Jei pamiršime nūnai bene madingiausią amerikietiškąjį Europos padalijimą į “senąją” ir “naująją”, Lietuva politologiniame leksikone bus apibūdinama kaip viena iš pokomunistinių šalių ar naujųjų demokratijų. Aišku, niekas nenori nė girdėti, kad mes - buvusioji SSSR dalis.
Čia yra dalis tiesos, nes Baltijos valstybės skiriasi nuo NVS ne tik ekonomikos išsivystymu. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje demokratizacija yra gerokai pažengusi. Nėra net ko lyginti su autoritarinėmis Baltarusija, Turkmėnistanu ar kontroliuojama fasadine Rusijos demokratija. Aibė Vakarų institucijų vadina Baltijos valstybių demokratijas konsoliduotomis. Tai reiškia, kad valdžios išrinkimo ir keitimo taisyklės priimtinos visuomenėje ir tarp elito kaip “vienintelis žaidimas mieste”. Tačiau pagrindinių demokratijos veikėjų - politinių partijų - gretos dar nenusistovėjo.
Gerą dešimtmetį puikavomės prieš brolius estus ir latvius savo stabilia partine sistema. Tik 2000 m. rinkimuose Lietuvos partinėje padangėje atsirado Naujoji sąjunga ir Seime užgimė liberalai demokratai. O Latvijoje vos ne su kiekvienais rinkimais kaip Pilypai iš kanapių lįsdavo nauji laimėtojai: 1995 m. - Siegeristo partija, 1998 m. - Tautos partija ar neseniai rinkimus laimėjusi Naujojo laiko ir Pirmoji partija. Estijoje radosi Koalicijos ar “Res Publika” partija. Rinkimai rudenį parodys, ar lietuviai nutarė “solidarizuotis” su sovietinio likimo bendrais, rinkdamiesi parlamentinio darbo patirties neturinčias ir populistines politines jėgas. Nuomonių apklausos jau dabar rodo stiprėjančias naujos Darbo partijos pozicijas ir reitingus keliančius prezidentinius liberaldemokratus. Apklausų rezultatai ne vieną kartą prašovė pro šalį, juolab kad jie atspindi tik proporcinio balsavimo nuotaikas. Kita vertus, bet kurias apklausas lemia trumpalaikiai ir ilgalaikiai veiksniai.
Trumpalaikiai veiksniai yra pagrįsti tuo metu žiniasklaidos suformuotu ar nupirktu dėmesiu ir politinių jėgų bei jos lyderių savireklama. Ji, žinoma, labiausiai išplėtojama per rinkiminę kampaniją. Užtenka Viktorui Uspaskichui tapti linksma humoro laidos figūra, imtis keleto politinei sistemai žalingų projektų ar ciniškai pasityčioti iš Seimo ir, kaip prancūzai sako “voila!” - štai jums, mielieji, naujai iškeptas, bet, pabrėžiu, eilinis tautos gelbėtojas “ant bačkos”. Žinoma, po dabartinio prezidento, puoselėjančio sąmokslo ir antielito retoriką beįsibėgėjančioje rinkimų kampanijoje. Būkime ramūs, prezidentas tikrai nėra užhipnotizuotas. Jis labai racionalus veikėjas. Net ir supratęs, kad gali būti “mušta korta”, minimizuoja savo galimą pralaimėjimą ir važinėdamas po Lietuvą populistiškai telkia potencialius rinkėjus Europos Parlamento, Seimo ir, kas žino, prezidento rinkimams mokesčių mokėtojų sąskaita. Ciniška, bet efektyvu: rėmėjų salės pilnos. Jei jie ateis į rinkimus, partijos lyderio vieta Seime garantuota. Šilta ir saugu ketveriems metams. Ad hoc veiksniai ateina ir praeina - menu kažkada reitingų viršūnėse karaliavusius krikdemus, apie kuriuos rimtai buvo kalbama kaip apie alternatyvą konservatoriams. Kalbos taip ir liko kalbomis.
Ilgalaikiai veiksniai remiasi politine kultūra, socialinėmis takoskyromis, partijų lyderiais ir apskritai demokratinėmis tradicijomis. Lietuva teisingai priskiriama prie naujųjų demokratijų. Sovietinis valstybingumo suspendavimas sugriovė ryšius su ir taip menkomis tarpukario demokratinėmis vertybėmis bei jas puoselėjančiais žmonėmis. Atkūrus nepriklausomybę, viskas pradėjo kurtis iš naujo. Socialinės takoskyros ir jomis pagrįstos rinkėjų nuostatos neatsiranda per naktį iš sovietinės lygiavos kilusioje visuomenėje. Tai matome iš balsavimo nepastovumo. Politinė kultūra taip pat neišgyvena aukso amžiaus. Žmonės nepasitiki politinėmis institucijomis, politikai nejaučia atsakomybės už savo veiksmus. Paprastas klausimėlis - kiek partijų lyderių iš karto atsistatydino po nesėkmingų rinkimų? Suskaičiuoti pakaktų dviejų pirštų. Vien jau tokia situacija - puikiausia dirva populistų juodosioms rinkimų technologijoms ir žmonių nuotaikų manipuliacijai.
Niekas neteigia, kad tradicinės politinės partijos yra šventos karvės. Užtenka prisiminti kažkieno tvoreles, bėgimus iš koalicijų, skandalingus privatizavimus ar būsimo premjero melavimus. Kita vertus, patirties turinčios politinės jėgos yra bent jau žinomos veikėjos, su daugiau ar mažiau aiškiomis ideologinėmis nuostatomis. Jos - ne tamsūs arkliukai, ant kurių gali atjoti valdžios lovio ištroškę ir su priemonėmis nesiskaitantys veikėjai. Niekas negali paneigti žmogiškojo elemento, kad bet kuris politikas iš tiesų nori gero savo valstybei, bet ciniški, demokratines ir moralines vertybes ignoruojantys populistų veiksmai griauna pasitikėjimą politika apskritai. Žinoma, demokratinė Europos Sąjungos aplinka ribos Lietuvos heiderių veiklą, tačiau ji negarantuoja, kad jie nebus išrinkti. Kaip rodo “New Europe Barometer” tyrimai, Lietuvoje patenkintų demokratija yra tik daugiau nei 40 procentų ir tiek pat remtų stiprios rankos valdymą. Tradicinės partijos turi laikytis demokratinės kultūros kriterijų, naikinti korupciją, nesipelnyti iš privatizacijos ir užkirsti kelią neaiškiems pinigams politikoje. Tada bus mažiau vietos mesijams pažadukams.
