Inga Genytė
Telšių Simono Daukanto gatvės 10-ojo namo bute rastas neatpažintas vyriškos lyties lavonas irimo stadijoje. Į įvykio vietą atvykę policininkai buvo šokiruoti - virtuvėje gulėjo pajuodavęs lavonas, o kambaryje ant lovos sėdėjo buto šeimininkė Stasė Jomantienė. 60-metė moteris, rajono Savivaldybės skirtą butą greitai pavertusi landyne, maždaug savaitę gyveno mirusio sugėrovo draugijoje, kol prablaivėjusi suprato, kad vyriškis nebegyvas.
S.Jomantienė buvo nekalbi, pareigūnams taip ir nepavyko išpešti, kas tas velionis. Į klausimus ji atsakydavo trumpai: "Nežinau, kas toks, juodas, nepažįstu". Tokie atsakymai verčia galvoti, arba moteris apsimeta kvaile, arba pragėrė protą. Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neatpažinto lavono asmenybės nustatymo.
Nors buvo karštas oras, velionis buvo apsirengęs megztiniu, striuke, kelnėmis. Nei dokumentų, nei pinigų nerasta. Nuo irimo veidas neatpažįstamai pajuodavęs, todėl jo asmenybę nustatyti tikrai buvo nelengva.
Tyrimo metu nustatyta, kad miesto centre esančioje landynėje maždaug tris-keturis mėnesius gyveno Romas Pušinskis. 39-erių metų vyriškis neturėjo deklaruotos gyvenamosios vietos. Velionį palaidoti atvyko kitame mieste gyvenęs brolis.
Iš pradžių manyta, kad vyriškis galėjo būti nužudytas. Tačiau, kaip nustatė teismo medicinos ekspertas, išorinių smurto žymių nėra, žmogus mirė nuo lėtinio alkoholizmo. Pirminiais duomenimis, mirusysis virtuvėje išgulėjo apie 5-etą parų, kai tomis dienomis ypač spigino saulė.
Karštis paskatino kūno irimo procesą, todėl į įvykio vietą atvykę pareigūnai, užsiėmę nosis ir sulaikę kvėpavimą, dirbo savo darbą. Jiems išvykus, baisią smarvę toliau teko kęsti to buto kaimynams.
Virš landynės gyvenanti Genovaitė Bumblauskienė guodėsi, jog visos bėdos prasidėjo, kai ankstesnė šeimininkė butą pardavė Savivaldybei. 1999-ųjų gegužę buvo priimtas sprendimas šį butą suteikti S.Jomantienei, iškeldintai iš avarinio namo.
Kaip prisiminė G.Bumblauskienė, vos išvydusi Jomantus su jų manta, suprato, kokie kaimynėliai atsikraustė. Kol buvo gyvas S.Jomantienės sutuoktinis, bute nuolat vykdavo barniai ir muštynės. Kartą jiems rūkant, užsidegė antklodė ir pagalvė. Laimė, pastabūs kaimynai gaisrą užgesino. Po vyro mirties S.Jomantienė ilgai neliūdėjo, pas ją apsigyvendavo 20-čia metų jaunesni sugyventiniai. Moteris turėjo pasisekimą tarp vyrų nepaisant to, kad vietoj kuokštais iškritusių plaukų knibžda utėlės, visas kūnas sukandžiotas blusų. Bute vandentiekį turinti S.Jomantienė prisipažino, kad paskutinį kartą maudėsi gruodžio mėnesį.
Praėjusių metų vasarą, esą, S.Jomantienė buvo tiek išsekusi, jog jau nebepaėjo, medikai ją išnešė neštuvais.
Atvykę Visuomenės sveikatos centro darbuotojai išdezinfekavo moters butą, tačiau ši, grįžusi iš ligoninės, atsigulė į tą pačią neplautą patalynę.
Valdiškas butas pavirto landyne, į kurią eina visi, kas tik nori, svarbu, kad atneša "samagono" butelį.
Paskutiniu metu G.Bumblauskienė matė, kaip girta S.Jomantienė vaikščioja įsikibusi į sienas. Kartą pažvelgusi pro duris, išvydo prie lango gulintį vyriškį. Pamaniusi, kad šis girtas miega, G.Bumblauskienė dar subarė kaimynę: "Gink lauk, matai, guli prisigėręs". Ši, nieko nesupratusi, užsidarė duris. Išsiblaiviusi S.Jomantienė pašaukė kaimyną ir, parodžiusi lavoną, paprašė iškviesti policiją.
Iš gatvės pusės miesto centre esantis namas atrodo labai gražiai ir net neįtarsi, kad kiemo pusėje, valdiškame bute, veikia landynė. S.Jomantienės bute maždaug savaitę išgulėjo irstantis lavonas, kol šeimininkė išsiblaivė ir pranešė policijai. Laiptinėje prie juodų landynės durų spietėsi didžiulis būrys musių, sukėlęs šalia gyvenantiems kaimynams negerą įtarimą.
