Mantas LIDEIKIS
Rokiškio rajone šalia Kriaunos upės esantis Kriaunų miesteliukas jau persisritęs per garbingą pusės tūkstančio metų atkarpą. Teigiama, jog pirmą kartą šios gyvenvietės vardas, kaip Lietuvos didiko Mikalojaus Radvilos nuosavybė, paminėtas dar 1505 metais. Didikų jau seniai nebėra tarp gyvųjų, o pats miestelis, tiesa, jau nesantis niekieno nuosavybe, sėkmingai gyvuoja ir po šiai dienai. Kriauniškiai užsigautų pavadinti kieno nors turtu - anot čia gyvenančių, jie myli laisvę ir gyvenimą. Tik čia pat atsidūsta - nelengvas tas gyvenimas. Nors valdžia nuolat pasakoja apie tai, jog gyvenimas šalyje gerėja, kriauniškiai tikina to gerėjimo labai stipriai nejuntantys.
Auksarankis bėglys
"Tas žadėtasis gyvenimo gerėjimas iki mūsų dar turbūt neatėjo", - sako Kriaunuose gyvenantis Evaldas Basijokas (37 m.) ir pasiūlo ne tik pasivaikščioti miestelio gatvėmis, bet ir užsukti į kai kurių vietos gyventojų namelius, pažiūrėti, ar žmonės rūmuose gyvena. O kasdienybė, anot vyriškio, čia labai paprasta. Kadangi geresnis gyvenimas vis dar vėluoja, tad jo belaukiant ne vienas kriauniškis yra linkęs dienas leisti prie alaus bokalo. Žinoma, nevengiama ir stipresnių gėrimų sau stiklinaitėn šliūkštelėti. Kartais net ne valstybinės gamybos. "Gerti galima, - sako žmogus, - tik kad neretai nuo tokio gėrimo stogas pasvyra į vieną ar kitą pusę".
"O ką gi beveiksi?" - lyg ir klausia Evaldas, pats į Kriaunas, pasak jo, prieš porą metų atkilęs iš Rokiškio, atseit tikrai ne geresnio gyvenimo ieškodamas, o nuo pernelyg gero bėgdamas. Juokauti mėgstantis vyras tikino, jog Kriaunos jam labiau patikę, nei valdinga uošvienė, niurzgianti žmona ir auksinis narvelis, kuriame jam esą nelabai miela gyventi buvę. Todėl ir pabėgęs, o čia moterį sau mielą susiradęs ir gyvenantis. Duoną užsidirbantis meistraudamas įvairiausius darbus, mat rankas auksines beturįs - gali ir automobilį paremontuoti, ir stogą uždengti. Ir taurelės pernelyg nekilnoja - mat vienos bėdos per tą alkoholį. Labai jau daug nelaimių nutinka.
Nelaimių namas
Tuo tarpu pasivaikščiojus Kriaunų miestelyje ir jo apylinkėse galima išgirsti daug istorijų apie žmones, kurie tapo išgertuvių aukomis - žuvo nelaiminguose atsitikimuose, neištvėrę gyvenimo sunkumų ir palaužti girtavimo patys prieš save pakėlė ranką.
Kriauniškis Jonas Dainys (50 m.), čia gyvenantis nuo 1976 metų, taip pat pamena ne vieną nelaimingą nutikimą, kai jo pažinoti žmonės iškeliavo Anapilin. Tiesa, Kriaunuose ir aplinkinėse gyvenvietėse gyvenantys kai kurie žmonės tiki, jog ne viena tokia mirtis galėjusi nutikti dėl šiose vietose pasitaikančių gamtinių anomalijų. Tačiau svarbiausia anomalija, be gailesčio kertanti net ir jaunus kriauniškius, anot Jono, yra ne kas kita, o besaikis alkoholio vartojimas.
Nelaimingais atsitikimais pačiuose Kriaunuose garsėja vienas daugiabutis. Dviejų aukštų aštuonbutis namas stovi beveik pačiame miestelio centre. Visiškai čia pat - bažnyčia, Kriaunų seniūnija, istorijos muziejus. Niekuo ypatingu tas namas neišsiskiria, ir žmonės jame gyvena tokie pat, kaip ir visi kiti. Tik va per nepilnus paskutinius dešimtį metų šio namo gyventojai ar jo svečiai vienas po kito netikėtai apleisdavo šį pasaulį.
Čia gyvenanti Danguolė Valiulienė prisiminė ne vieną tragišką incidentą. Ji netekusi ir savo ankstesnio vyro. Jos amžiną atilsį sutuoktinis Remigijus Prackienis vieną dieną griuvo lipdamas laiptais žemyn. Kritęs trenkėsi galva į cementines pakopas ir po kiek laiko mirė. Anot moters, išgerti mėgęs vyras ir tą nelaimės dieną buvęs neblaivus. Tačiau ši mirtis tik papildė jau ne vienos prieš tą nelaimę įvykusios ir po jos buvusių mirčių sąrašą.
Tiesiai priešais D. Valiulienės buto duris - oda apkaltos šiuo metu negyvenamo buto durys. Prieš keletą metų čia taip pat būta tragiškos mirties. Kurį laiką ten gyveno jau ne jauna moteris. Kadangi ji buvusi ne vietinė, šiandien jau niekas neprisimena ne tik jos pavardės - netgi ir vardas užkritęs užmarštin. Anot kaimynų, vieniša moteris čia kurį laiką nuomojosi būstą, o iš kur ir kodėl ji atkilo į Kriaunas, niekas šiandien jau tiksliai net ir nebepaminė. Tačiau tai, jog vieną dieną moteriškė ėmė ir be jokios aiškios priežasties pasikorė, pamiršta neliko. D. Valiulienė prisiminė, kad moteris nuomojamame bute rasta pasikorusi ant radiatoriaus.
To paties namo senesnieji gyventojai atmena, kad jame vienas po kito mirė du toli gražu ne seni vyrai, o užsukęs pasisvečiuoti negyvas netikėtai krito ir dar vienas vyras.
Labiausiai nuostabą kelia tai, jog kažkodėl giltinė pamėgusi būtent tą pastatą. Kriaunuose yra ir daugiau daugiabučių namų, tačiau nė viename iš jų nėra nutikę tiek keistų nelaimių. Todėl tas pastatas ir įgavo nelaimių namo reputaciją, bet jame gyvenantys nesibaugina. Žmonės galvoja, jog visos tragiškos mirtys - dėl - skurdo, ir nesibaigiančio gyvenimo sunkumų skandinimo taurelėje.
Prispausti gyvenimo, renkasi kilpą
Vos keli kilometrai nuo Kriaunų yra toks Baršėnų kaimelis. Jis beveik visiškai sunykęs, tik jo trobesiai mena ne vieną šiurpią nesavalaikės mirties istoriją. Jame nutikę ypač daug savižudybių.
Nuo neatmenamų laikų čia gyvenanti Marija Katkauskienė (83 m.) sako, kad tokia nelaimė buvo nutikusi netgi jos pačios namuose. Prieš daugelį metų jos uošvis Jonas Katkauskas, susipykęs su savo žmona, įvarė šiai į galvą kirvį. Pamatęs, ką padarė, ir tikėdamasis, jog savo antrąją pusę užmušė, vyras grįžo į trobą, pasidarė kilpą ir paprasčiausiai pasikorė. Betgi netrukus paaiškėjo, jog kirtis nebuvo mirtinas ir moteris išgyveno.
Katkauskų sodybos kaimynystėje stovi kita troba. Kadaise ji priklausė žmonėms, pavarde Driskiai. Beveik visi šios šeimos nariai gyvenimą baigė savižudybėmis arba mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Gyvenimą su kilpa ant kaklo baigė ištisa Driskių kartą - tėvas Petras, sūnūs Valentinas ir Justinas Driskiai. Neaiški mirtis glemžėsi ne tik šios giminės vyrus, bet ir moteris - Genovaitė Driskytė, vėliau tapusi Idiene, taip pat netrukus ėmė ir pasikorė.
Neaiškia mirtimi mirė ir šeimos galvos Petro sesuo Dalė, gyvenusi gana atokiai nuo gimtinės - Juodupėje. Vieniša gyvenusi moteris aptikta savo bute jau praėjus kuriam laikui po mirties, kai kaimynai susirūpino iš jo buto sklindančia smarve. Apžiūrėjus jos namus ir lavoną prieita išvados, jog moteris galėjo nusinuodyti.
Ne sava mirtimi mirė senoji Driskienė. Ji rado išties šiurpų būdą nusižudyti - atsigulusi ant tvenkinio krašto tiesiog įkišo galvą į vandenį ir prisigirdė. Anot menančios šiuos šiurpius įvykius M. Katkauskienės, taip žmonės ją ir rado - galva vandenyje, kojomis ant kranto.
Nelaimingų atsitikimų ir mirčių šleifas negailestingai persekiojo ir Baršėnuose gyvenusią Angelę Juodvalkienę. Maždaug prieš dešimtį metų kilęs tragiškas gaisras Bradesių kaime pasiglemžė du šios moters vaikus. Pasikorė šios moters vyras. Bet ir susiradusi gyvenimo draugą Baršėnuose, neilgai ji džiaugėsi - panašiai gyvenimą baigė ir šis.
Vietos gyventojai yra tiek įpratę girdėti apie savižudybes ir nelaimingus atsitikimus, jog tam neteikia didelės reikšmės. "Toks gyvenimas", - atsidūsta užkalbintas vienas kriauniškis. Dažniausiai žmonės tiesiog neturi į ką atsiremti, nemato jokios vilties savo gyvenime. Ir jiems visai nebesvarbu, kad čia gražus kraštas, ežerai dailūs aplinkui. O štai alkoholis, kuris, tikimasi, praskaidrins prastą nuotaiką, tik dar didesnę blogybę padaro. Deja, tokia kasdienybė.
"Taip yra visur, - tikino viena kriauniškė, - tik tokiuose mažuose miesteliuose ryškiau pastebima". O gyvenimas ir čia daugeliui mielas.
