti (jei pageidauja) nužudytos aukos artimieji. Pastarieji ne kartą yra labai gailėjęsi sutikę tai daryti, nes pamatęs žudomojo kančias ir užuodęs svylančios žmogienos smarvę, ne vienas yra apsivėmęs ar bėgęs laukan iš stiklu atskirtos žiūrovų salės.
"Tolygu sudeginti gyvą"
Ne veltui JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas Viljamas Brenenas nužudymą elektros kėdėje pavadino "technologiškai lygiu sudeginimui ant laužo".
Praėjo daugiau nei šimtmetis, kol amerikiečiai pagaliau suprato, kad elektros kėdė iš tikro nehumaniškas žudymo būdas. Nors keliose valstijose ji vis dar įteisinta, pastaruoju metu mirtininkams leidžiama rinktis - elektros kėdė ar mirtina nuodų injekcija.
Sušvirkštas natrio tiopentalis paralyžiuoja plaučius, o kalio chloridas sustabdo širdį. Beje, šių preparatų kaina - apie 200 litų.
Dar keliose valstijose neskausmingai žudoma dujų kamerose. Kol nuteistasis JAV myriop sulaukia savo eilės, neretai praeina keleri ar net keliolika metų. Paskutiniųjų apklausų duomenimis, JAV 60-70 procentų piliečių tvirtai balsuoja už mirties bausmę kraugeriams.
Kariai nenorėdavo šaudyti
Tačiau grįžkime namo, į gimtąją Lietuvą. Jau išsiaiškinome, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nusikaltėliai buvo žudomi. Mirties bausmė išliko ir mūsų šalį užgrobus Rusijai. Ne veltui numalšinus 1863 metų antirusišką sukilimą, generolas Muravjovas Lietuvos gubernijoje buvo vadinamas koriku. Atgavus Nepriklausomybę, po 1918-ųjų, mirties bausmė buvo trumpam panaikinta, tačiau netrukus Lietuvos Respublikos baudžiamasis statutas ją vėl įteisino.
Sovietinėje Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, mirtimi buvo baudžiama už itin žiaurią ar kelių žmonių žmogžudystę ir - šiandien atrodo labai kvaila - valstybės turto grobimą ar net spekuliaciją stambiu mastu. Kaip buvo vykdoma mirties bausmė sovietmečiu, didelė paslaptis. Nepaneigtos dvi nuomonės: vieni mano, jog pasmerktieji buvo išsiunčiami į urano kasyklas, kur greitai patys nusibaigdavo. Kiti įsitikinę, jog mirtininkus paprasčiausiai sušaudydavo.
Mirties bausmė buvo vykdoma ir 1990-aisiais Lietuvai antrąkart atgavus Nepriklausomybę. Pasak aukšto tardymo izoliatoriaus pareigūno, bandyta sušaudymui kviesti karius, tačiau jie dažnai atsisakydavo šaudyti į žmones. Be to, ir pasmerktieji prieš sušaudymą imdavo blaškytis, bandydavo priešintis, juos neretai tekdavo surišti. Tada sugalvotas paprastas, ramus ir patikimas nuosprendžio įvykdymo būdas.
Net Biblijoje nėra atsakymo
Išgirdęs baisiausią Lietuvos SSR teismo nuosprendį, pasmerktasis paprastai rašydavo malonės prašymą Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui. Prašymas dažniausiai būdavo atmetamas. Sulaukus tokio atsakymo, nuteistajam būdavo įsakoma sudėjus rankas už nugaros nesigręžiojant žengti neva į raštinę susipažinti su atsaku į malonės prašymą. Tam tikroje koridoriaus vietoje, kur gera garso izoliacija, kalinį lydintis pareigūnas išsitraukdavo pistoletą ir iššaudavo į pakaušį. Pasmerktasis mirdavo nespėjęs nė išsigąsti.
1998-ųjų gruodžio 21-ąją Lietuvos Respublikoje mirties bausmė panaikinta. Dabar kasmet po 3-6 žudikus nuteisiama kalėti iki gyvos galvos. Lukiškėse tokių jau apie šimtą ir vis daugėja.
Dalis dorų piliečių teigia, kad neracionalu maitinti ir kankinti nusikaltėlius, kurie niekada neišeis laisvėn. Kalintieji iki gyvos galvos teigia, jog numirti būtų lengviau nei susitaikyti su likimu, ir neretai po kelerių kalinimo metų susirgę depresija bando žudytis.
Taikyti mirties bausmę ar ne, atsakymo nerasime net Biblijoje - nors penktasis Dievo įsakas liepia nežudyti, Biblijoje sutinkame daug atvejų, kai teisingumo vardan liepiama skirti kraštutinę bausmę.
