Lietuvos rinkėjai gali šiek tiek atsikvėpti. Baigėsi rinkimų liūtis: referendumas dėl Europos Sąjungos, prezidento, Europarlamento ir galiausiai Seimo rinkimai, atrodo, išsunkė elektoratą, kurio aktyvumas vis krito. Klausimai apie rinkėjų aktyvumą antrame ture tegul lieka kolegoms politologams, lukštensiantiems atskirų apygardų rinkėjų portretus.
Daugumai piliečių dabar aktualiausia yra vyriausybės formavimas. Tai daro laimėtojai. Pagal rinkimų rezultatus dešiniųjų stovykla - konservatoriai bei liberalcentristai - perspjovė ir politikos naujokus, darbiečius, kuriems iš 48 antrame ture esančių partijos kandidatų tik trečdalis pateko į parlamentą ir valdančiąją koaliciją.
Tačiau rinkimus laimėjo vėl kairieji. Nori ar nenori, Darbo partija yra centro kairėje, kvietusi rinkėjus antrame ture būsimom padidėjusiom pensijom. Su valdančiąja koalicija bei Valstiečiais, kairiosios jėgos turi absoliučią daugumą.
Paradoksalu, tačiau valdančiosios koalicijos ir dešiniųjų koalicija sudaroma, nesiremiant ideologiniais ir vertybiniais pamatais. Senose demokratijose tokios koalicijos atsirasdavo šalį krečiant ekonominiams sunkumams, kaip antai prieš dešimt metų Suomijoje ar tarpukaryje Didžiojoje Britanijoje. Tuomet koalicijos išsilaiko gana sėkmingai.
Istorija turi pavyzdžių ir apie ideologinių priešininkų koalicijas prieš politikos naujokus ar antisistemines partijas, kurios grasindavo valstybės stabilumui ar net pačiai demokratijai.
Pokario Italijoje komunistų prie valdžios neprileisdavo marga krikdemų vadovaujama koalicija, o kaimyninėje Latvijoje rinkimus laimėjusi Škelės Liaudies partija taip pat buvo likus už borto.
Deja, koalicijos prieš kažką gyvuoja trumpai: Italija garsėja nestabiliausiom vyriausybėm Europoje, o Latvijoje minėta koalicija taip pat buvo trumpalaikė.
Lietuvos vaivorykštinė kairės-dešinės koalicija pasmerkta žlugti. Pirma, ideologiniai ir vertybiniai skirtumai akivaizdūs. Neįsivaizduoju, kaip socdemai ir liberalai tarsis dėl mokesčių politikos ir socialinių programų finansavimo. Jungtis dėl valdžios prieš Darbo partiją, deja, kol kas dar nepakankamas, neįtikinamas ir daugiau konjunktūrinis pagrindas.
Mėgstam mes Uspaskichą ar ne, tačiau 39 balsus parlamente turinčios Darbo partijos grėsmė Lietuvos demokratijai ir pačiai valstybei dar neįrodyta. Jei kas žino tvirtus argumentus, prašom juos ant stalo.
Daugeliui žmonių ir tų pačių partijų rinkėjams vaivorykštė atrodys kaip eilinis elito “chebrytės”susimokymas pasidalinti valdžią tarp savęs.
Lietuvos politikos senbuvės rizikuoja galutinai prarasti pasitikėjimą kaip tradicinėmis ideologijos, jei valdžios trokštanti vaivorykštės koalicija susimautų. Tada atsiveria kelias naujoms politinėms jėgoms ir ideologiniam chaosui.
Jau dabar sunku identifikuoti kairę ir dešinę, kuri dalinai nustatoma, pagal koalicinę elgseną. Jei man reiktų lažybų punkte statyti už būsimą ilgalaikę koaliciją, aš galvočiau apie Darbo, socialdemokratų, Valstiečių ir gal būt Naujosios sąjungos bendradarbiavimą, kuris visgi remtųsi panašiom ideologinėm nuostatom, plačia parlamentine dauguma, o ne konjunktūriškai sugalvota “valstybininkų” ar “tradicinių” partijų koalicija.
Tai veikiau panašu į sau duobės kasimą. Tačiau, jei kairieji ir dešinieji visgi liks prie plačios koalicijos varianto, prezidento V. Adamkaus laukia nelengva užduotis: pasiūlyti kandidatą į premjerus. Jau dabar ore tvyro Europoje tradicinis porinkiminis dešiniųjų nesutarimas – nei vieni nenori nusileisti.
Logiška, kad tarp susitarusių bendradarbiauti dešinieji turi teisę į premjerus ir tai, pagal partijos svorį, turėtų būti konservatorių atstovas. Deja, ne pirmas kartas, kai politika gali pasukti trumpalaikės naudos ar ambicijų link, vėl atverdama kelią A. Brazauskui arba kitai post-nomenklatūrinei kairiųjų koalicijai.
Bijau, kad daugelis valdančiosios koalicijos kalbų apie nebendradarbiavimą su Darbo partija taps retorikos šiukšlėm. Dešiniųjų bėda ta, kad jie turi daug ambicijų, bet per mažai kozirių . Kaip žinia, vaivorykštės gražios pažiūrėti, bet visada greitai išsisklaido. Perfrazuojant posakį “futbolas yra žaidimas, kurį žaidžia 22 žaidėjai, bet visada laimi vokiečiai”, galima tikėtis, kad Lietuvos laukia dar viena kairiųjų vyriausybė.
