Šios dvi istorijos turi vieną bendrą bruožą - abiejuose nukentėjusioji nori prisiteisti milžiniškas sumas moralinei žalai atlyginti.
Pirmoji istorija
Birželio pabaigoje Kretingos apylinkės teisme bus pradėta nagrinėti baudžiamoji byla dėl medikų padarytų klaidų. 10 milijonų nori prisiteisti nukentėję Gargždų gyventojai Diana ir Antanas Rumšos. Pernai sausio 26-ąją Kretingos ligoninėje D. Rumšienė pagimdė leisgyvį kūdikį. Naujagimis buvo išvežtas į Kauno medicinos universiteto klinikas, kur tris savaites medikai dar bandė jį gelbėti.
Sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinio medicininio audito inspektoriai nustatė, kad ligoninės akušerė-ginekologė Stasė Madzajienė (55 m.) ir vyresnioji akušerė Nijolė Satkauskienė (51 m.) padarė daug grubių klaidų, todėl kūdikis buvo uždusintas gimdymo metu.
Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra, atlikusi tyrimą, nustatė, kad gydytoja S. Madzajienė laiku neįvertino, jog vaisius dūsta, neatliko Cezario pjūvio, o gimdymo veiklą skatino medikamentais. Taip pat buvo išsiaiškinta, jog akušerės-ginekologės licenciją turinti S. Madzajienė nemoka atlikti Cezario pjūvio operacijos, nors pagal kompetenciją tai privalo.
Beje, gydytojos A. Madzajienės darbo praktikoje tragedija pasibaigęs gimdymas jau antras. Prieš porą metų toje pačioje ligoninėje viena kretingiškė pagimdė uždususį kūdikį. Tada nukentėjusioji iš ligoninės prisiteisė 20 tūkstančių litų kompensaciją už patirtą moralinę žalą.
Diana ir Antanas Rumšai įsitikinę, kad 10 milijonų yra menka suma už dėl medikų klaidų mirusį taip lauktą sūnų.
Antroji istorija
Šiaulių vaikų globos namams "Šaltinis" pateiktas ieškinys - 200 tūkstančių litų. Tiek iš jų prisiteisti ketina Naujosios Akmenės gyventoja Gražina Kareivienė (51 m.).
Ši istorija plačiai nuskambėjo dar pernai, kai iš JAV buvo sugrąžintos dvi G. Kareivienės dukros - Vitalija ir Sandra. Mergaitės, grįžusios į Lietuvą, patyrė šoką, nes nei žodžio nemokėjo lietuviškai, o ir iš sotaus gyvenimo pakliuvo į didžiulį skurdą.
Į "Šaltinio" globos namus mergaitės pateko, kai jų motina G. Kareivienė padarė nusikaltimą ir sėdo už grotų. 1996-ųjų rugpjūtį seserys ir dar aštuoni vaikų globos namų auklėtiniai pagal projektą "Širdis į širdį" buvo išsiųstos už Atlanto mokytis ir gydytis. Projektas turėjo trukti dvejus metus. Tačiau mergaitės į Lietuvą negrįžo - jas panoro įsivaikinti amerikiečių Džeimso bei Patricijos Hjūdžesų šeima.
1998 metais G. Kareivienė pasirašė sutikimą, kad jos dukras įsivaikintų minėta šeima. Tačiau mergaitės taip ir nebuvo įvaikintos, nes užsieniečiai neskubėjo to daryti, o ir motina persigalvojo - ėmė ieškoti savo dukterų, darė viską, kad jas susigrąžinti į Lietuvą.
G. Kareivienė tikina, kad pinigų prašo ne sau, o mergaitėms, kurios vis dar nemoka lietuviškai, sunkiai kabinasi į gyvenimą joms neįprastoje aplinkoje. Pati Gražina teigia, kad ji niekada neatleisianti sau, kad neaugino dukrų (ji teista keturis kartus, paskutinį kartą už sunkų nusikaltimą - nužudymą), tačiau dabar, kai susigrąžino jas, darysianti viską, kad mergaitės būtų laimingos, gautų išsilavinimą.
Dabar abi seserys - Vitalija (beveik 18 m.) ir Sandra (16 m.) mokosi Šiaulių Didžiadvario gimnazijoje ir gyvena bendrabutyje.
Žala turi būti atlyginta
"Teismas skiria turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą, kai dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo buvo padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar gamtai". LRBK 69 str. 1 d. Tačiau ar realios prašomos sumos? Ar pajėgūs bus išmokėti tokias sumas įvairios įmonės ar įstaigos ir fiziniai asmenys? Pakomentuoti situacijas paprašėme advokatą Kęstutį Čilinską:
Nusikaltimu padarytos materialinės žalos atlyginimo dydis, kurio reikalauja nukentėjęs asmuo turėtų būti "proto ribose", tai yra turėtų būti atsižvelgiama į žmogaus turtinę bei šalies ekonominę padėtį. Šiuo metu, kai Lietuvoje (ir kitose panašiose valstybėse) dar tik kuriasi teisinė valstybė, kyla pavojus, kad reikalaujama kompensacija už pažeistas žmogaus teises netaptų verslu. Jau vieną pavyzdį turim, kai iš medikų buvo priteista didžiulė suma, tačiau nukentėjusieji jos kol kas taip ir negavo - pinigai nusėdo nesąžiningų tarpininkų kišenėse. Toks "verslas" išplitęs ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur už pažeistas žmogaus teises prašomi milžiniški pinigai. Didžioji jų dalis atitenka ne nukentėjusiajam, o visokiems tarpininkams. Žinoma, žmogaus gyvybė neįkainojama, tačiau žmogus privalo gauti kompensaciją už pažeistas savo teises ir čia, manau, reikėtų remtis Europos žmogaus teisių teismo praktika - ten įvertinami visi aspektai ir priteisiamos realios sumos.
