Irena ZUBRICKIENĖ
Nuo tragedijos Ąžuolų Būdą (Kazlų Rūdos savivaldybė) kertančiame judriame ir pavojingame Kauno - Marijampolės kelyje, kai iš keturių žmonių, važiavusių automobiliu BMW, gyvas teliko vienas, praėjo beveik pustrečių metų. Dėl įvairių priežasčių (svarbiausioji - kaltinamasis kategoriškai neigė vairavęs mašiną tą lemtingąją naktį) teismas tik dabar nustatė, kad dėl trijų Vilkaviškyje gyvenusių jaunuolių žūties yra kaltas šiuo metu Kaune gyvenantis Audrius Linkevičius (41 m.). Tik paskutiniosiomis Marijampolės apylinkės teismo posėdžio valandomis šis praeityje buvęs vienas žinomiausių Vilkaviškio verslininkų, priremtas nedviprasmiškų kompleksinės teismo ekspertizės išvadų, pripažino savo kaltę ir pradėjo gailėtis. Jam tai kainuos ilgus nelaisvės metus.
Iš apsvaiginusios "Magijos" - į žūtį
Tą naktį Pilviškių miestelio (Vilkaviškio raj.) bare "Magija" kartu su kitais lankytojais linksminosi draugiška kompanija iš rajono centro - dantų technikė Iveta Sarpaliūtė (26 m.), akcinės bendrovės "Žemkalnija" vertėja Ginta Butvydytė (22 m.), abiejų geras draugas Ramūnas Rudzevičius (21 m.), vienos degalinės darbuotojas, ir verslininkas Audrius Linkevičius. Į barą jie buvo atvykę bendrovei "Linagra", kuriai vadovavo Audrius, priklausančiu automobiliu. Kartu vakarojo dar ir Ivetos draugė Asta Paliulytė, kuri po vidurnakčio iš baro išvyko. Tą vakarą "Magijoje" buvo ir artimas Ivetos draugas Nerijus Kareiva, tačiau jis į minėtą kompaniją, kurioje, kaip jam atrodė, buvo savotiškas jo varžovas A. Linkevičius, nesitaikė - vaikinas daugiau stebėjo aplinką. Tik vėliau paaiškėjo, kad būtent Astos ir Nerijaus parodymai bene daugiausia padėjo nustatant svarbias įvykio aplinkybes.
Nerijus Kareiva matė, kaip naktį, po trečios valandos, ketvertukas, tarp kurių nebuvo nė vieno visiškai blaivaus, sulipo į BMW. Šis policininku dirbęs vaikinas, bare lankęsis ne tarnybos metu, nesustabdė išgėrusio vairuotojo - jam buvo nepatogu kištis į draugės kompanijos reikalus. Pasak Nerijaus, prie BMW vairo sėdo A. Linkevičius. Šalia jo - Iveta. Ant antros sėdynės įsitaisė apie vedybas tuo metu savo artimiesiems užsimindavę Ginta ir Ramūnas. Nepraėjus nė valandai Kazlų Rūdos greitosios pagalbos medikai, gavę pranešimą apie kraupią avariją, jau lėkė į Ąžuolų Būdos gyvenvietę. Jų skubios pagalbos teprireikė vieninteliam A. Linkevičiui. Ivetos, Gintos ir Ramūno gyvybės užgeso per tragediją, automobiliui patyrus ne vieną smūgį. Skaudi likimo išdaiga: po kelių valandų tuo pačiu keliu iš Kauno važiavo maršrutinis Vilkaviškio autobusas, vairuojamas Ramūno Rudzevičiaus tėvo, ir žmonės dalinosi nuogirdomis apie tragišką įvykį, sielojosi dėl žuvusių jaunų žmonių, tik vairuotojas tuomet dar nežinojo, kad kalbama apie jo sūnų ir jo drauges.
Vilkino laiką ir klaidino teismą
Nors iš karto po įvykio pradėta kalbėti, jog automobilį vairavo vienintelis gyvas likęs žmogus, kurį ir pirmieji įvykio vieton atskubėję kaimo gyventojai, ir medikai, ir suknežinto automobilio pjaustyti atvažiavę ugniagesiai rado sukniubusį ir apsižergusį vairą, tačiau pats A. Linkevičius atkakliai tikino pats nevairavęs. Esą Iveta paprašiusi pavairuoti, o jis ir leidęs, nes pats jautęsis gerokai apsvaigęs nuo alkoholio (jam, beje, buvo nustatytas tik lengvas girtumo laipsnis, kaip ir žuvusiam Ramūnui, o abiem merginoms - vidutinis).
- To vakaro ir nakties akimirkų aš labai mažai atsimenu, - iki paskutiniojo teismo posėdžio tikino teisiamasis. - Važiuojant į Pilviškius, tikrai vairavo Iveta. (Liudytojos A. Paliulytės teigimu, Iveta vairavo tik viena - Vienybės - gatve, o vėliau vairą vėl perėmė Audrius.) Bare išgėriau du ar tris kokteilius su degtine. Kaip dabar prisimenu: aš vienas sėdžiu prie stalo, o prieš mane - sultys. Pasidarė bloga. Laikas man tarsi neegzistavo. Kai naktį visi išėjom prie automobilio, buvo tamsu. Prie vairo sėdo Iveta, o aš šalia. Kitas momentas, kurį atsimenu, - balta nepažįstamo pastato siena. Kur važiavom, nežinau. Pareikalavau, kad suktų Vilkaviškio link. Tuomet - vėl užgesusi atmintis. Paskui atsimenu, kad pasilenkiau pareguliuoti radiją - ieškojau muzikos. Akimirksniu, kilstelėjęs galvą, pamačiau kitos mašinos šviesas, posūkį ir pajutau smūgius. Kai pagaliau sustojome, bandžiau išlipti iš apvirtusio automobilio, bet nesisekė, - ilgai laikėsi savo versijos A. Linkevičius.
Ją susikurti ir pats ja patikėti vyriškis turėjo užtektinai laiko, nes į keletą pirmųjų posėdžių neatvyko - daugiau nei metus vis guldavosi į ligonines, vos tik priartėdavo teismo paskirtoji diena. Keisčiausia, kad kaltinamasis tikino praradęs atmintį, tačiau jam palankias detales lyg tyčia puikiai atsiminė.
Teismo medicinos ekspertizės subtilybių neišmanantys gaisrininkai, liudiję teisme, paprašyti pasvarstyti, ar vis dėlto A. Linkevičius negalėjo per avariją nuo smūgių susikeisti vietomis su neva automobilį vairavusia mergina, atlaidžiai šypsojosi ir dėstė savo logiką: BMW stogas buvo taip suknežintas, kad vienintelė vairuotojo pusė buvo šiek tiek atkilusi - tik čia ir galėjo likti gyvas žmogus. Tokioje suspaustoje mašinoje, anot gaisrininko Raimondo Avižienio, nebuvo nei laiko, nei galimybių "ropinėti". Be to, gyvąjį žmogų buvo sunku ištraukti, nes jis prie vairo sėdėjo tarsi savotiškuose gniaužtuose.
Pats teisiamasis teisybei į akis pažiūrėti buvo priverstas tik tuomet, kai, jo advokato Vinco Pacevičiaus iniciatyva sukėlus dvejones, buvo paskirta ir pusmetį truko papildoma kompleksinė teismo medicinos ekspertizė, kuri davė kategoriškus atsakymus, beje, ne teisiamojo naudai: vairavo A. Linkevičius, BMW buvo techniškai tvarkingas, tik šlapio kelio posūkyje tapo nevaldomas, nes neatsargus vairuotojas viršijo gyvenvietėje leistiną ir BMW technines galimybes atitinkantį greitį. Štai kodėl automobilis išslydo iš tiesaus kelio, atsitrenkė į pakelės medį ir vertėsi.
Prokurorė kaltintoja Ramunė Stanulytė ir nukentėjusiųjų advokatas Zenonas Jonas Januška klausė teisiamojo, kodėl taip ilgai įžūliai ir negarbingai avarijos kaltę vertė žuvusiai merginai, su kuria draugavo. Tarsi pamiršęs, kad ankstesniame teismo posėdyje dėstė po tragedijos atmintyje dar neva išlikusius šykščius prisiminimus, A. Linkevičius išliko orus ir šaltas - esą dabar jau nieko neprisimenąs.
Numarintos svajonės, sudaužyti likimai
Marijampolietis teisėjas Petras Viščinis, pripažinęs teisiamojo kaltę ir pritaikęs amnestiją, aukštąjį išsilavinimą turinčiam Audriui Linkevičiui paskyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, kurią nuteistasis privalės atlikti kolonijoje - gyvenvietėje (Kybartuose, Vilkaviškio raj.). Ketverius metus jam uždrausta vairuoti transporto priemones. Taip pat priteisti civiliniai ieškiniai žuvusiųjų artimiesiems - iš viso per 26 000 litų.
Ši tragedija sugriovė virtinę iki tol ramiai tekėjusių gyvenimų, sunaikino daug jaunų žmonių svajonių. Kazlų Rūdoje gyvenantys Butvydžiai neteko savo vienturtės dukters, vilkaviškiečiai Rudzevičiai - vieno iš dviejų vaikų, o Sarpalius apskritai apniko nelaimės. Praėjus daugiau nei pusmečiui po Ivetos žūties, Kaune neaiškiomis aplinkybėmis dingo jos brolis Linas (25 m.). Nors nelaimėlio kūnas nesurastas, tvirtinama, kad jis paskendo Kaune, ties Aleksoto tiltu. Lino tėvai įsitikinę, kad sesers mirties aplinkybėmis savarankiškai itin domėjęsis sūnus pražuvo neatsitiktinai. Užauginę du vaikus ir per pusmetį abiejų netekę Sarpaliai, ypač šeimos galva, pasiligojo. Anot Danutės Sarpalienės, tuščiuose namuose gyvenimas pasidarė nemielas ir beprasmis - esą dabar jau jokia nauja nelaimė nesugniuždysianti taip, kaip vaikų netektis. Iš bėdų dėl sveikatos neišbrenda ir avarijoje žuvusių Gintos bei Ramūno tėvai. Visus juos pribloškė, pasak pačių, nežmoniškas kadaise klestėjusio verslininko elgesys - po nelaimės niekada nepravėręs žuvusiųjų artimųjų namų durų, jis ne tik neatsiprašė, neatlygino nors dalies materialinės žalos, bet ir kėsinosi nusimesti kaltės naštą, dėl kraupių avarijos pasekmių kaltindamas žuvusią Ivetą, nebegalinčią nei pasiaiškinti, nei apsiginti.
Pilkesnėmis spalvomis nusidažė ir paties Audriaus Linkevičiaus gyvenimas. Po patirtų traumų jis tapo antrosios grupės invalidu - skundžiasi labai dažnais ir labai stipriais galvos skausmais, silpna atmintimi, dažnu pykinimu, pablogėjusia orientacija. Dėl to jis tikino negalįs dirbti. Po nelaimės A. Linkevičius išsiskyrė su žmona, pas kurią liko augti du jo sūnūs - penkiolikmetis ir keturmetis. Ištaigingu, moderniai įrengtu namu neseniai dar puikavęsis A. Linkevičius teisme tikino likęs be jokio nekilnojamojo turto, be jokių santaupų. Turėtas bendrovės akcijas jis pardavė, tačiau tvirtino jokio pelno neturįs. (Nukentėjusieji mano, kad šitaip viskas sutvarkyta sąmoningai.) A. Linkevičius sakė apsistojęs pas savo tėvą Kaune, gyvenąs tik iš socialinės pašalpos. Į paskutiniuosius teismo posėdžius jis atvykdavo vienas, tarsi jo likimas daugiau niekam neberūpėtų, ir atrodė esąs labai vienišas. Garbaus amžiaus Audriaus tėvas, praėjusių metų balandį atvažiavęs į Marijampolės teismą pasimatyti su tuomet buvusiu suimtu sūnumi, priėjo ir prie nukentėjusiųjų - vyriškis atsiprašydamas ašarojo ir teisinosi, kad vaikui gali patarinėti tik tol, kol jis dar mažas.
A. Linkevičius, kol įsiteisės teismo nuosprendis, liko nesuimtas. Gali būti, kad jį nuteistasis apskųs (jo gynėjas prašė išteisinti žmogų, nusikaltusį dėl neatsargumo). Tuo beveik neabejodamas žuvusio Ramūno tėvas užsiminė, kad arti pustrečių metų laukta žinia gali būti tik ilgo teismų maratono pradžia.
