"Jau pasiekėme dugną. Dabar kasimės gilyn!" - tai Juozo Erlicko žodžiai, kuriais klasikas prieš ketverius metus nušovė du zuikius: įvertino šalies ekonominę būklę ir pavaizdavo daugumos žmonių nuotaikas. Tokio subtilaus humoro mūsų šių laikų dainiui galėtų pavydėti ne tik įvairaus plauko žodžio meistrai, bet ir kvalifikuoti, sertifikuoti ir visaip kitaip "-uoti" ekonomistai.
Tačiau manyti, kad versle, ekonomikoje galima apsieti be juodojo humoro, būtų naivu. Ir nors visa šalies žiniasklaida ištrimitavo pastarųjų dienų visiškai nehumoristinį "The Economist" prisipažinimą (kad tokio spartaus Lietuvos ekonomikos augimo niekas negalėjo tikėtis, kad prieš 4 metus rodėsi, jog atsikračiusi komunizmo "Lietuva žengia tragedijos, o ne triumfo kryptimi"), vis dėlto juodojo humoro apraiškų galima rasti ir čia.
Viskas prasidėjo 2002 m. pabaigoje, kai VŽ pasiūlė savo skaitytojams išrinkti ryškiausius 2002-ųjų politikus pagal dvi nominacijas: 1. Politikas, kurio veikla anąmet labiausiai PRISIDĖJO prie verslo plėtros ir jo sąlygų gerinimo; 2. Politikas, kurio veikla anąmet labiausiai TRUKDĖ verslui. Taigi verslo varikliu, skaitytojų sprendimu, tapo tuometinis Vilniaus meras Artūras Zuokas, aplenkęs anų dienų liberalų lyderį Eugenijų Gentvilą ir konservatorių Andrių Kubilių. Savo ruožtu verslo stabdžiu tapo finansų ministrė Dalia Grybauskaitė, skaitytojų manymu, verslą stabdžiusi truputį labiau nei profsąjungininkas Algirdas Sysas, premjeras Algirdas Brazauskas ir Seimo vicepirmininkas Vytenis Andriukaitis.
Dėl Zuoko kaip variklio dar galima būtų sutikti, tačiau kodėl prie tokių priskirti E. Gentvilas ir A. Kubilius? Juk E. Gentvilas ūkio ministerijai vadovavo tik 2001-aisiais (beje, net 4 mėnesius, įskaitant 3 savaites laikinai einant premjero pareigas), o A. Kubilius premjeravo 1999-2000 metais (beje, ne su verslo plėtros šūkiais, o priešingai - taupymo). Bet, kaip sako, nugalėtojų niekas neteisia.
O esantys valdžioje - priešingai - mūsų lietuvišką verslą smaugia. Ypač finansų ministrė. Štai čia ir tas juodasis humoras - ministrė taip stabdė verslą, kad net “The Economist” turėjo pakelti kepurę. Nors dar 2001 m. vasarą tas pats autoritetingas savaitraštis nerimavo, ar Lietuva sugebės atlikti deramas reformas. “Lietuvai reikia derėtis su ES, imtis ūkio plėtrą skatinančių reformų, mažinti biurokratų armiją. Atrodo, kad p. Brazauskas nėra idealus žmogus tai atlikti. Jam jau 68 m. ir jis atrodo išvargęs”, - prieš porą metų rašė “The Economist”. Panašiai kalbėjo ir dešinioji opozicija, dabar bandanti visus įtikinti, kad ūkio plėtra yra savaiminė ir jai nereikia jokių skatinančių reformų.
Galima būtų sutikti su opozicijos išvedžiojimais. Bet galima nesutikti net ir žinant, kad jau atšvęstas ir premjero 70 metų jubiliejus. Ypač opozicijai norisi paprieštarauti prisimenant tarptautinės apskaitos, audito ir verslo konsultacijų bendrovės "PricewaterhouseCoopers" (“PwC”) Baltijos šalių ekonomikų apžvalgą, paskelbtą taip pat 2001 m. vasarą, pačiame tarpuvaldyje. Joje buvo konstatuota, kad augimo tempai šiose šalyse, ko gero, jau buvo pasiekę aukščiausią tašką ir dabar ims lėtėti. “Baltijos šalių ekonomikų augimo tempai jau galėjo pasiekti aukščiausią tašką ir dabar mažėja iki lygio, kurio dydį nulems išorinės ekonominės sąlygos”, - buvo teigiama “PwC” parengtoje apžvalgoje. Maža to, kad “PwC” net 3 procentais apsiriko prognozuodami 2001 m. Lietuvos BVP augimą, dar įdomiau, anekdotiškai, žvelgiant iš šių dienų varpinės, atrodo štai ši citata: “Nors 2002 m. Baltijos šalių ekonominės plėtros prognozės dar nėra iki galo aiškios, šių šalių BVP augimo tempai tikriausiai bus 1-2 proc. punktais mažesni nei 2001-aisiais”. Ir štai į valdžią įsiveržia verslo stabdžiai ir jiems visaip engiant bei smaugiant verslą BVP 2002-aisiais Lietuvoje auga 6,7 proc. “PwC” - rimta, nejuokaujanti kompanija - kelis kartus pagerina ūkio augimo prognozes, tačiau finansų ministrė savo ruožtu ir toliau išlieka stabdys Lietuvos verslininkų akyse.
Skaityti “Verslo žinias” sveika dar ir dėl to, kad pats noromis nenoromis apsikreti optimizmu: firma A gavo daug pelno, B - didina eksporto apimtis, C - investuoja į gamybą ir t.t. Taip kasdien gaudamas didelę dozę gerų naujienų iš visos Lietuvos (o tai šiaip jau reta nūdienos žiniasklaidoje) netyčia pastebi, kad idėja apie degantį kaimyno kluoną tavęs nebežavi. Kur kas žaviau atrodo vizijos apie paties pastatytą nuosavą kluoną. Tačiau šiame optimistiškame kontekste visiškai nėra vietos dabartinei valdžiai. Ir nors VŽ dažniau nei bet kuris kitas dienraštis pastebi gerus Vyriausybės ir Seimo darbus, dauguma verslininkų iš valdžios laukia tik dviejų dalykų - mokesčių mažinimo ir atsisakymo įvairiausių biurokratinių suvaržymų. Tad galima spėti, kad verslo stabdžiais bus išvadinti visi būsimi finansų ministrai, kurie paklus Europos Komisijos diktuojamai iždo politikai ir nesivels į mokesčių mažinimo avantiūras (finansinio stabilumo sąskaita). Ekonomika tegu kyla nors dešimtimis procentinių punktų. Štai čia ir išryškėja opozicijos amžinųjų variklių paslaptis ir juodojo humoro esmė - kodėl gi nepapostringavus apie mokesčių mažinimą, jei niekuo nerizikuoji ir tau artimiausius porą metų tikrai nereikės derėtis nei su Tarptautiniu valiutos fondu, nei su Europos Komisija.
Biurokratiniai suvaržymai yra antrasis dalykas, su kuriuo nesusitvarkydama, verslininkų manymu, valdžia kaitina stabdžių kaladėles. Čia sutinku visiškai - biurokratijos tobulėjimui ribų nėra ir tiek finansų ministrės, tiek premjero čia laukia neišsemiami aruodai.
Gaila, kad mūsų J. Erlickas dirba “Lietuvos rytui”, o ne “The Economist”. Neabejoju, kad dirbdamas finansų savaitraščiui klasikas būtų sugalvojęs daug subtilesnę antraštę, kaip visada pašiepiančią mus pačiu. Kaip jums skambėtų - “The Economist”: Lietuvos, kurios finansų ministrė yra verslo stabdys, ekonomika - sparčiausiai auganti Europoje”?
