Sigitas STASAITIS
Pasak statistikos, tiek daug Lietuvoje pasisakančių už mirties bausmę žmonių, kiek dabar, niekada nebuvo. "Akistata" surengė nedidelę apklausą. Iš maždaug 100 paklaustųjų gatvėje kone 80 pareiškė, jog mirties bausmė panaikinta be reikalo. Dažniausiai už mirties bausmę - net viešą - pasisako pensininkai bei žmonės su pradiniu bei viduriniu išsilavinimu, gyvenantys kaimuose ar mažuose miesteliuose. Universitetus baigusieji, ypač didmiesčių inteligentai, laikosi nuomonės, jog net žiauriausiam nusikaltėliui atimti gyvybę - amoralu, ne pagal Dievo įsakymą. Šįkart daug nesvarstysime, kurie teisūs, tik prisiminsime, kiek laiko mirties bausmė egzistavo Lietuvoje, kur ir kaip ji vykdoma užsienyje šiandien.
Egzekuciją rodė televizija
2005-ųjų kovas. Irano Pakdašto miesto gyventojai didžiule minia traukia į miesto aikštę - visus vilioja pažiūrėti, kaip bus įvykdyta vieša mirties bausmė Mohamedui Bidžehui. Aikštėje - ešafotas, aplink - žmonių jūra. Susirinko ne tik vietiniai - filmavimo kameras pasistatę ir Pakistano televizijų operatoriai, fotoaparatais spragsi žurnalistai.
2003-iaisiais Irano sostinėje Teherane ėmė dingti mažamečiai vaikai. Vaikai prapuldavo daugiausia iš miesto pakraščių, kur gyvena vargingos šeimos. Policininkai metus plūkėsi, kol nustatė, kad vaikus grobia mūrininkas M. Bidžehas. Jis mažylius viliodavo į piečiau miesto plytinčią dykumą meluodamas išmokysiąs iš olų iškasti triušius ar lapes. Dykumoje iškrypėlis vaikus seksualiai išnaudodavo, po to uždaužęs akmeniu negiliai užkasdavo. Kelis kartus vaikus į dykumą vilioti padėjo M. Bidžeho pažįstamas, irgi mūrininkas Ali Baghis. Kai pernai rugsėjį Irano policininkai iškrypėlius pagaliau sugavo. Ali buvo nuteistas kalėti 15 metų, o M. Bidžehas - viešai pakarti prieš tai nuplakus rimbu.
Norėjo nužudyti lėtai
Viešą Mohamedo egzekuciją per Irano televiziją stebėjo milijonai žmonių. M. Bidžehui pirmiausia buvo nuvilkti marškiniai, jis turėjo apkabinti stulpą, už kurio nusikaltėlio rankos buvo surakintos antrankiais. Tada budelis sadistui per nugarą užpliekė lygiai 100 skaudžių rimbo kirčių. Po to prie Mohamedo priėjęs vieno iš nužudytojų vaikų pilnametis brolis, miniai pritariančiai suošus, iškrypėliui į nugarą suvarė peilį. Tik po to pasmerktasis buvo kariamas, bet ir kartuvės buvo nepaprastos. Įprastose kartuvėse žmogui iš po kojų išmušama atrama, kūnas krenta, nuo smūgio į virvę nutrūksta nugarkaulis ir žmogus akimirksniu miršta. M. Bidžehui kilpą ant kaklo užnėrė kito nužudyto vaiko motina. Tam, kad kaklas nenutrūktų ir sadistas prieš mirtį pasikankintų, vyrą už virvės palengva kėlė automobilinis kranas. Kol ore surištomis kojomis apie minutę pasispardęs M. Bidžehas mirė, vieno nukankinto berniuko tėvas klykė:
- Šok, nenaudėli, ir prisimink nužudytus mūsų vaikus!
Musulmonui mirtis pakariant apskritai labai baisi, nes, anot jų religijos, siela negali išskristi per gerklę pas Alachą.
Teroristas buvo nunuodytas
Jei kam atrodo, jog taip žiauriai šiais laikais elgiasi tik atsilikusių trečiojo pasaulio šalių teisėsauga, nusikelkime į 2001-ųjų birželio 11-osios JAV.
Tądien į vieną iš Oklahomos valstijos kalėjimų rinkosi dešimtys žmonių. Parodę iš anksto gautus leidimus, žmonės sėdo į kėdes pritemdytoje salėje, kurioje vietoj scenos - stiklas. Visi šie žiūrovai - 1995 metais Oklahomos mieste įvykdyto teroro akto aukų giminės. Buvęs JAV privalomosios tarnybos kariškis, rasistines bei antidemokratines idėjas propagavęs Timotis Makveigas išsinuomojo sunkvežimį, į jo kėbulą pripylė trąšų, iš kurių pagamino milžinišką bombą. Sunkvežimį palikęs prie didžiulio miesto savivaldybės pastato, bombą susprogdino. Daugiaaukštis namas beveik visiškai sugriuvo. Žuvo 168 žmonės, 19 iš jų - vaikai. Tirti didžiausią JAV istorijoje iki rugsėjo 11-osios teroro aktą buvo mestos visos įmanomos šalies teisėsaugos pajėgos. Už puskilometrio nuo sprogimo vietos rastas susprogdinto sunkvežimio buferis, pagal kurį buvo sugautas ir pats sprogdintojas. Teismas T. Makveigą nuteisė myriop, jo malonės prašymas atmestas. 2001 metų birželio 11-ąją 34 metų teroristui buvo įvykdyta mirties bausmė į veną suleidžiant nuodų.
Mūsų bočiai nebuvo žiaurūs
Viduramžiais ar dar seniau abejonės dėl mirties bausmės moralumo būtų tik sukėlusios juoką - be jos buvo neįsivaizduojami jokie žmonių socialiniai santykiai. Iki buvo ištobulinti rašytiniai įstatymai bei jų vykdymo procedūros, buvo laikomasi principo "akis už akį". Mirtimi buvo baudžiama už žmogžudystę, išžaginimą, ginkluotą užpuolimą, plėšikavimą, padegimą, bendruomenės (šalies) išdavystę. Mirtis ant laužo laukė už raganavimą, ateities spėjimą. Buvo deginami ir kliedintys psichikos ligoniai, nes buvo tikima, kad juos apsėdęs velnias.
1529 metų Lietuvos Statute mirties bausmė jau įteisinta įstatymais, tik nerašoma, kaip ji vykdoma. Pasak istorikų, mūsų protėviai nebuvo sadistai - pasmerktuosius dažniausiai kardavo arba sudegindavo gyvus.
Daug žiauriau viduramžiais elgėsi Azijos tautos. Labai šiurpus azijietiškas žudymo būdas - sodinimas ant kuolo. Pasmerktasis buvo pasodinamas ant į žemę įkasto nusmailinto bei riebalais ištepto kuolo surištomis rankomis. Vos nelaimėlis sujudėdavo, nuo savo svorio smuktelėdavo žemyn. Pasak istorinių šaltinių, lėta alinanti mirtis trukdavo net kelias paras.
Užmiršo pagaląsti kardą
Tačiau azijiečiai nesutinka būti vadinami žiauriausiais, mums primindami grynai krikščionišką žudymo būdą - nukryžiavimą. Istorikai teigia, jog numalšinus Spartako vadovautą vergų sukilimą, keliolikos, o gal net keliasdešimties kilometrų kelias į Romą buvo nustatytas kryžiais su nukryžiuotais vergais. Jei nukryžiuotojo pagailėdavo, jam kuoka sutrupindavo blauzdų kaulus ir pasmerktasis, netekęs atramos, greičiau uždusdavo. Pasak Biblijos, nukryžiuotam Jėzui tai nebuvo padaryta, jis kankinosi ilgiau.
Nuo XVIII amžiaus vidurio kiekvienam sunkiam nusikaltimui buvo sava mirties bausmės forma. Nusikaltėliai būdavo ketvirčiuojami, verdami gyvi, deginami, kariami, suplėšomi į gabalus. Kilmingi pasmerktieji naudojosi privilegija - jiems galva būdavo nukertama kardu. 1626 metais Nante (Prancūzija) grafas Šalė Anri de Taleiranas de Perigoras buvo apkaltintas sąmokslu nužudyti kardinolą de Rišeljė. Nors grafas pats pranešė apie sąmokslą, tačiau jo įkvėpėjų - Liudviko XIII su žmona ir broliu - negalima buvo teisti, tad atsakyti teko vienam de Perigorui. Kankinami sąžinės, grafo draugai budelį nugirdė ir jis į Nantą neatvyko. Tačiau karalius rado išeitį: "Kalėjime visada atsiras mirtininkas, kitos gyvybės sąskaita sutinkantis išpirkti savąją". Toks savanoris, aišku, atsirado. Tačiau budelis diletantas nežinojo, kad pirma kardą reikia pasigaląsti. Iki 29-ojo smūgio grafas dar rėkė, o galva atsiskyrė tik po 34-ojo kirčio.
Viduramžiais klestėjo sadizmas
Viešos mirties bausmės buvo vienas iš mėgstamiausių minios reginių. Paryžiaus Grevo aikštėje žiopliai nuo pat ankstyvo ryto skubėdavo užsiimti geriausias vietas. Būdavo kuo pasigrožėti. Štai nepilno proto Roberas Fransua Damjenas karaliui Liudvikui XV 1757 metais į šoną dūrė pieštukų drožimo peiliuku. Nors nevisprotis karaliaus negalėjo nužudyti, buvo pasmerktas itin žiauriai mirčiai. Pirmiausia Damjenui replėmis nuplėšė raumenis nuo krūtinės, po to neskubant - nuo rankų, šlaunų ir blauzdų. Tada ant žaizdų buvo liejamas išlydytas švinas, įkaitintas aliejus su siera ir derva. Galiausiai nelaimėlio kūnas buvo suplėšytas arkliais, sudegintas, o pelenai išpustyti pavėjui.
Mirties bausmė neįsivaizduojama be giljotinos, kurios išradimas neteisėtai priskiriamas gydytojui, profesoriui bei politikui Žozefui Giljotenui.
Įvairūs įtaisai su krentančiu peiliu galvoms kapoti buvo naudojami dar XIV-XV amžiais daugelyje Europos valstybių, tik visi jie buvo netobuli ir nenašūs.
Miniai išradimas nepatiko
1791-ųjų spalį Prancūzijoje priimamas įstatymas, draudžiantis kankinti tardant ir nurodantis, kad "nuo šiol mirties bausmė bus vykdoma nukertant galvą". O Medicinos akademijos nariui chirurgui Antuanui Lui buvo pavesta sukurti galvų kapojimo mechanizmą.
Kurdamas "Luizetą" - taip aštrialiežuviai praminė jo mechanizmą - jis išnagrinėjo senovines graviūras, piešinius. Techniniu konsultantu pasitarnavo profesionalus Paryžiaus budelis Šarlis Šansonas. Pirmąjį veikiantį modelį sukūrė vokietis klavesinų meistras Tobiasas Šmitas. 1792 metų pavasarį "Luizeta" buvo baigta ir išbandyta stebint pačiam karaliui Liudvikui XVI. Iš pradžių buvo nukirsdintos 3 avys, po to Bisetro ligoninės kieme - trijų lavonų galvos. 1792-ųjų balandžio 25-ąją įvyko premjera - plėšikui Nikolia Žakui Peletjė buvo viešai čekštelėta galva. Susirinkusi minia stebėjo, kaip iš 2 metrų aukščio kritęs 7 kilogramų peilis akimirksniu nurėžė plėšiko galvą, kuri nuriedėjo į pintinę. Nusivylusi minia nušvilpė "Luizetą" šaukdama:
- Kaip, ir tai viskas? Grąžinkit senąsias gerąsias kartuves!
Antroje dalyje skaitykite:
Nukirsdinta karalienė atsimerkė. Už ką prancūzai giljotinavo šunį. Kas išrado elektros kėdę, kodėl joje žudomojo kraujas užverda. Kaip mirties bausmė buvo vykdoma SSRS ir Lietuvos SSR. Šventasis Raštas - už mirties bausmę ar prieš ją.
