Tęsdamas svarstymus apie išimtis, be didelės meilės tėvynei spėju, kad Lietuvos politinis elitas „suvirškins“ bet kokią nesąmonę, kuri bus primesta iš Briuselio. Jei ES parlamentas kada nors nuspręs, kad šalių narių sostinėse turi būti bent po vieną mečetę su minaretais – nes toks „eurostandartas“ – ją Vilniuje kaip mat pastatys. Gal net Lukiškių aikštėje. Kita vertus, jeigu Briuselis nuspręs, kad svastika yra oficialus Europos simbolis, kadangi ji aptinkama beveik visų žemyne gyvenančių ar gyvenusių tautų mene, šio ženklo viešą naudojimą draudžiantys Lietuvos įstatymai bus panaikinti ypatingos skubos tvarka ir mūsų valdžios įstaigos pasipuoš svastikomis.
Austrai nori, šveicarai gali
Iš tiesų tai man įdomūs ne simboliai, o šveicarai, kurie su simboliais elgiasi laisvai (nepatiko minareto forma – uždraudė). Tai, kad šveicarų tauta (ne vyriausybė ar parlamentas) pasakė minaretams „ne“, priimu kaip ženklą. Šis tekstas – vingiuoti pasvarstymai apie Šveicariją.
Šveicarijos santvarka archaiška – Šveicarijos ir Saudo Arabijos visuomenės yra maždaug tų pačių laikų senienos. Ir ten, ir ten – sustingę Viduramžiai. Nenuostabu, kad Europos archaika į Arabijos archaiką atsakė buldozeriu – pradžioje balsavimu, bet jeigu reikės atvažiuos ir tikri sienų griautuvai. (Jei ką nustebino Viduramžių paminėjimas – paaiškinimai toliau tekste.)
Šveicarams neįmanoma iš išorės primesti nei permainų, nei jų greičio. Ne, Šveicarija - ne Saudo Arabija, šveicarų moterys 1971 m. gavo rinkimų teisę.
Šveicarų archaika man miela, norėčiau Lietuvą „sušveicarinti“ – konservatyvioji revoliucija nėra loginė nesąmonė. Šveicarai lai puoselėja savo prieštvaninę tiesioginę demokratiją, o musulmonai man nelabai rūpi. Ir visai nenoriu, kad rūpėti pradėtų. Saudo Arabija lai būna perkelta į Mėnulį. Visuotine pažanga, visuotine demokratijos plėtra netikiu. Kiekvienam savo.
Drausdami minaretus, šveicarai nebuvo pirmi. 2008-aisiais Karintijoje (Carinthia), ES narės Austrijos žemėje, uždrausta mečečių ir minaretų statyba. Jörgas Haideris, Karintijos gubernatorius, po to ilgai negyveno.
„Islamo socialinė tvarka prieštarauja Vakarų vertybėms. Žmogaus teisės ir demokratija yra nesuderinami su islamo religine doktrina kaip ir moterų lygybė. Islame žmogaus laisva valia nieko nereiškia; tikėjimas ir religinė kova – džihadas, šventasis karas – reiškia viską.“
Jörg Haider
Bet juk Austrijos autoservisuose bei pakelėse ne vien musulmonai dirba. Haideris pykosi su Karintijos slovėnais. Haideriu domėjosi Mossadas, Izraelio žvalgyba. Peteris Sichrovskis, žydų kilmės Haiderio bendražygis, prieš atsimesdamas nuo jo, surinko duomenis apie Haiderio kontaktus su „arabų diktatoriais“. Pernai rugsėjį Izraelio užsienio reikalų ministerija, reaguodama į Haiderio ryšius su holokausto neigėjais, išreiškė nerimą dėl artėjančių rinkimų Austrijoje – girdi, Izraelis labai susirūpinęs, kad į valdžią gali iškilti žmonės, kurie kursto neapykantą, neigia holokaustą, draugauja su neonaciais, todėl padėtis Austrijoje sekama labai atidžiai.
2008 m. spalio 11 d. Haideris žuvo autokatastrofoje.
Taigi, taigi...
„Tyrimo duomenimis, 2001 m. 22 proc. prancūzų pasisakė prieš mečečių statybą. Tuo tarpu 46 proc. apklaustųjų pareiškė, kad jų šis klausimas nejaudina. 2009 m. jau 41 proc. respondentų pareiškė, kad mečečių statybą vertina griežtai neigiamai. Abejingų šiam klausimui žmonių skaičius sumažėjo iki 36 proc.“
Austrai, šveicarai, prancūzai... Bet ES taps iš pašaknų islamofobiška tik tada, kada išdvės vokiečių politkorektiškumas.
„Užtrauksim naują giesmę, broliai, kurią jaunimas tesupras...“
Dar apie tą patį…
Manau, kad Šveicarijos referendumo rezultatai išreiškia tautos argumentuotą subjektyvumą. Lietuvių seimūnų (anaiptol ne tautos) argumentuotas subjektyvumas, kurio pasekoje uždrausti sovietiniai ir nacistiniai simboliai, yra visiškai kvailas. Ne kartą apie tai rašiau.
Norėčiau, kad Lietuvoje kuo dažniau leistųsi Suomijos karo aviacijos lėktuvai su aukštais suomių karininkais – mat tada tektų oficialiai kelti Suomijos karinių oro pajėgų dabartinę vėliavą.
Kiti „uždrausti vaisiai“, kūjis ir pjautuvas, man patinka tiek, kiek tie archaiški simboliai nurodo vyro ir moters lyties organus. O savo mylimo tinkladraugio avrom, rabino Avromo Šmulevičiaus, atvirai pasakius, nelabai suprantu. Pvz., straipsnyje „Mistika ir pasaulinis viešpatavimas. Hipersionizmas – socialinė praktinė kabala. Kaip žydai valdys pasaulį iš Izraelio“ jis rašo:
„O kūjis ir pjautuvas savo forma atgamina žodžio Shaddai raides“
Žodis El Shaddai aiškus – jis reiškia „Dievą Visagalį“, bet vis tiek mažai ką suprantu. Nors miglotai jaučiu, kad kūjo ir pjautuvo draudimas yra slapto antisemitizmo išraiška. Vadinasi, dalis mūsų seimūnų – antisemitai.
Užtat labai gerai suprantu rabiną Šmulevičių, kada ten pat jis teigia: „Dalis arabų pagal kraują yra žydai, kažkada prievarta atversti į islamą, jie tiesiog turi grįžti į judaizmą“.
Viskas aišku – izraeliečiams dera elgtis su arabais, kaip kad kai kurie lietuviai norėtų pasielgti su Vilnijos lenkais.
Ar pritarčiau naujų minaretų statybai Lietuvoje? Senieji – Kėdainiuose ir Kaune – lai būna.
Iškelkime klausimą kiek kitaip. Ar pritarčiau tokiai imigracijai į Lietuvą, kuri jos teritorijoje atstatytų maždaug 1939 m. etninę sudėtį?
Pamirškime minaretus, bažnyčias, cerkves, sinagogas! Lai mūsų Seimas pakviečia į Lietuvą kokį šimtą tūkstančių lenkų, du šimtus tūkstančių žydų, na ir tūkstantį kitą totorių bei karaimų.
Įtariu, kad nuo tokio pasiūlymo apstulbę mūsų seimūnai imtų dar žodingiau svaičioti apie nacizmo ir stalinizmo nusikaltimų sulyginimą, tų režimų simbolių draudimo praktikos tobulinimą – kad tik nereikėtų kalbėti apie nacių ir komunistų etniškai išvalytų teritorijų šiokį tokį „užteršimą“, supilant atgal kažkiek nelietuviško kraujo. Nacizmas ir stalinizmas sudarė sąlygas Vilnijos ir Klaipėdos krašto lietuviškai kolonizacijai, tačiau apie tai net pagalvoti negalima. Ką reikia daryti taip, kad visas pasaulis išgirstų? – Keikti tuos režimus ir kriminalizuoti jų simbolių naudojimą.
Na tai koks gi mano argumentuotas subjektyvumas šiais klausimais?
Aš linkęs grįžti prie šveicarų. Ačiū jiems, kad uždraudė minaretus! Tai bus įdomu pažiūrėti, kuo čia viskas baigsis... Geruoju tai tikrai nesibaigs.
Viva la Svizzera! - Tegyvuoja Perloja!
Ir iš kur tie šveicarai atsirado?
Kažkada daug laiko praleidau galvodamas, kaip iki šių laikų išliko San-Marino respublika.
Legendinis Šv. Marinas įkūrė bendruomenę 301-aisiais – 270 metų prieš pranašo Mohamedo gimimą (ramybė jo palaikams). San-Marino santvarkos pamatai senesni už islamą – demokratija ten gyvuoja maždaug 1700 metų.
Sugalvojau, kad seniausioji Europos valstybė išliko todėl, kad jos „popieriai buvo tvarkoj“. Nemanau, kad toks aiškinimas yra naivus.
Kažkokie žmonės kadai kadės įsikūrė užkampyje, į kurį nedaug kas pretendavo. Kieno žemė? – Mūsų? – Parodykite popierius! – Va, jums popieriai! – Pagal romėnų teisę nuosavybė yra šventas reikalas. Jūsų – tai jūsų.
Aišku, „popieriai“ – dar ne viskas. Juos turi kažkas duoti ir priedo užtikrinti, kad „popieriai“ kažką reikštų. San-Marinas, niekam nereikalingas, nestrategiškas užkampis, kažkaip sugebėjo gauti popiežių, Napoleono Bonaparto, Italiją vienijusio Garibaldžio garantijas.
Užkampio išlikimo paslaptis atspindėta valstybės pavadinime: Serenissima Repubblica di San Marino. Žodžio serenissima reikšmės: ramiausioji, taikiausioji, nesudrumstoji ir pan. Tūnojo tyliai, ramybės nedrumstė, kaimynams akių nedraskė.
Palyginkite Andoros, Lichtenšteino, Monako, San-Marino istorijos. Visos šios valstybės yra savotiškos didelių valstybių „statybinės atliekos“. Nuošalios, skurdžios, nestrateginės teritorijos. „Plytelės“, kurių nelabai reikėjo.
Menant Perlojos respubliką tokias plyteles siūlau vadinti „perlojomis“.
Senoji Šveicarijos konfederacija susikūrė 1291 m., kada sąjungą suadarė trys „perlojos“: Uri, Schwyz, Unterwalden.
Ta konfederacija būtų likusi ne itin darniu „perlojynu“, jeigu ne tvarkdarys, vardu Napoleonas Bonapartas. Jisai sulipdė Helvetijos respubliką, kurios vėliavos spalvos lietuviams nesvetimos.
Respublika ilgai netvėrė, tačiau ji leido šveicarams, nors ir be didelio jų noro, pajusti tam tikrus centralizuotos valstybės privalumus.
Neturiu tikslo čia pateikti Šveicarijos istorijos konspektą. Man labiau rūpi šveicariškas charakteris.
Mussoliniui priskiriamas toks vertinimas:
„Italijoje per 30 metų prie Borgia valdžios būta karo, smurto, žmogžudysčių, kraujo praliejimo, bet atsirado Mikelandželas, Leonardas da Vinčis ir Renesansas. Šveicarijoje būta penkių šimtų metų broliškos meilės, demokratijos ir taikos. Ir ką gi jie sukūrė? Ogi laikrodį su gegute!“
Gal ir sąmojingai pasakyta, bet visiškai nepataikyta. Alpių „perlojos“ nebuvo taikingos. Ne vieną šimtmetį „šveicaras“ europiečiams reiškė karo samdinį. Sakai „šveicorius“, įsivaizduoji senuką su uniforma prie viešbučio ar restorano. Bet pirmavaizdis ne toks buitiškas – tai ginkluotas šveicaras sargybinis. Popiežiai savo apsaugai iki šiol samdo būtent tokius.
Dabartinės Šveicarijos įvaizdžio dalis – pilietis, spintoje saugantis karinę amuniciją, įskaitant ginklą, šovinius ir, žinoma, šveicarišką peilį. Šveicarija vis dar turi vadinamąją partizaninio tipo armiją, kurios didžią dalį sudaro piliečiai, gyvenantys ne kareivinėse, o namuose. Kokios nors džiunglėse gyvenančios pirmykštės genties ir šveicarų visuomenės karinė organizacija nelabai skiriasi. Matai šveicarų banko klerkus, su šautuvais sėdančius į traukinį, prisimink išdidžius Amerikos indėnus. Arba čečėnus.
Sovietiniame universitete buvo privalu skaityti Lenino veikalą „Valstybė ir revoliucija“. Ten teigiamas akivaizdus dalykas, kad valstybė – tai ginkluoti žmonės. Visaliaudinė valstybė – ginkluota liaudis. Mano minėtos „perlojos“ šimtmečius buvo daugiau ar mažiau tokios visaliaudinės valstybės. Visi privalėjo būti ginkluoti, kad apsigintų pirmiausiai nuo kaimyninės „perlojos“. Paskutinysis pilietinis karas Šveicarijoje vyko 1847 m.
Siūlau pamąstyti, kodėl Alpių „perlojynas“ tapo vieninga nacija, nors religijos požiūriu šveicarai padalyti į protestantus ir katalikus ir naudoja keturias oficialias kalbas: prancūzų, vokiečių, italų ir retoromanų.
Kodėl šveicarai yra nacija, o jugoslavai yra fikcija?
Nelabai tikiu, kad ummah, musulmonų bendruomenė, ir Perloja yra suderinami dalykai.
Kiekvienas iššaus du kartus
Lietuva su pavydu žiūri į Suomiją, kuri 1939-1940 m. atsispyrė sovietų agresijai. Maršalas Mannerheimas – vos ne lietuvių nacionalinis didvyris. Įtariu, kad Šveicarijos „šaltasis karas“ su Trečiuoju Reichu 1938-1945 m. daugumai lietuvių sutelpa į paprastą schemą: Hitleris neužgrobė Šveicarijos, nes jam reikėjo, kad be trikdžių veiktų Šveicarijos bankai, kuriuose naciai laikė savo pinigus. Paprasta formulė nepaaiškina nei nacių rengtų Šveicarijos puolimo planų (operacija „Tannenbaum“), nei kolosalaus Šveicarijos pasirengimo gynybai. Generolas Anri Gizanas (Henri Guisan), „šveicarų Mannerheimas“, mums nelabai žinomas.
Henri Guisan
Būtent Gizano iniciatyva Šveicarijoje įvykdyta totalinė mobilizacija – maždaug šešeris metus pusė milijono šveicarų buvo pasirengę kautis. Gizanas įkvėpė ir įgyvendino „Šveicarijos redutų“ planą – tvirtovių žiedo Alpėse statybą.
Gizano parengtas Šveicarijos gynybos planas: besikaunanti kariuomenė traukiasi į kalnus, sunaikina tiltus ir kelius, užsidaro tvirtovėse ir kovoja iki paskutinio šovinio.
Realūs karo veiksmai buvo tokie: šveicarai numušdavo, arba nutupdydavo vokiečių lėktuvus, pažeidusius Šveicarijos oro erdvę. Buvo nutupdyti ir keli pasiklydę anglų bei amerikiečių lėktuvai.
Tų laikų anekdotas.
Vokiečių generolas: „Kaip jūs pasipriešinsite milijoniniam Wehrmacht‘ui“
Šveicarų generolas: „Kiekvienas šveicaras iššaus du kartus“.
Pateikiu kelias video nuorodas.
Die Schweiz im Zweiten Weltkrieg
5 min. filmukas apie Šveicarijos pasirengimus atremti nacių puolimą.
1. Die Militaerbunker Der Schweiz
2. Die Militaerbunker Der Schweiz
3. Die Militaerbunker Der Schweiz
Trijų dalių filmas apie „Šveicarijos redutus“ – tvirtovių žiedą Alpėse. Užmaskuoti bunkeriai: stumdomos namelių sienos, slepiančios haubicų šaudymo angas; pašiūrė pievoje, besisukiojanti lyg ant vištos kojos, po pašiūre – toliašaudė patranka. Požeminiai fortai, kilometrai tunelių – fantastika... Šveicarai užkasė į žemę apie 400 mln. eurų – tiek dabartiniais mastais kainavo kalnų fortifikacija.
Šveicarai rengėsi ir sovietinei okupacijai, gynybos planas buvo toks, kaip ir vokiečių puolimo atveju. Blogiausiu atveju, emigracinė vyriausybė turėjo pasitraukti, berods, į Islandiją. „Šveicarijos redutų“ tikslus išsidėstymas buvo karinė paslaptis iki praėjusio dešimtmečio.
Šiek tiek vaizdų propagandos meno gurmanams.
General Henri Guisan kurze Ansprache
30 sek. klipas. Generolas Gizanas vokiškai su prancūzišku akcentu pareiškia, kad Šveicarija kariaus, jei bus užpulta. Man įdomus interjeras: puošnus židinys, knygomis nukrautas stalas, prie jo – kažkoks augalas. Pagalvojau – norint laikyti namuose ginklą, reikia turėti namus. Hitleris savo pareiškimams tikrai nepasirinktų tokios aplinkos.
1 August 1941 (Schweizer Wochenschau)
Šveicarai mini 650 metų nuo Ewiger Bund der Drei Waldstätten – Trijų Miško Valsčių Amžinosios Sąjungos sudarymo. Kažkuo primena nacių „liaudies šventes“: senovinės vėliavos, herbai, atletiški sportininkai neša deglus, žygiuoja kareiviai. Šiek tiek provicialu – Konfederacijos prezidentas su cilindru, karininkai su ne itin moderniomis uniformomis. Šalia didžiulio medinio kryžiaus generolas Gizanas sako kalbą prancūziškai. Visa ši oficiali kronika reiškia jėgos demonstravimą.
Šitą mygtuką siūlau tikrai paspausti. Netikėtas Bazelio slaptojo būgnininkų būrio puolimas (2006 m.)
***
