Vida VENCLOVIENĖ
Įsimylėjusi geriausios draugės vyrą, Giedrė be jokių sąžinės priekaištų sugundė jį ir nuviliojo. Tačiau jų šeimyninė laimė nebuvo ilga: praėjus metams vyras netikėtai susirgo ir mirė.
Moteris įsitikinusi, jog nelaimę išpranašavo juodas varnas, įskridęs į kambarį, kuriame ji meldėsi.
Aušra ir Giedrė draugavo nuo pat vaikystės. Giedrė buvo efektinga mergina, aplink ją nuolat sukiojosi būriai gerbėjų, tačiau, pernelyg ilgai rinkdamasi, taip ir neištekėjo. Aušra gi, priešingai, buvo nepastebima, bet vyrą išsirinko pavydėtiną. Valentinui tai buvo antroji santuoka. Vyras laikėsi nuostatos, jog visos moterys - vienodos, tad net jei jausmai ir išblėso, neverta išeiti pas kitą - vis vien bus tas pat.
Valentinas į žmonos draugę nekreipė jokio dėmesio, jinai jį netgi šiek tiek erzino. Giedrė, priešingai, buvo labai susidomėjusi ir visuomet laidė jo pusėn nedviprasmiškus žvilgsnius. Draugė kone visus laisvadienius praleisdavo su šia šeima: vasarą ji važiuodavo su jais į sodą, rudenį padėdavo surinkti derlių, gaminti įvairiausius grybų ar daržovių konservus žiemai.
Kartą visi ruošėsi vykti į sodą, bet Aušrai netikėtai šoktelėjo kraujospūdis, tad ji nusprendė likti namuose. Į sodą Valentinas su Giedre išvažiavo dviese, nes būtinai reikėjo nuo lysvių nudengti polietileno plėvelę.
Kol Valentinas darbavosi, moteris nusprendė pasikaitinti saulėje ir įsitaisė hamake. Iš pradžių buvo su maudymosi kostiumėliu, vėliau liemenėlę nusiėmė. Valentinui einant pro šalį, Giedrė, neva susigėdusi, prisidengdavo.
Kai po darbų Valentinas pradėjo ruoštis į namus, Giedrė ėmė įkalbinėti jį likti sode nakčiai, kad nereikėtų taip vėlai grįžti į namus. Valentinas sutiko, ir ta naktis buvo lemtinga. Paskui Giedrė vis rečiau svečiuodavosi draugės namuose, o Valentinas vis dažniau "dirbdavo viršvalandžius". Aušra ėmė įtarti kažką negero, bet vijo tokias mintis šalin. Kartą vyras susirinko savo daiktus ir be jokių užuolankų išpyškino: "Atleisk, išeinu pas Giedrę".
Nuo naujos meilės Giedrė tiesiog pražydo, o Valentinui liovėsi paskutiniu metu jį kamavę skausmai krūtinėje. Metai prabėgo kaip viena diena.
Vieną naktį Valentiną pažadino aštrus skausmas kairiajame šone. Pasiskundė Giedrei, jog duria širdį. Moteris davė vienokių vaistų, kitokių, tačiau niekas negelbėjo. Prieš rytą skausmas atlėgo, bet vėliau tai sustiprėdavo, tai vėl aprimdavo. Atvykę greitosios pagalbos medikai diagnozavo infarktą ir vyrą išvežė į ligoninę.
Tą dieną Giedrė pirmąsyk paskambino Aušrai ir pranešė apie Valentino ligą. Aušra, pamiršusi visas nuoskaudas atskubėjo į ligoninę. Atlikus tyrimus paaiškėjo, jog Valentino negalavimų priežastis - ne širdis, o opaligės paaštrėjimas. Teko atlikti skubią operaciją ir keletą dienų vyrą lankyti buvo uždrausta.
Norėdama nusiraminti, Giedrė išvažiavo į sodą. Tačiau mintys apie vyro būklę jos neapleido ir ji nutarė pasimelsti, kad aukščiausiasis suteiktų jos mylimajam sveikatos. Vos ji parklupo ant kelių prieš dievo paveikslą, už nugaros išgirdo šnaresį. Atsisukusi pamatė įskridusį didelį juodą varną. Paukštis blaškėsi po kambarį nutūpdamas tai ant vieno baldo, tai ant kito. Giedrė pamėgino išvyti varną iš kambario, ir tuomet jai pasirodė, jog varnas pražiojo snapą ir kranktelėjo: "Tu ir vėl viena".
Sekančią dieną moteris grįžo į miestą ir savo nerimu pasidalino su drauge. Aušra išgąstingai tepasakė, jog tai - ne prieš gera. Kitą rytą paskambino iš ligoninės ir pranėšė, jog Valentinas mirė.
Dėl Valentino mirties Giedrė kaltino save manydama, kad tai Dievas ją nubaudė už tai, jog nuviliojo draugės vyrą. Aušra sau priekaištavo, kad laiku nepastebėjo Valentino ligos. Abi moteris suartino bendras skausmas ir jos vėl tapo artimomis draugėmis. Juk mirė žmogus, kuris abiem buvo vienodai brangus.
