Apsakymas
Petras ŠATKUS
Žibintų šviesoje jis pasirodė lyg didžiulis dangaus paukštis, ūmai nusileidęs ant automobilio. Keletą kartų apsivertęs ore, su nuostaba veide, kurios kitaip kaip šėtoniška šypsena nepavadinsi, išskėtęs į šalis rankas su trenksmu dribo ant dangčio. Nuo smūgio priešakinis stiklas suaižėjo ir aptiško krauju. Automobilis vilkdamas kūną dar kurį laiką riedėjo, tačiau Nortas jo net nestabdė. Viskas įvyko žaibiškai, lyg kino filme: kažkokia mistinio pasaulio atplaiša.
Prisiplojęs kūnas uždengė beveik visą stiklą. Nortas palengva nuspaudė stabdžius. Spidometro rodyklė nuo 120 nusileido iki nulio, o kūnas apvirto aukštielninkas. Viena jo ranka klaktelėjo ant stiklo, o kita dunkstelėjo į dangtį. Kaip prastam kino filme, pamanė Nortas, išlipęs iš automobilio. Gerai, kad nestabdžiau, nes vietoj vieno lavono būtų buvę du: kiek ašarų, skausmo. Užjaučiu, užjaučiu... Vainikai, gėlės, besiplaikstančios aplink karstą žvakių liepsnelės, vaško ir eglišakių kvapas. Kokia rimtis, velniai griebtų! Visi juodai apsirengę, lyg laidotų savo gyvenimą. Net Solveiga labiau negu bet kada pablyškusi, o dailiai padažytos lūpos iškreiptos skausmo: įvyko tai įvyko. Raudok neraudojus, bet dabar jau nieko nepakeisi, post faktum, šokteli aukštyn antakiai. Ir vėl apmiršta po abejingumo kauke. Taip, šią frazę ji net nesudrebėjusi ištartų... Moka slėpti jausmus. Žinoma, jei bent kruopelytė jų liko nuo mokslininkės karjeros.
Nortas gūžtelėjo pečiais ir apsidairė. Taip, stabdymo žymių nematyti. Vadinasi, ir šio įvykio nebuvo. Priėjęs arčiau žuvusiojo užuodė pigaus vyno tvaiką. Matyt, koks nors latras, o gal savižudis, sumanęs originaliai pasitraukti iš šio bjauraus pasaulio. Trūktelėjo iš butelio, o paskui nukrypavęs prie magistralės ėmė laukti automobilio. Burtas mestas! Iš veido nepasakysi, kad būtų išsigandęs. Šėtoniška šypsenėlė! Niekšas! Kodėl nepasirinko kitokio būdo? Kodėl miške ant šakos nepasikabino? Sakytų, mafioziai atlėkė ir išsivežė, miške ant šakos pakabino. O gal pats pasikorė? Kadangi versijų daugiau nebūtų, visi patikėtų, jog tai savižudybė. Mažiau vargo! Daug kas nusižudo. Ir dėl to mažai kas stebisi. Nėra rekomendacijų, kaip gyventi. Tik teorijos, bet savižudžiai jų neskaito.
Nortas atvertė dar šiltą kūną, stiprokai trūktelėjęs pritūpė ir, užsivertęs ant pečių, nunešė prie kelkraščio. Paguldęs pabandė užčiuopti pulsą... Taip, galas. Bet jis net miręs šaiposi! Ir kai gulės karste, ši bjauri šypsena visus gąsdins, visi spėlios, ką ji reiškia, bet, žinoma, niekas šios mįslės neįmins... O gal? Gal pamanys, kad jis taip pasielgė sąmoningai. Jo veide - ne gailestis, ne baimė, o panieka: veiskitės ir dauginkitės, kirminai! Auginkit vaikus, bet atminkit, kad po kelių dešimtmečių visi padvėsit.
Kūną Nortas paliko prie kelkraščio. Sugrįžęs prie automobilio skuduru nuo stiklo nuvalė kraują. Pasižiūrėjo į laikrodį. Dvidešimt trys valandos... Spalio trisdešimt pirmoji. Rytoj - Mirusiųjų diena. Mirtis prišaukė mirtį. Nuvažiavo tėvų kapo aplankyti, sutvarkė, apšlavė, uždegė žvakę, padėjo gėlių. Pasėdėjo ant suoliuko. Prisiminė savo vaikystę ir tuos, kurie atgulė šalia tėvų. Kvietė Solveigą kartu važiuoti, bet ji atsisakė. Kažkokį projektą baigia... Visą gyvenimą taip - programos, projektai, simpoziumai ir konferencijų šūdas! Bet tiek to... Jos nepakeisi! Dabar reikia nutarti, kas bus, kai išauš, kai pamatys, jog šalia griovio sumaitotas žmogus. Kas bus? Praneš policijai... Na ir kas? Spalio tokią ir tokią dieną įvyko avarija... Žuvo toks ir toks... Buvo neblaivus... Avarijos kaltininkas iš įvykio vietos pabėgo. Liudytojus prašome atsiliepti... Dieve, kas gi atsilieps, jei kelyje nė gyvos dvasios, kas gi susidės su tais policininkais, kas gi vaikščios pas juos, kur tokį kvailį surasi? Sakykim, tokio kvailio tikrai nebus. Programuotojas Artūras Nortas labai originaliai nužudė pilietį N... Ak, ponai, ponai, šio atsitikimo net avarija nepavadinsi! Nėra įvykio vietos, nėra stabdymo žymių... Gal šį žmogų užmušė kitoje vietoje, o čia tik išmetė? Taip, logiška! Kas dar? Kokia mirties priežastis? Smurtinė! Na ir kas? O ta šypsenėlė? Kodėl jis taip išsišiepęs? Kur ir su kuo linksminosi? Negi sugėrovai taip iš karto ir puls į policiją liudyti?
Norto automobilis vis labiau tolo nuo įvykio vietos. Važiavo lėtai. Visą kelią spidometro rodyklė virpėjo ties 60. Mąstė. Ir laukė, kad pakeliui į miestą jį kas nors aplenks. Bet neaplenkė. Lauks ryto. O jau kitą dieną per radiją išgirs apie šį įvykį, gal net parodys kokį filmuotą siužetą. Mielai pasižiūrės! Va tada ir paaiškės šio įvykio detalės. Kokios? Kad žmogaus mirtis smurtinė... Gal apžiūrės jo drabužius... Kas jis? Bet tai jau ne taip svarbu... O kas tada svarbu? Mirties aplinkybės... Kaip ir kada atsidūrė ant kelio, kur buvo anksčiau... O jei... Jei drabužius atidžiai apžiūrės... O ant jų mikrodalelės... Jos pasakys, kokia buvo automobilio spalva. O gal ekspertai dar ką nors suras... Ką? Automobilio markės jie per amžius nesužinos. Sidabrinės spalvos automobilių tūkstančiai. Ieškokit, ponai! Negi kiekvieną vairuotoją apklausit, kur buvo ir ką veikė spalio 30-ąją ar 31-ąją kelio atkarpoje Vilnius - Rokiškis... O gal Vilnius - Utena arba Vilnius - Molėtai? Manot, jog dabar taip visi ir lėks į policiją aiškintis? Išgraužkit! Marijos žemė - banditų ir plėšikų kraštas. Nuo jų visa Europa dreba! Nelėks! Vairuotojai solidarūs. Jei kas ir ką matė, neprasižios!
Greit Nortas nusileido į daubą, kur lyg jonvabaliai švietė miesto žiburiai. O dar po kelių minučių automobilį sustabdė atokiau nuo savo namo. Nenorėjo, kad kaimynai matytų, jog išdaužtas stiklas. Užgulęs vairą ilgokai svarstė, ką daryti. Jau po vidurnakčio, bet dar ne visur langai užgesę. Solveiga irgi nemiega... Laukia... A, ką ten laukia? Prie projekto kiurkso... Paėmęs mobiliojo ryšio aparatą, Nortas surinko Solveigos telefono numerį.
- Čia aš, - pratarė Nortas. - Šiandien negrįšiu! Bičą sutikau. Pas jį nakvosiu. Rytoj grįšiu!
- Gerai, labanakt, - atsakė projekto autorė.
Labanakt, o kas toliau? Iki ryto dar toli! Gal nusnausti? O anksti rytą nuvažiuoti į plovyklą... Iš ten į dirbtuves, pakeisti stiklą, išlyginti dangtį... Per dieną apsisuktum... Žinoma, jei tik rasi dirbtuvę, kuri dirba Mirusiųjų dieną. Šėtono dirbtuvės! Surinko informacijos telefono numerį... Ooo, tų dirbtuvių - per akis! Kelios dirba net visą parą. Tai bent. Važiuosiu į artimiausią...
Nortas lėtai įvažiavo į kiemą. Vos tik sustojo, prisiartino žvitrus, kombinezonu apsirengęs vaikinas.
- Taip, aišku, - dalykiškai prabilo jis, žaibiškai įvertinęs automobilio būklę. - Prašom į dirbtuves! Vieni juokai... Išgydysim, bet iš pradžių popieriai, pone... Viską darome dorai ir sąžiningai. Pakeisime automobilio stiklą, ištiesinsim dangtį, sutvarkysim žibintą, o rytoj apie devintą valandą atsiimsit. Tik nevėluokit, nes dešimtą keičiasi pamaina. Va čia automobilį pastatykit. Ir užpildykit užsakymo kortelę. Nurodykit automobilio numerį ir teises... Numeris, data, pavardė, vardas, asmens kodas, gyvenamoji vieta. Formalumai, pone!
Nortas it klusnus tarnas padarė viską, ką liepė. Gal paprašyti, kad paskubėtų? Kiekgi čia to darbo? Jei greičiau apsisuks, daugiau užmokės... Ne tai ne... O gal? Pagaliau! Tikras šunsnukis! Nervus tampo... O iki to laiko ką daryti? Turbūt nieko... Nueis į viešbutį, užsisakys kambarį, paskui, jei tik veiks baras, išgers puoduką stiprios kavos. Alkoholio - nė lašo! Vėl sės prie vairo ir sugrįš namo. Prie slenksčio pasitiks Solveiga. Kaip visada, apuostys nuo galvos iki kojų, ar kartais neišgėręs, ar nesmirdi įtartinais kvapais. Taip, blaivus. Bet čia, žinoma, smulkmenos... Gerai, kad susitarė... Automobilį suremontuos ne devintą valandą, o penktą... Visi skuba... Mirusiųjų diena! O kelias tolimas... Prie kiekvieno medžio kiurkso aršūs policininkai... Pinigauja... Ar supratot? Automobilis be jokio įbrėžimo... O už darbą su kaupu... Už operatyvumą ir kokybę... Dieve, koks suskis!
Iš dirbtuvių Nortas pasuko į prospektą. Ir čia pat, tik už kelių kvartalų, pas viešbučio administratorių, kuris maloniai linkčiojo ir šypsojosi, vienai parai užsisakė kambarį.
Nortas išsitraukia piniginę ir atskaičiuoja dvi šimtines dolerių.
- Ar užteks?
- Taip, pone! Viskas konfidencialiai! Ilsėkitės.
Nortas pasiima raktą ir pasuka į savo kambarį. Atrakina duris ir net nenusirengęs drimba į lovą. Kol kas viskas sklandžiai. Dabar lauks ryto. Prisuka rankinio laikrodžio žadintuvą penktai valandai. Užsimerkia... Žalsva jūra... Viena paskui kitą į krantą skuba bangos... Vėsa... Ramybė... Tai pats geriausias būdas pabėgti nuo šio pasaulio košmarų. Vienas karo legionierius išmokė, kaip atsipalaiduoti... Daug ko išmokė, kaip išgyventi ten, kur joks kitas žmogus neišgyvens.
Penktą valandą ryto Nortas pabunda žvalus. Atsikėlęs nusiprausia, dar pasižiūri į veidrodį. Visai nieko. Veidas be jokių aliarmo ženklų. Ramybė, tarsi nieko ir neįvyko. O kas įvyko? Nieko! Užrakinęs kambarį, raktą palieka tam pačiam administratoriui. Šis suktai šypteli:
- Laimingai, pone!
Už kelių kvartalų Nortas pasuka tiesiai į dirbtuves. Kieme jau žvilga jo mustangas. Stiklas pakeistas, jokio įbrėžimo.
- Darbas, pone Artūrai, atliktas. Joks farų faras prie tokio automobilio neprikibs. Trys tūkstančiai baksų, pone!
Ir net nemirkteli. Atsirėmęs į stalą, kur sukrauti įrankiai, taip bjauriai šypsosi, kad net knieti užvožti, bet Nortas laukia, ką dar tas žąsinas pridurs.
O tas atidaro stalčių ir ištraukia kruviną skudurą.
- Jūsų automobilyje radau, pone Artūrai! Nesakau, kad užmušėt žmogų, ne, to tikrai nesakau. Avarija, - nutęsia jis. - Taip, pone Artūrai, avarija... Tą žmogų parbloškėt... Va jis ir sudaužė automobinlio stiklą, įlenkė dangtį... Įsivaizduoju, kokiu greičiu lėkėt... Bet tiek to, pone Artūrai... Aš jus pasekiau... Apsistojot viešbutyje... Nors gyvenate Vilniuje... Tiek to... Tik tarp kitko užsiminiau... Mat mano brolis - kriminalinės policijos inspektorius... Genai, pone Artūrai, genai... Gal girdėjot... Tomas Graužinis... Visų vagių ir banditų siaubas... Taigi... Trys tūkstančiai dolerių - normali kaina. Be to, pone Artūrai, nemanykit blogai... Remonto darbai užregistruoti žurnale. Yra net jūsų parašas. Ir dar... Ar matot, kaip iš kertės į mus spokso akutė? Vaizdo kamera... Ji užfiksavo ne tik jūsų atvykimą, bet ir šį pokalbį. Taigi jokių ekscesų, pone Artūrai! Ne jūs pirmas ir ne jūs paskutinis...
Frazės neužbaigė. Žaibiškas smūgis skiausčiu delnu į miego arteriją vyrioką parbloškė ant grindų.
Paniekinančiai nusispjovęs Nortas palaukė. Pasižiūrėjo į vaizdo kamerą. Gūžtelėjo pečiais ir pažiūrėjo į savo auką. Vaikinas, sudribęs tiesiai ant padangų, net nekrustelėjo.
Trys tūkstančiai baksų... Šunsnukis! Pasekiau... Brolis... Vaizdo kamera...
Čia pat iš stovinčio mersedeso bako Nortas benzinu suvilgė skudurą. Kažkur kampe surado kanistrą benzino. Šliūkštelėjo ant grindų, sienų, atsuko deguonies baliono ventilį, prie durų čirkštelėjo degtuką ir skubiai įsėdo į savo automobilį.
Gal už kokio puskilometrio, kai savo automobilį sustabdė prie namų, driokstelėjo galingas sprogimas.
Atrakinęs duris Nortas įėjo į koridorių ir nusivilko striukę.
- Čia tu? - paklausė Solveiga. - Ar nieko negirdėjai? Lyg kažkas sprogo...
- Ar seniai?
- Ne ką tik...
- Negirdėjau... Gal susapnavai?
Nuėjęs į vonią Nortas vėl nusiprausė. Pirmoji dalis aiški. Nereikia net žvakių degti. Rytoj Solveigą nuveš į darbą. Paskui nuvažiuos į mišką ir sudegins automobilį. Velniop mustangą. Velniop įkaltį! Kai sudegins, nueis į kavinę, kuri yra prie pat Solveigos darbovietės. Ten išgers puodelį kavos, o paskui patrauks tiesiai į policiją, pas visų farų farą Graužinį, o jei jo nebus, pas ką nors kitą ir pasakys, jog pavogė automobilį. Atvežė žmoną į darbą, o paskui nuėjo išgerti kavos, ten begurkšnodamas kavą dar laikraštį paskaitė, o kai sugrįžo, automobilio neberado. Parašys pareiškimą, nurodys, koks automobilis, markė. Gal net iš namų atneš automobilio techninį pasą... Automobilis juk apdraustas... Bet, žinoma, nuo vagių neapsidrausi. Solveiga vėl nusistebės, kodėl taip nesiseka. Jau ketvirtas automobilis: tai spalva ne ta, tai markė... O gal nieko nepasakys? Užteks tik žvilgsnio, ir ta projektų autorė užsičiaups. Ji bijo net į akis pažiūrėti... Ką ji taip slepia, velniai griebtų?! Ir ko bijo? Vėliau išsiaiškins... Dar visas gyvenimas prieš akis. Taip, prieš akis. Įvardintas blogis nėra toks baisus, kaip kartais atrodo. Sunaikinęs jį eini pasitikti ateities, bet ne mirties angelo, įsisiautusio į juodo liūdesio apsiaustą. Viltis net gūdžią naktį rodo kelią ir priverčia išgyventi iki rytojaus.
Sugrįžęs į kambarį Nortas nusirengė ir net nepajuto, kaip sulipo vokai, kaip kūną užliejo malonus tingulys. Yra toks meditacijos būdas. Žalsva jūra... Ritmingai viena paskui kitą į krantą skuba bangos. Ir nieko daugiau šiame pasaulyje nėra. Tik žalsva jūra, o pats lyg laivo nuolauža, bangos išmesta ant kranto. Nuostabus pasaulis ir jūra, bet to pilnai užtenka, kad užmerktum pavargusias akis.
