Vida JANCIŪTĖ
Mongolija. Kitados ši šalis buvo socialistinio lagerio draugė. Ulan Batoro parduotuvės prekiavo tik sovietinėmis prekėmis, moksleivius priiminėjo į pionierių organizaciją ir vedžiojo ekskursijas į pagrindinį šalies muziejų - Denimo muziejų. Dabar Mongolija kuo puikiausiai apsieina be "vyresniųjų brolių".
Kodėl šis kraštas vilioja kelionių mėgėjus ir kodėl Mongolija vadinama milijonierių šalimi?
Pagrindinė transporto priemonė turistams Mongolijoje - sovietinėiai "uazikai". Vietiniai dažniausiai jodinėja arkliais. Negana to, jie netgi rengia naktines lenktynes - kažką panašaus į mūsiškuosius "dragus". Tik pas mus miestuose naktinėmis gatvėmis kaukdami laksto BMW ar mersedesai, o mongolai kiek įmanydami ragina arklius.
Mongolija - stebuklų šalis. Ir nesvarbu, kuriuo metų laiku ten lankytumeisi - žiemą, vasarą ar rudenį - kelionė ten visuomet ne mažiau ekstremali, nei kopimas į Everestą.
Klimatas labai atšiaurus. Vasarą alinantys karščiai ir dulkės, žiemą - stiprūs vėjai ir 50 laipsnių šaltis. Jei vasarą stepėje rasite šulinį - iš jo gerti negalima. Vanduo ledinis, iškarto susirgsite. Maistas "geležiniams" skrandžiams - tik "sunki" mėsa. Mongolai nesiprausia, tai pas juos laikoma blogu tonu, todėl jūsų klausimo "O kur pas jus dušas?" niekas paprasčiausiai nesupras.
Na nebent jums nusišypsotų laimė apsistoti pas civilizuotesnį mongolą. Tuomet į jūsų klausimą apie dušą ir karštą vandenį jis išdidžiai atsakys: "Taip, yra". Tik prašau prieš pusvalandį perspėtim, kada norėsite maudytis. "Dušas - tai medinė kabina be stogo. Sutartu laiku jūs įeisite į kabiną, o šeimininkas ar jo sūnus, pasilypėjęs kopėčiomis ir paklausęs ar jau pasiruošę, iš viršaus išlies jums ant galvos kibirą šilto vandens. Toks tad servisas, bet, sutikite, tai daug geriau, negu jokio dušo.
Geriausia vieta nakvynei - jurta. Ten yra krosnis - tiesa, nuo jos tvyro toks karštis, kad kūną iškart išpila prakaitas. Bet jei tik krosnis nustoja kūrenusis, temperatūra kaip mat nukrinta iki 25 laipsnių šalčio, tad iš po antklodės net nosies neiškiši. Tokia tad kontrastų šalis...
Nei gamyklų, nei kelių, nei elektros perdavimo linijų. Tik kalnai, bekraštės stepės, upeliai ir gausybė laukinių gyvūnų.
Vietiniai gyvulių augintojai klajoja ištisus metus. Vienoje vietoje būna, kol arkliai nuėda visą žolę aplink jurtas. Visa mongolų manta lengvai pergabenama iš vienos vietos į kitą, nes namuose nėra jokių nereikalingų daiktų.
Skurdžioje Mongolijoje visi - milijonieriai. Ten kiekvienas turi didžiules kaimenes avių ir arklių. Pardavei dalį bandos - išsiuntei vaikus mokytis į Angliją ar Jungtines Valstijas.
Iš pradžių tokia laisvė stebina, o vėliau supranti: štai - rojus. Taip, ko gero, norėtų gyventi visi milijonieriai. Jokių įsipareigojimų, jokių konkurentų, dienotvarkių. Sėdai ant arklio ir joji kur akys mato. Piemenys vaikšto vieni pas kitus į svečius, į medžioklę, rengia naktines lenktynes. Vietoj BMW - ristūnai: kresni, kreivakojai, bet labai ištvermingi. Vietoj boulingo ar golfo - lenktynės arba medžioklė. Žmogus, įpratęs prie tokios laisvės, jau nekeis jos į nieką. Todėl 90 procentų Mongolijos jaunimo, baigę mokslus Europoje, grįžta į namus, tuokiasi ir gyvena taip, kaip jų tėvai ir seneliai. Mūsų gyvenimo būdas jiems per sudėtingas.
Į seksą Mongolijoje žiūrima labai paprastai. Jurtoje nėra kambarių, jauni ir seni gyvena kartu, vieni nuo kitų atsiskyrę nebent skryniomis ar kokiais kitais skurdžios buities rakandais. Dieną į jurtą visuomet kas nors ateina. Kartais prisirenka tiek žmonių, jog nėra kur ir atsistoti. Tada kas nors išeina, užleisdamas vietą naujai atėjusiajam. Tuo metu jurtoje, prisidengę apklotu, ramiausiai gali mylėtis kokia porelė ir niekas į tai nekreipia nė mažiausio dėmesio.
Pati didžiausia bėda Mongolijoje - tualetai. Stepių klajokliai nesupranta, kam atlikti gamtinį reikalą specialioje vietoje, jei aplink vietos kiek nori. Net pačiame Ulan Batore gali išvysti vaizdelį: iš ofiso ar banko išbėga koks nors klerkas, nusimauna kelnes ir pritupia ant pievelės.
Europiečiams, įpratusiems prie gero maisto ir prabangių restoranų, mongolų virtuvė atrodo nykiai. Mėsą čia tiesiog supjausto ir meta į katilą, iš kurio paskui visi ir valgo. Vietoj antro patiekalo ir deserto vaišina cajumi - žaliosios arbatos, kumelės pieno, riebalų ir druskos mišiniu. Labai sotu ir sušildo. Bet gerti riebų gėrimą, kuris dar ir siaubingai dvokia, gali ne kiekvienas...
Alkoholio mongolai nevertina, geria paprastai kumysą arba araką - lengvą alkoholinį gėrimą. Ypač brangius svečius vaišina beveik 80 laipsnių stiprumo gėrimu.
Nakvynę jums suteiks bet kuris mongolas, pakanka tik ištarti "sambainu!" (laba diena) ir peržengti slenkstį. Jei slenkstį užminsite - tai jau nepagarba šeimininkui. Už prieglobstį priimta mokėti tiek, kiek negaila - griežtai nustatytos kainos čia nėra.
Gyvenimas Mongolijos sostinėje Ulan Batore civilizuotesnis nei stepių klajoklių. Čia galima rasti net ir naktinį klubą. Tiesa, europiečio akį vargu ar sužavėtų vaizdelis: didžiulė salė, didžiulis stiklinis šviestuvas, seni mediniai staliukai. Nei šokių aikštelės, nei šviesos efektų. Prie staliukų sėdi mongolai ir seneliai europiečiai (moterys į klubą neįleidžiamos). Garsiau užgrojus muzikai, lankytojai kaip mat pagyvėja ir kažkur iš už kampo viena po kitos išeina jaunos mongolės. Absoliučiai nuogos, tik apsiavusios permatomus batelius "ant platformos", vargšelės mėgina žingsniuoti kaip modeliai ant podiumo. Vaizdelis išties siurrealistinis - apytamsėj salėj "platformų" nesimato, tad atrodo, jog merginos plevena virš žemės. Praeina ir dingsta kažkur salės gilumoj. Po dešimties minučių istorija pasikartoja. Ir taip visą vakarą. Jei kuri nors mergina patinka, tuomet turi duoti jai kokį ženklą. Šokėja prisės prie baro ir pažvelgs į jus. Tai signalas, kad galite prieiti. Toliau - kaip susitarsite. Jei gražuolei jūs nepatiksite, ji gali net nekalbėti su jumis.
Klajoklių pramogos tradicinės - lenktynės ir medžioklė. Vaikai iki 14 metų nuolat tarpusavyje varžosi jodinėdami. Arklys mongolui - šis tas daugiau nei gyvulys. Kūdikiai dažnai maitinami kumelės pienu, o jodinėti mažyliai išmoksta anksčiau nei vaikščioti.
Mongolijoje medžiojami vilkai, elniai, lapės, kiškiai, šiaurinės lapės - įvairiausių žvėrių čia tikra gausybė. Bet nė vienas medžiotojas neišdrįs šauti į žvėrį, kuris ant krūtinės turi baltą dėmę. Mongolijoje tokie gyvūnai laikomi šventais.
Viena iš Mongoliją garsinančių vietų - žymioji Gobio dykuma, kurioje, pasak padavimų, gyvena mongolų dievas ir mongolų velnias. Anot prietarų, nelabasis gyvena greta ant kalno, pačiame Gobio dykumos viduryje. Kalno viršūnę dengia sniegas ir debesys, visuomet pučia stiprus vėjas. O štai mongolų dievo buveinė - toje dykumos pusėje, kurią iš mongolų nukariavo kaimynai kinai.
Mongolija ypač mėgstama archeologų mėgėjų. Vienus domina dinozaurų liekanos, kurių čia apstu, kiti ieško garsiojo Čingischano kapo. Viena iš versijų, kad jis palaidotas po upe. Didžiojo užkariautojo bendražygiai, saugodami - kad jų didvyrio palaikai neatitektų priešams, pakeitė vienos iš upių (o jos Mongolijoje nedidelės ir siauros) vagą, palaidojo Čingischaną, o paskui grąžino upę į senąją vagą. Išties graži legenda!
