Kiekvienas miestas turi savo aukso amžių, kurio stilių ir stengiasi išlaikyti. Roma ir Atėnai pabrėžia savo antiškumą, Paryžius išlaiko XIX ir XX amžiaus sandūros dvasią, o štai Kubos sostinė Havana liko "auksiniame" šeštajame dešimtmetyje. Kaip ir tada, žmonės renkasi gatvėse tam, kad pagal tų laikų muziką pašoktų tiesiog gatvėje ar kartu su šeima iš balkono stebi tai, kas vyksta aplinkui. Iš tų laikų likę automobiliai, didžioji dalis namų, statytų dar tais laikais, taip ir likę neremontuoti, butuose baldai - vis dar tie patys. Nepasikeitę išliko ir santykiai tarp žmonių - į kiekvieną žmogų žvelgiama draugiškai, šiltai, beveik kaip į giminaitį. Į gyvenimą visi žvelgia džiaugsmingai ir romantiškai. Tokia jau ta "hemingvėjiška", romantiška ir šilta Havanos atmosfera. Gali pasirodyti, jog nuo tų laikų, kai čia dar gyveno ir kūrė didysis rašytojas, niekas nepasikeitė.
Gyvenimo tempas Havanoje lėtokas, niekas niekur per daug neskuba. Tačiau gatvėse žmonių pilna nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Žmonės išeina į gatves pasivaikščioti, parodyti save ir į kitus pasižiūrėti, susitikti su draugais, su kuriais būtina aptarti naujausias ir svarbiausias naujienas - pavyzdžiui, kad Chosė ruošiasi iš Lukaso pirkti jo seną trantą. Pokalbiai gali išsivystyti ir į globališkesnes temas, kad ir apie politiką. "Neduok, Dieve, kas nors atsitiks mūsų Fideliui," - pasiūlo pokalbio temą senasis Ernestas, artistiškai išpūsdamas cigaro dūmus, - tuomet į valdžią ateis radikalieji komunistai, uždraus dolerį bei privatų verslą ir tuomet vėl prasidės sunkūs laikai".
Iš tiesų patys sunkiausi Kubos ekonomikai laikai baigėsi tuomet, kai Fidelis Kastro leido šalyje laisvai cirkuliuoti doleriui. Dabar vienas doleris lygus 21 pesui, tačiau kažin ar viešėdami Kuboje pamatytumėte vietinį pinigą - turistams net nėra reikalo pinigus keisti. Tačiau iki klestėjimo dar labai toli. Štai, pavyzdžiui, kubiečiai nevalgo jautienos, ir visai ne todėl, kad būtų vegetarai. Karvės nužudymas - nusikaltimas, jos auginamos vien tik pienui, kuris reikalingas tam, kad respublikoje augtų sveiki vaikai. Nuo pat gimimo kiekvienas vaikas nemokamai gauna po litrą pieno. Produktų šalyje trūksta, vis dar galioja maisto kortelės, tačiau vietiniai gyventojai dėl šio socialistinės realybės relikto nejaučia jokio tragizmo - nors ir jaučiamas šioks toks nepriteklius, dar yra saulė ir vandenynas, muzika ir nenumaldomas noras mylėti, linksmintis, dainuoti ir šokti.
Jaunieji kubiečiai šoka visur, kur tik juos pasiekia muzikos garsai, kad ir išgirdę "užvedančią" muziką iš netoliese stovinčio automobilio. Jei besibūriuojantis jaunimas išgirs muziką, po minutės kitos prasidės tikri šokiai, nesvarbu, koks paros metas. Vakarais mamba, salsa ar čia-čia-čia šokamos gausybėje diskotekų ir klubų (kaip ir prabangiajame "Tropikana", kuriame programą rodo apie 200 šokėjų), tačiau pasišokti galima ir kiekviename bare ar tiesiog gatvėje. Beje, kurį laiką pabuvę Kuboje turistai darosi panašūs į vietinius žmones. Žinoma, ne odos spalva, o elgesiu. Čia besilankantys užsieniečiai tarsi užsikrečia nuo vietinių atvirumu ir mokėjimu džiaugtis gyvenimu. Po kiek laiko jie jau sugeba linksmintis su visiškai nepažįstamais žmonėmis ir išklausę jų gyvenimo istoriją tuoj pat atvirai ima pasakoti savo.
Kubiečiai vaikinai labai gražūs, kiekviename jų gali pajusti nepaprastą energiją, norą linksmintis ir gyventi, tad jų dėmesys labai malonus baltosioms turistėms. Ne paslaptis, kad egzistuoja nemažai vaikinų, lydinčių turistes už pinigus. Tokie vadinami "auksiniais šokoladukais". Tačiau laikai, kai baltiesiems turistams tik išėjus iš viešbučio vos ne ant kaklo kabindavosi seksualines paslaugas siūlančios kubietės, jau praeityje - Havana jau nebesekso turizmo sostinė. Žinoma, prostitucija egzistuoja, tačiau ją griežtokai kontroliuoja policija.
Atvykus į Havaną ir norint pajausti tikrą šio miesto dvasią būtinai reikėtų apsilankyti pačiame mėgstamiausiame čia gyvenusio rašytojo E. Hemingvėjaus bare "Floridita". Šiam barui rašytojas atidavė nemažą dalį savo gyvenimo ir sveikatos. Šiame bare lankydavosi karštai E. Hemingvėjaus mylėta prostitutė, tapusi literatūrinės Dorosios Lilijan prototipu, čia rašytojas pažino ir nemažai kitų savo personažų prototipų.
Bare derėtų išgerti kokteilio "Laisvoji Kuba" ar "Daikiri", ruošiamų su žymiuoju kubietišku romu, ir, žinoma, pasigardžiuoti Havanos cigaru. Pagal legendą šiuos geriausius pasaulyje cigarus kubietės moterys suka ant savo apvalainų kūnų. Iš tiesų moterys pagal dydį terūšiuoja tabako lapus. O cigarus suka vyrai, vadinamieji "torcedores". Cigarų sukimas - nuobodus ir monotoniškas darbas, tad tabako fabrikuose darbininkams garsiai skaitomos knygos. Havanietiškas cigaras - gyvenimo stilius. Štai, pavyzdžiui, Čerčilis kasdien surūkydavo po devynis cigarus ir išgyveno iki 90 metų.
Be nuostabaus paplūdimio, Havanoje yra nemažai lankytinų vietų, menančių nepaprastą miesto ir visos šalies istoriją. Štai keletas jų.
Kapitolijus. Ši Vašingtone esančio pastato kopija pastatyta 1929-aisiais, valdant diktatoriui Mačadui. Dabar čia Nacionalinis muziejus ir Mokslų akademija.
Malekonas. Septynių kilometrų krantinė palei vandenyną, ilgą laiką buvusi ilgiausia krantine pasaulyje. Dabar šioje gatvėje verda naktinis gyvenimas, tačiau pasilinksminti čia galima ir dieną.
Švento Ignaso katedra. Vienas gražiausių pasaulyje baroko stiliaus statinių, pastatytas XVIII amžiuje.
Revoliucijos muziejus. Jis įkurtas senoviniuose prezidento rūmuose. Tarp eksponatų - sovietiniai tankai ir Če Gevaros baretė.
Ernesto Hemingvėjaus muziejus. Šiame kolonijinio stiliaus name rašytojas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį ir parašė žymiausius kūrinius, tarp jų - "Senis ir jūra".
Viešbučių Havanoje - pačių įvairiausių, tačiau galima apsigyventi ir pas žmones, mielai priimančius turistus. Už 20 dolerių per parą jums atiduos dalį savo namo. Beje, į šią sumą įeina ne tik nakvynė, bet ir puikiai paruoštas maistas bei vakariniai pasisėdėjimai su namo šeimininku.
Šiaip maistas Havanoje nėra brangus, be to, jis labai skanus, o porcijos didžiulės. Ir nors mieste pilna puikių restoranų, derėtų lankytis nedideliuose privačiuose restoranėliuose, kurie dažniausiai įrengiami viename iš nuosavo buto kambarių. Už nedidelę kainą čia galima puikiai papietauti: paskanausite langusto, daržovių su prieskoniais, sulčių, kavos, surūkysite cigarą ir išgersite stiklinaitę romo ar alaus.
Vietiniai gyventojai po miestą važinėja arba dviračiais, arba autobusais, perdarytais iš sunkvežimių. Turistams patartina naudotis mums įprastais taksi ar dviračiais-rikšomis. Senų automobilių fanatikai gali išsinuomoti milžinišką seną 1950-ųjų laidos amerikietišką automobilį, neretai ir su vairuotoju. Nuomos punktas yra prie kiekvieno viešbučio, tačiau reikia nepamiršti, kad šie automobiliai ryja neįtikėtinai daug benzino, kuris Kuboje nepigus - kainuoja apie dolerį už litrą.
Na, o atsiminimui apie Kubą kiekvienas turistas nesuskaičiuojamose nedidelėse suvenyrų krautuvėlėse turėtų įsigyti įrašų su uždegančia kubietiška muzika ir marškinėlius su Če Gevaros ar Fidelio Kastro portretu. Be jokios abejonės, derėtų parsivežti ir romo bei įžymiųjų havanietiškų cigarų. Jų galima įsigyti specializuotose cigarų parduotuvėse, kur asortimentas tiesiog pribloškiantis.
Tačiau net ir šie puikūs daiktai nepadės išsivežti nenupasakojamos Havanoje sklandančios draugiškumo, atvirumo ir žmogiškumo dvasios...
