Dabartinė rinkimų kampanija nepasižymi įvairovėmis. Debatuose ir partijų pasisakymuose akcentuojamos socialinės ir ekonominės problemos. Diskutuojama apie rinkėjams svarbiausius dalykus: atlyginimus, mokesčius, pensijas, korupciją ar biurokratiją. Tačiau užsienio politikos klausimai pamiršti.
Ankstesnis sutarimas dėl transatlantinių prioritetų užsienio politikoje, panašu, užliūliavo daugumą partijų, menkai deklaruojančių užsienio politikos gaires. Kadaise tokie prioritetai buvo vienas iš ženklų, skiriančių politinę kairę ir dešinę. Daliai piliečių dar ir dabar kairieji asocijuojasi su nuosaikia Maskvai pozicija, o dešinieji - su provakarietiškomis vertybėmis. Kiek tai realus atitikimas tarp politikų - kitas klausimas. Rinkėjai mato taip, kaip nori matyti, bet tas matymas atėjęs iš ankstesnės komunistinių/antikomunistinių nuostatų sankirtos prieš dešimt metų.
Dabar užsienio politika nepoliarizuoja rinkiminių nuostatų. Sutarta dėl NATO, ES. Parama narystei ES referendume buvo pati didžiausia visoje Vidurio ir Rytų Europoje. O kas toliau, tarsi ir neįdomu. Politinės partijos kol kas nepateikia rimtų idėjų apie užsienio politikos įgyvendinimo būdus. Argi su ES ir NATO viskas pasibaigė - pasiekėme geopolitinę nirvaną? Negi partijoms, politinio elito kalvėms, nebereikia pateikti naujų idėjų dėl Lietuvos geopolitinių ir geostrateginių tikslų, užtikrinančių nacionalinius interesus ir valstybės raišką pasaulyje?
Tiesa, euroatlantinė narystė nulemia užsienio politikos vektorius. Estai puse lūpų kalba, kad jie neturės užsienio politikos, nes tai nustatys Europos Sąjunga. Tačiau, kaip rodo, politinės realijos, ES bendra užsienio ir saugumo politika dar tik braižoma: užtenka prisiminti skirtingas ES šalių pozicijas dėl karo Irake. Net vieningosios Šiaurės šalys skirtingai elgėsi konflikto metu: danai pasiuntė savo pajėgas, o švedai ir suomiai stojo karo kritikų pusėn. Partijų programos - gana abstrakčių teiginių rinkiniai, stokojantys tikslų įgyvendinimo mechanizmų. Nors rinkėjams programos yra trečiaeilis dalykas, bet tik iš jų kol kas mes galime nustatyti, kaip Lietuva elgsis “svečiuose”.
Rinkimų kampanijoje beveik nekalbama apie užsienio politiką, tačiau verta pažiūrėti, kaip partijos realiai vertina Lietuvos perspektyvas dalyvauti tarptautinės politikos procesuose. Net ir esant vienodiems tikslams, galima rasti įvairių jų įgyvendinimo mechanizmų. Gal tai labiau padės apsispręsti rinkėjams. Tegul neįsižeidžia mažesnės partijos, bet čia bus apsiribojama partijomis, kurių galimybės patekti į Seimą šiuo metu didžiausios: Lietuvos socialdemokratų partija/Naująja sąjunga (LSDP/NS), Valstiečių ir Naujosios demokratijos sąjunga (VNDS), Darbo partija, Liberalų demokratų partija (LDP), Tėvynės sąjunga - Lietuvos konservatoriais (TSLK) bei Liberalų ir centro sąjunga (LCS).
Lyginant partijų užsienio politikos prioritetus į akis krinta ryškus konservatorių susirūpinimas ir siūlomas atkirtis Rusijos interesų plėtrai Lietuvoje. Tai vienintelė partija, aiškiai išskirianti Rusiją kaip grėsmės šaltinį. “Kregždutės” mato okupacijos žalos kompensacijas ir Karaliaučiaus srities demilitarizavimą kaip pagrindinius užsienio politikos tikslus. Į JAV, o ne ES konservatoriai žvelgia kaip į atsvarą Rusijai. Tai, tiesą pasakius, TSLK fronte nieko nauja - partija išlaiko savo tradicinį profilį, tačiau sunku pasakyti, kokio konstruktyvumo santykiai būtų su Maskva, jei TSLK paveržtų Antano Valionio postą.
Valdančiosios koalicijos manymu, svarbiausia - užsienio politikos tęstinumas ir indėlis į demokratines reformas Rytų kaimynėse, nors nesivarginama aiškinti, kaip taip bus daroma.
Valstiečių ir Naujosios demokratijos sąjungos prioritetai yra mažųjų valstybių interesai ES, nors neišskiriama, kas tos mažosios valstybės. VNDS pabrėžia ES svarbą santykiuose su Rytų kaimynėmis ir ES Konstitucijos priėmimo referendume svarbą, bet vėlgi tyli apie partijos poziciją dėl ES Konstitucijos. Kita vertus, tik ši partija parodė didesnį dėmesį ES Konstitucijai, dėl kurios bus laužomos ietys Europoje.
Darbo partijos prioritetai bene abstrakčiausi. Jie akcentuoja Lietuvos bendradarbiavimą NATO ir ES, įsivaizduoja Lietuvą tiltu tarp Rytų ir Vakarų bei palaikančią gerus santykius su kaimyninėmis valstybėmis.
Pasak liberaldemokratų, Lietuvai, kaip ES ir NATO narei, svarbiausia yra geri santykiai su kaimynais, taika bei tarptautinis saugumas pasaulyje, o liberalcentristams - euroatlantinės integracijos gilinimas ir stabilumo plėtra į NVS šalis.
Užsienio politikos įgyvendinimo mechanizmų trūkumas ar tarptautinių problemų apleidimas bado akis. Gal partijos lyderiai ir gali apie tai papasakoti, bet jei niekas nepaklaus, tai kaip apie tai sužinoti? Ne visos partijos atskleidė konkrečius, išskyrus bendrai įvardijamus NATO ir ES, Lietuvos partnerius ar veiklos regionus kaip svarbiausius užsienio politikos įgyvendinime.
VNDS apsiribojo Vidurio ir Rytų Europos bei Baltijos jūros regionais, o liberaldemokratai papildomai įtraukė Šiaurės Europą ir vieninteliai konkrečiai įvardijo Lenkiją bei Estiją ir Latviją kaip artimiausias bendradarbiavimo partneres. Kalbant apie Rytų kaimynus, LSDP/NS, TSLK, VNDS ir LDP pabrėžia demokratijos plėtrą Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Moldavijoje bei Pietų Kaukaze. Liberaldemokratai įtraukia net Vidurio Azijos šalis, kur Lietuvos ligšiolinis įdirbis ir intencijos buvo gana deklaratyvaus pobūdžio ir, panašu, toks išliks ir artimoje ateityje.
Tik VNDS konkrečiai nurodo, kad Prancūzijos ir Vokietijos pozicijos bus svarbios įgyvendinant Lietuvos geros kaimynystės principus, tačiau prisimenant draugišką Prancūzijos ir Vokietijos poziciją Rusijos užsienio politikos atžvilgiu reiktų atsargiai žvelgti į tokią iniciatyvą. Kita vertus, tik liberalcentristai ir VNDS skyrė daugiau dėmesio pasaulyje aktualiai kovos su terorizmu problematikai. O apie Lietuvos indėlį į JAV ir ES pozicijų derinimą daugiausiai kalba valdančios koalicijos bei VNDS partijos, nors pirmųjų mechanizmas, kaip suartinti JAV ir ES, nepateiktas, o VNDS tai darys remdamasi tarptautine teise, JTO nutarimais ir NATO funkcijomis, tačiau praktiškai tai gali tarpusavy prieštarauti.
Globalinės problemos, tokios kaip kova su terorizmu, karas Irake, ES ir JAV santykiai vos probėgšmais arba apskritai neaptariami kitų partijų programose. Žinoma, programos ne guminės ir ne Iljičiaus raštų rinkinys, bet neimti domėn tarptautinės problematikos - intelektualiai skurdu, provincialu ir šiek tiek sarmata.
Laikinai ėjęs prezidento pareigas Artūras Paulauskas dar gegužės mėnesį paskelbė naujos Lietuvos užsienio politikos gaires, bet nepanašu, kad į ją kiek būtų atkreiptas dėmesys. Be valdančiosios koalicijos, kuriai tarsi ir lengviausia siekti tęstinumo, kitos partijos net nemini Lietuvos lyderystės regione ir neįvardija mūsų draugų pakeliui į tikslus. Vadinasi, arba ambicija juokinga ir nepasverta pagal resursus, arba į užsienio politikos įdirbį bus atsižvelgta tik pasidalijus postus - apie realios politikos gaires sužinosime po laiko.
Apie užsienio politiką kalbėti reikia čia ir dabar, nors ji ne taip traukia rinkėjus kaip pensijų ir atlyginimų klausimai. Žinoma, lietuvis alkanas niekada nedainavo, bet ne viskas turi apsiriboti pilvu. Turime matyti, kokios vizijos ir intelektiniai resursai gimsta partijose, formuojančiose Vyriausybę ir Lietuvos užsienio politiką, kuri vėlgi turės įtakos ir mūsų socialiniams bei ekonominiams procesams. Nusipelnėme žinoti daugiau.
Mindaugas Jurkynas yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas.
